Su Jehova viskas įmanoma

DARBAS NUO AUŠROS IKI SUTEMOS

Gimiau 1937 metais Kirgizijoje, kaime netoli Tokmoko miesto. Visa mūsų šeima – kirgizai. Mano tėvai nuo aušros iki sutemos plušo kolūkyje. Čia dirbantieji reguliariai gaudavo maisto produktų, bet algą jiems išmokėdavo tik kartą per metus. Auginti mane ir jaunesnę mano sesutę mamai buvo nelengva. Baigęs vos penkias klases, aš irgi pradėjau dirbti kolūkyje.

Mūsų regioną alino skurdas, reikėdavo labai sunkiai triūsti, kad sudurtum galą su galu. Man, jaunam vaikinui, nebuvo kada susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir ateitį. Nė neįsivaizdavau, kad tiesa apie Dievą Jehovą ir jo sumanymus pakreips mano gyvenimą kita vaga. Istorija, kaip geroji naujiena pasiekė Kirgiziją ir čia plito, tikrai įdomi. Ir ta istorija prasidėjo mūsų regione, šalies šiaurėje.

BUVĘ TREMTINIAI SKLEIDŽIA TIESĄ KIRGIZIJOJE

Mūsų šalyje tiesa apie Jehovą ėmė plisti šeštame dešimtmetyje. Kad įleistų šaknis, tiesa turėjo įveikti galingą ideologiją. Kokią? Anuomet Kirgizija priklausė Sovietų Sąjungai, kurioje buvo propaguojamos komunistinės pažiūros. Jehovos liudytojai visoje Sąjungoje politiniais klausimais laikėsi neutraliai (Jn 18:36). Už tai jie buvo priskiriami prie komunistinės valstybės priešų ir persekiojami. Tačiau jokia ideologija nėra pajėgi sukliudyti Dievo Žodžiui rasti kelią į doro žmogaus širdį. Tai, kad su Jehova „viskas įmanoma“, buvo man viena iš vertingiausių ilgo gyvenimo pamokų (Mk 10:27).

Jehovos liudytojų persekiojimas Sovietų Sąjungoje prisidėjo prie to, kad geroji naujiena pasklistų ir po Kirgiziją. Kaip tai nutiko? Valstybės priešai paprastai būdavo tremiami į Sibirą. Nemažai jų, išėję į laisvę, apsigyveno Kirgizijoje ir kai kurie čionai atvyko nešini tiesos žinia. Vienas toks tremtinys buvo Emilis Jancenas, gimęs Kirgizijoje 1919 metais. Jis atsidūrė priverčiamųjų darbų stovykloje, ten susipažino su liudytojais, priėmė tiesą ir 1956-aisiais grįžo namo. Emilis apsistojo mūsų regione, netoli Sokuluko. Čia 1958 metais įsikūrė pirmoji Kirgizijoje liudytojų bendruomenė.

Maždaug už metų į Sokuluką persikėlė Viktoras Vinteris. Šis atsidavęs liudytojas patyrė daug išmėginimų. Du kartus jis buvo nuteistas po trejus metus laisvės atėmimo už atsisakymą tarnauti kariuomenėje, po to kalėjo dar dešimt metų ir galiausiai penkerius metus praleido tremtyje. Tačiau represijos nesukliudė teisingam tikėjimui toliau plisti.

TIESA PASIEKIA MŪSŲ KRAŠTĄ

1963-iaisiais Kirgizijoje buvo apie 160 liudytojų. Daugelis jų buvo kilę iš Rusijos, Ukrainos, Vokietijos. Vienas tremtinių, Eduardas Varteris, pasikrikštijo Klaipėdos krašte 1924 metais. Penktame dešimtmetyje naciai uždarė jį į koncentracijos stovyklą. Po kelerių metų valdžia, šįkart jau komunistų, Eduardą ištrėmė. 1961 metais jis atvyko į Kantą, miestą netoli mano namų.

Kante įsikūrė ir atsidavusi Jehovos garbintoja Jelizaveta Fot. Ji pelnėsi duoną siūdama. Kadangi gerai išmanė savo amatą, pas ją siūtis drabužių ateidavo įvairūs specialistai, pavyzdžiui, gydytojai, mokytojai. Tarp sesės klientų buvo ir Aksamai Sultanalijeva, vieno prokuratūros pareigūno žmona. Ši moteris ne tik užsisakydavo siuvinių, bet ir daug klausinėdavo apie gyvenimo prasmę, mirusiųjų būklę. Jelizaveta atsakydavo jai tiesiai iš Biblijos. Laikui bėgant pati Aksamai tapo uolia gerosios naujienos skelbėja.

Maždaug tuo laiku rajono prižiūrėtoju buvo paskirtas Nikolajus Čimpoešas, kilęs iš Moldavijos. Šį darbą jis dirbo beveik 30 metų. Brolis ne tik lankė bendruomenes, bet ir organizavo mūsų literatūros dauginimą bei paskirstymą. Nikolajaus veiklą netruko pastebėti valdžios pareigūnai. Norėdamas Nikolajui įkvėpti drąsos, Eduardas Varteris patarė: „Kai pareigūnai tave tardys, pasakyk, kad literatūrą gauname iš pagrindinio biuro Brukline. Žiūrėk KGB karininkui tiesiai į akis. Tau nėra ko bijoti“ (Mt 10:19).

Po šito pokalbio Nikolajų gan greit iškvietė į KGB Kanto miesto skyrių. Štai ką jis papasakojo: „Pareigūnas paklausė, iš kur gauname literatūros. Atsakiau, kad iš Bruklino. Tasai nežinojo, ką ir besakyti. Leido man eiti ir daugiau niekada manęs nebeiškvietė.“ Tokie bebaimiai liudytojai ir toliau apdairiai garsino gerąją naujieną mūsų srityje Kirgizijos šiaurėje. Brangi tiesos žinia apie Jehovą 1981 metais pasiekė ir mūsų šeimą. Pirmoji ją išgirdo Mairambiubiu.

ŽMONA IŠKART SUVOKIA, KAD TAI TIESA

Mairambiubiu kilusi iš Naryno srities. Vieną 1974-ųjų rugpjūčio dieną ji svečiavosi pas mano seserį. Tenai ir susipažinome. Mairambiubiu patiko man iš pirmo žvilgsnio. Tą pačią dieną mudu susituokėme.

1981-ųjų sausį, važiuodama autobusu į turgų, Mairambiubiu nugirdo pradžioje minėtus žodžius. Žmona panoro sužinoti daugiau, todėl moters pasiteiravo, kuo ji vardu ir kur gyvena. Ši pasisakė esanti Apun. Kadangi liudytojų veikla devintame dešimtmetyje dar buvo uždrausta, Apun atsargumo dėlei savo adreso nedavė, tik paklausė, koks yra mūsų. Žmona namo grįžo sujaudinta širdimi.

„Išgirdau nuostabių dalykų, – dalijosi įspūdžiais Mairambiubiu. – Viena moteris pasakė, kad greit ateis laikas, kai žmonės nebemirs. Net žvėrys nebekels grėsmės.“ Man tai skambėjo tarsi kokia pasaka. Tariau: „Palaukim, kol ji ateis ir pati smulkiau paaiškins.“

Apun apsilankė po trijų mėnesių. Paskui ateidavo kitos skelbėjos, kurios, beje, buvo vienos pirmųjų kirgizių liudytojų. Sesės su mumis pasidalijo nuostabiomis tiesomis apie Jehovą ir jo sumanymus žmonijai. Studijoms jos naudojosi knyga „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo rojaus“ (From Paradise Lost to Paradise Regained).a Kadangi Tokmoke tebuvo vienintelė šios knygos kopija, persirašėme ją ranka.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos sužinojome, buvo Pradžios 3:15 užrašyta pranašystė. Ji išsipildys valdant Dievo paskirtam Karaliui Kristui. Šią svarbią žinią turi išgirsti kiekvienas. Taigi ją garsinti privalome ir mes (Mt 24:14). Gana greitai Biblijos tiesa ėmė keisti mūsų gyvenimą.

SUEIGOS IR MŪSŲ KRIKŠTAS DRAUDIMO LAIKAIS

Tokmoke vienas brolis pakvietė mudu su žmona į vestuves. Į akis tuojau krito liudytojų elgesys. Čia nebuvo alkoholinių gėrimų, šventė vyko tvarkingai. Kaip tai skyrėsi nuo to, kas vykdavo kituose vestuvių pokyliuose: ten svečiai dažniausiai nusigerdavo, elgdavosi negražiai, laidydavo nešvankybes.

Taip pat dalyvavome keliose Tokmoko bendruomenės sueigose. Geru oru jos būdavo rengiamos miške. Liudytojai žinojo, kad milicija atidžiai juos seka, taigi kuris nors brolis eidavo sargybą. Žiemą rinkdavomės bendratikių namuose. Pasitaikydavo, kad sueigos metu į namus užeidavo milicininkai ir reikalaudavo pasakyti, ką mes veikiame. Atsargumo reikėjo ir tądien, kai abu su Mairambiubiu pasikrikštijome (Mt 10:16). Tai įvyko 1982-ųjų liepą. Broliai ir sesės nedideliais būreliais susirinko miške. Sugiedojome vieną iš Karalystės giesmių, išklausėme kalbą ir Čiujaus upėje buvome pakrikštyti.

IŠPLEČIAME SAVO TARNYSTĘ

Vienas brolis 1987 metais paprašė mane aplankyti susidomėjusį, gyvenantį Balykči mieste. Traukiniu iki ten reikėjo keliauti keturias valandas. Į Balykči nuvykome dar kelissyk ir matėme, kiek daug žmonių klausosi mūsų skelbiamos žinios. Atsivėrė puiki galimybė išplėsti tarnybą.

Abu su žmona dažnokai važiuodavome į Balykči. Tenai leisdavome daugumą savaitgalių – skelbdavome gerąją naujieną, rengdavome sueigas. Sparčiai daugėjo žmonių, skaitančių mūsų leidinius. Juos gabendavome iš Tokmoko, sukrovę į bulvinį maišą. Dviejų tokių maišų literatūros vos užtekdavo mėnesiui. Traukinyje taip pat atsirasdavo progų paliudyti bendrakeleiviams.

1995-aisiais, praėjus aštuoneriems metams nuo mūsų pirmo apsilankymo Balykči, čia buvo įkurta bendruomenė. Per tuos metus kelionės iš Tokmoko į Balykči atsiėjo nemažai pinigų. Gyvenome kukliai, tad iš kur gaudavome lėšų? Vienas brolis nuolat padengdavo kelionių išlaidas. Jehova matė mūsų norą išplėsti tarnybą ir atvėrė „dangaus langus“ (Mal 3:10). Su Jehova išties viskas įmanoma.

ŠEIMA IR TARNYBA

1992 metais mane paskyrė tarnauti vyresniuoju. Šalyje buvau pirmas kirgizas, kuriam patikėtos tokios pareigos. Mūsų bendruomenėje Tokmoke atsirado naujų galimybių darbuotis. Vedėme nemažai Biblijos studijų jauniems kirgizams, besimokantiems įvairiose mokslo įstaigose. Dabar vienas iš tų jaunuolių tarnauja filialo komiteto nariu, kiti du – specialiaisiais pionieriais. Taip pat stengėmės padėti visiems sueigų dalyviams. Štai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje literatūros gaudavome tik rusų kalba, šia kalba būdavo rengiamos ir sueigos. Tačiau bendruomenėje vis daugėjo kirgizų ir aš ėmiau versti sueigų programą į gimtąją kalbą. Šitaip jie galėjo geriau įsisavinti tiesos žinias.

Mudu su Mairambiubiu rūpinomės ir savo augančia šeima. Vesdavomės vaikus į sueigas ir į tarnybą. Dukra Gulsaira dar būdama dvylikametė labai mėgo prieiti prie žmonių gatvėje ir užvesti kalbą apie Bibliją. O su kokiu malonumu vaikai atmintinai mokydavosi Šventojo Rašto eilutes! Šitaip auklėjami vaikai, vėliau ir vaikaičiai, labai aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą. Iš devynių mūsų vaikų ir vienuolikos vaikaičių šešiolika arba jau pasiaukoję Jehovai, arba drauge su tėvais lanko sueigas.

ĮSPŪDINGI POKYČIAI

Tie brangūs broliai ir sesės, kurie šeštame dešimtmetyje pradėjo mūsų krašte dirbti Jehovos darbą, tikriausiai labai stebėtųsi sužinoję, kokių įspūdingų pokyčių mums teko matyti. Pavyzdžiui, nuo paskutinio ano amžiaus dešimtmečio galime laisviau skelbti gerąją naujieną ir rinktis į didelius sambūrius.

1991 metais abu su žmona pirmąsyk dalyvavome kongrese, kuris vyko Kazachijoje, Almatoje. O 1993-iaisiais buvo surengtas pirmasis kongresas Kirgizijoje, Biškeko „Spartako“ stadione. Kad jį išvalytų, broliai ir sesės plušo ištisą savaitę. Stadiono direktorius buvo taip sužavėtas, jog sporto kompleksu leido naudotis nemokamai.

Dar kai kas svarbaus įvyko 1994 metais – pasirodė pirmieji mūsų leidiniai kirgizų kalba. Dabar literatūra į mūsų kalbą reguliariai verčiama Biškeke įsikūrusiame Jehovos liudytojų filiale. Verta paminėti, kad 1998-aisiais liudytojų veikla Kirgizijoje buvo įteisinta. Dievo organizacija mūsų šalyje išaugo ir šiuo metu čia darbuojasi daugiau nei 5000 skelbėjų, susibūrusių į 83 bendruomenes ir 25 grupes. Krikščioniški sambūriai rengiami anglų, kinų, kirgizų, rusų bei rusų gestų, turkų, uigurų ir uzbekų kalbomis. Čia visokios kilmės broliai ir sesės Dievui tarnauja sutartinai. Tokie nuostabūs pokyčiai įvyko tik Jehovos dėka.

Jehova labai pakeitė ir mano gyvenimą. Užaugau vargingų valstiečių šeimoje ir baigiau tik penkias klases. Vis dėlto Jehova įgalino mane tarnauti vyresniuoju ir mokyti vertingų Biblijos tiesų kur kas labiau išsilavinusius žmones. Jis leidžia nutikti patiems neįprasčiausiems dalykams. Visa gyvenimo patirtis skatina mane toliau ištikimai liudyti apie Jehovą, juk su juo „viskas įmanoma“ (Mt 19:26).