Minėjimas ir mūsų tarpusavio vienybė

1, 2. Koks svarbus renginys mūsų laukia 2018-aisiais ir kuo jis ypatingas? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

2018 METŲ kovo 31-oji bus ypatinga diena. Saulei leidžiantis Dievo Jehovos garbintojai ir jų pakviesti žmonės rinksis į Viešpaties vakarienę paminėti Jėzaus Kristaus mirties. Žemei besisukant apie savo ašį, šiame renginyje dalyvaus milijonai. Kasmetinis Jėzaus mirties minėjimas stebina unikalia vienybe, nebūdinga jokiam kitam renginiui pasaulyje.

² Galime tik įsivaizduoti, kaip Jehova ir Jėzus džiaugiasi matydami milijonus žmonių, susirenkančių į Minėjimą. Biblijoje išpranašauta, kad „milžiniška minia, kurios niekas [negali] suskaičiuoti, iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ garsiu balsu šauks: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7:9, 10). Kaip nuostabiai pildosi šie žodžiai per Viešpaties vakarienę, kai didžiulė daugybė žmonių sueina pašlovinti Jehovos ir Jėzaus!

3. Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

³ Šiame straipsnyje atsakysime į tokius klausimus: 1) ką kiekvienas galėtume daryti, kad Minėjimui pasiruoštume ir kad mūsų dalyvavimas jame būtų iš tikrųjų prasmingas? 2) kodėl galima sakyti, kad Minėjimas skatina mus puoselėti tarpusavio vienybę? 3) kaip kiekvienas asmeniškai galime prie tos vienybės prisidėti? 4) ar Jėzaus mirtį kada nors minėsime paskutinįsyk ir, jei taip, tai kada?

KAIP MINĖJIMUI PASIRUOŠTI IR KĄ DARYTI, KAD DALYVAVIMAS JAME BŪTŲ PRASMINGAS

4. Kodėl taip svarbu dalyvauti Minėjime?

⁴ Pagalvokime, kodėl dalyvauti Minėjime taip svarbu. Viena, todėl, kad bendruomenės sueigos yra Jehovos garbinimo dalis. Dievas ir Jėzus tikrai pastebi visus, kurie stengiasi dalyvauti šiame neeilinės svarbos metiniame renginyje. Jokiu būdu nenorime jo praleisti, nebent, žinoma, susiklostytų tokios aplinkybės, kad atvykti į Minėjimą būtų tiesiog neįmanoma. Jeigu savo darbais parodome, jog krikščioniški sambūriai mums svarbūs, Jehova turi dar vieną priežastį įrašyti mūsų vardą į „atminimo knygą“, arba „gyvenimo knygą“, kurioje yra vardai visų, kam jis nori dovanoti amžiną gyvenimą (Mal 3:16; Apr 20:15).

5. Kaip, artėjant Minėjimui, galėtume pasitikrinti, ar esame tikėjime?

⁵ Artėjant Minėjimui galėtume skirti daugiau laiko pamąstyti, kiek stiprus yra mūsų ryšys su Jehova, ir apie tai pakalbėti su juo maldoje. (Perskaityk 2 Korintiečiams 13:5.) Pasak apaštalo Pauliaus, būtina pasitikrinti, ar esame tikėjime. Galėtume atsakyti į tokius klausimus: ar tikrai tikiu, kad mūsų organizacija yra vienintelė, kurią Jehova įgaliojo vykdyti jo valią? Ar evangelizacijos darbą dirbu visomis jėgomis? Ar iš mano gyvenimo akivaizdu, kad suvokiu, jog dabar paskutinės dienos ir Šėtono valdymui sparčiai artėja galas? Ar Jehova ir Jėzumi pasitikiu taip pat stipriai, kaip ir tada, kai paaukojau savo gyvenimą Dievui? (Mt 24:14; 2 Tim 3:1; Hbr 3:14) Šie klausimai labai padės save ištirti.

6. a) Koks yra vienintelis kelias į amžiną gyvenimą? b) Kaip vienas vyresnysis kasmet ruošiasi Minėjimui ir kaip tu galėtum sekti jo pavyzdžiu?

⁶ Minėjimui gali ruoštis skaitydamas ir apmąstydamas straipsnius, kuriuose aptariama šio renginio svarba. (Perskaityk Jono 3:16 ir 17:3.) Amžiną gyvenimą gausime tik jei pažinsime Jehovą ir tikėsime Jėzų, jo viengimį Sūnų. Ruošdamiesi Minėjimui, per asmenines studijas galėtume patyrinėti medžiagą, kuri padėtų mums dar labiau suartėti su Jehova ir Jėzumi. Štai ką daro vienas ilgametis vyresnysis. Per laiką jis surinko nemažai Sargybos bokšto straipsnių apie Minėjimą ir apie tai, kokią meilę Dievas ir Jėzus mums parodė. Iki Minėjimo likus kelioms savaitėms, straipsnius jis perskaito ir pamąsto, kuo tas vakaras toks svarbus. Kartais į rinkinį jis įtraukia naujų straipsnių. Pasak vyresniojo, perskaitydamas tuos straipsnius ir apmąstydamas Minėjimo laikotarpiui skirtas Biblijos ištraukas, jis kasmet sužino naujų dalykų. Bet svarbiausia, brolis jaučia, kad jo meilė Jehovai ir Jėzui kas metai vis stiprėja. Toks tyrinėjimas sustiprins ir tavo meilę bei dėkingumą Dievui ir Jėzui. Tavo dalyvavimas Minėjime tada bus iš tiesų prasmingas.

MINĖJIMAS MUS SUVIENIJA

7. a) Ko Jėzus meldė įsteigdamas Viešpaties vakarienę? b) Iš ko matyti, kad į Jėzaus maldą Jehova atsakė?

⁷ Įsteigdamas Viešpaties vakarienę, Jėzus meldėsi, kad tarp jo sekėjų būtų tokia vienybė, kokia yra tarp jo ir Tėvo. (Perskaityk Jono 17:20, 21.) Akivaizdu, kad Jehova atsakė į savo Sūnaus maldą. Minėjimas, geriau nei bet kuris kitas Jehovos liudytojų susirinkimas, byloja apie nuostabią jų vienybę. Visame pasaulyje žmonės iš įvairių rasių ir tautų susirenka draugėn, kad parodytų savo tikėjimą Dievo siųstu Jėzumi Kristumi. Kai kuriuose kraštuose tokie margi religiniai sambūriai yra visai neįprasti ar net smerktini. Bet Jehovai ir Jėzui jie labai gražūs.

8. Ką Jehova išpranašavo per Ezechielį?

⁸ Tokia Jehovos garbintojų vienybė mūsų nestebina. Dievas jau seniai buvo ją išpranašavęs. Pavyzdžiui, pranašui Ezechieliui jis paliepė paimti du pagalius – vieną Judui, kitą Juozapui – ir juos suglausti. (Perskaityk Ezechielio 37:15–17.) Ką visa tai reiškia, buvo paaiškinta 2016 metų liepos mėnesio Sargybos bokšto straipsnyje su rubrika „Skaitytojų klausimai“. Ten rašoma: „Per Ezechielį Jehova perdavė viltingą pranašystę, kad Izraelio tauta, sugrįžusi į Pažadėtąją žemę, bus suvienyta. Ši pranašystė ėmė pildytis ir paskutinėmis dienomis, kai šiuolaikiniai Dievo garbintojai buvo sujungti į viena.“

9. Kodėl galima teigti, kad Ezechielio pranašystė pildosi kasmet per Minėjimą?

⁹ Pirmiausia nuo 1919-ųjų Jehova ėmėsi palaipsniui perorganizuoti ir vienyti dvasia pateptus krikščionis, kuriuos simbolizuoja Judo pagalys. Laikui bėgant prie pateptųjų prisidėjo vis daugiau tų, kas puoselėja viltį amžinai gyventi žemėje. Pastaruosius simbolizuoja Juozapo pagalys. Dievas pažadėjo, kad abu pagalius savo rankoje jis suglaus ir jie taps viena (Ez 37:19). Šiandien abi Jehovos garbintojų grupės sudaro „vieną kaimenę“ ir sutartinai tarnauja tam pačiam karaliui – Jėzui Kristui, pranašystėje pavadintam Dievo „tarnu Dovydu“ (Jn 10:16; Ez 37:24, 25; Zch 8:23). Ezechielio knygoje vaizdžiai nusakyta vienybė akivaizdi kasmet, kai pateptųjų krikščionių likutis kartu su savo draugais iš „kitų avių“ susirenka paminėti Kristaus mirties. O ką kiekvienas iš mūsų galėtume daryti, kad brangią tarpusavio vienybę saugotume ir stiprintume?

KAIP KIEKVIENAS GALIME STIPRINTI JEHOVOS GARBINTOJŲ VIENYBĘ

10. Kaip galime prisidėti prie Dievo garbintojų vienybės?

¹⁰ Kaip galėtume stiprinti tarpusavio vienybę? Pirma, ugdykimės nuolankumą. Tarnaudamas žemėje Jėzus mokė savo sekėjus nusižeminti (Mt 23:12). Jeigu širdyje esame nuolankūs, mūsų neužvaldys pasaulyje vyraujanti puikybės dvasia. Stengsimės paklusti tiems, kam Dievo organizacijoje patikėtos atsakingos pareigos. Šitoks klusnumas būtinas, kad bendruomenėje klestėtų vienybė. Visų svarbiausia, mūsų nuolankumu labai gėrisi Jehova: jis „išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Pt 5:5).

11. Kodėl svarbu pamąstyti, ką simbolizuoja Minėjimo duona ir vynas?

¹¹ Antra, tarpusavio vienybę stiprinsime mąstydami, ką per Viešpaties vakarienę simbolizuoja ant stalo padėta nerauginta duona ir raudonas vynas (1 Kor 11:23–25). Apie tai svarbu pamąstyti tiek iki Minėjimo, tiek, žinoma, paties renginio metu. Duona vaizduoja paaukotą tobulą Jėzaus kūną, o vynas – pralietą jo kraują. Tačiau nepakanka tik protu suvokti šiuos dalykus. Reikia atminti, kad Kristaus išpirka byloja apie pačią didžiausią kada nors parodytą meilę: visų pirma Jehovos, kai jis atidavė už mus savo Sūnų, taip pat Jėzaus, kai šis savanoriškai paaukojo už mus savo gyvybę. Mąstydami apie tokią jųdviejų meilę, patys jaučiame paskatą juos mylėti. O bendra mūsų visų meilė Jehovai mus sujungia ir stiprina tarpusavio vienybę.

12. Ką svarbaus suprantame iš Jėzaus palyginimo apie karalių ir jam skolingą vergą?

¹² Trečia, prie Dievo garbintojų vienybės prisidedame mielai dovanodami kitų prasižengimus. Mūsų atlaidumas liudys, jog esame Jehovai dėkingi už tai, kad dėl Kristaus aukos atleido mūsų nuodėmes. Prisiminkime Jėzaus palyginimą, užrašytą Mato 18:23–34. Jį perskaitę pagalvokime: „Ar iš tikrųjų noriu klausyti šio Jėzaus pamokymo? Ar esu kantrus ir supratingas savo „tarnybos draugams“ – broliams ir sesėms? Ar esu pasiruošęs atleisti, jei kas man prasikalstų?“ Reikia pripažinti, nuodėmių būna mažesnių ir didesnių. Kartais mums, netobuliems žmonėms, atleisti skriaudą gali būti ypač nelengva. Vis dėlto minėtas palyginimas pamoko, ko Jehova iš mūsų tikisi. (Perskaityk Mato 18:35.) Jėzaus žodžiai aiškūs: jei mes neatleidžiame broliams, nuoširdžiai atgailaujantiems dėl savo klaidų, Jehova neatleis ir mums. Kaip svarbu to nepamiršti! Paklusdami Jėzui ir būdami atlaidūs, sergime brangią tarpusavio vienybę.

13. Kodėl svarbu išlaikyti taikius santykius su bendratikiais?

¹³ Vieni kitiems atleisdami, bendratikių tarpe kuriame taiką. Apaštalas Paulius ragino: „Uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę – esate susieti taikos saitu“ (Ef 4:3). Ateinančiu Minėjimo laikotarpiu ir ypač per patį Minėjimą rimtai pasvarstyk, kokie tavo santykiai su kitais. Pagalvok, kaip atsakytum į tokius svarbius klausimus: ar visiems akivaizdu, kad nekaupiu pykčio tiems, kas man prasikalsta? Ar mane pažįsta kaip tokį, kuris dėl taikos ir vienybės yra linkęs nusileisti?

14. Kas liudys, kad esame vieni kitiems pakantūs iš meilės?

¹⁴ Ketvirta, vienybę sergėjame rodydami tokią kaip Jehovos meilę (1 Jn 4:8). Niekada neimsime manyti taip: „Suprantu, kad turiu su savo bendratikiais sugyventi, bet tikrai neprivalau su jais draugauti.“ Toks mąstymas būtų visiškai priešingas Biblijoje užrašytam apaštalo Pauliaus raginimui: „Iš meilės būkite vieni kitiems pakantūs“ (Ef 4:2). Atkreipkime dėmesį: apaštalas nesakė, kad tiesiog turime būti pakantūs. Jis pabrėžė, kad šitaip elgtis turime iš meilės. Ar įžvelgiame skirtumą? Mūsų bendruomenėse yra įvairiausių žmonių ir juos visus prie savęs patraukė Jehova (Jn 6:44). Vadinasi, Dievas rado, už ką juos mylėti. Tad ar galime kurį nors bendratikį laikyti nevertu mūsų meilės? Jeigu Jehova liepė rodyti broliams meilę, jokiu būdu negalime jos suturėti (1 Jn 4:20, 21).

PASKUTINIS MINĖJIMAS

15. Iš kur žinome, kad vieną dieną Kristaus mirtį minėsime paskutinį sykį?

¹⁵ Ateis diena, kai Kristaus mirtį minėsime paskutinį sykį. Iš kur tai žinome? Savo pirmajame laiške pateptiesiems krikščionims korintiečiams apaštalas Paulius rašė: „Kai tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11:26). Šį savo atėjimą paminėjo ir Jėzus, pranašaudamas, kas dėsis pabaigos laiku. Štai jo žodžiai apie artėjantį didįjį suspaudimą: „Danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas ir tada visos žemės giminės raudodamos mušis į krūtinę ir pamatys Žmogaus Sūnų ateinant dangaus debesyse su galia bei didžia šlove. Ir jis pasiųs savo angelus su skardžiu trimito garsu, ir jie surinks jo išrinktuosius iš keturių pasaulio šalių – nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24:29–31). Čia paminėtas išrinktųjų surinkimas – tai žemėje tebegyvensiančių dvasia pateptų krikščionių paėmimas į dangų. Jis įvyks jau stojus didžiajam suspaudimui, bet dar neprasidėjus Armagedonui. Tada visi 144 000 išrinktųjų ir Jėzus pakils į kovą su žemės karaliais ir juos nugalės (Apr 17:12–14). Po to, kai Jėzus ateis ir paims likusius pateptuosius į dangų, Minėjimo rengti daugiau nebereikės.

16. Kodėl esi pasiryžęs dalyvauti ateinančiame Minėjime?

¹⁶ Pasiryžkime nė už ką nepraleisti Minėjimo, kuris vyks 2018 metų kovo 31-ąją. Sykiu melskime Jehovą, kad padėtų mums puoselėti jo garbintojų vienybę. (Perskaityk Psalmyno 133:1.) Atminkime, jog vieną dieną Jėzaus mirtį minėsime paskutinį kartą. O iki tol tebūna akivaizdu, kad širdžiai mielą tarpusavio vienybę, jaučiamą Minėjimo metu, labai branginame.