Esu pasiryžęs nenuleisti rankų

JAUNI beteliečiai dažnai į mane kreipiasi „dėde“ ar net „tėti“. Man, sulaukusiam jau 89-erių, smagu tai girdėti. Jaučiu, kad tokie šilti bendratikių žodžiai man yra dalis atlygio už 72-ejus visalaikei Dievo tarnybai paaukotus metus. Iš savo patirties, sukauptos tarnaujant Jehovai, galiu visa širdimi tuos jaunuolius patikinti: „Jūsų triūsas bus atlygintas, jei tik nenuleisite rankų“ (2 Met 15:7).

MANO ŠEIMA

Mano tėvai iš Ukrainos emigravo į Kanadą. Įsikūrė Rosberno miestelyje Manitobos provincijoje. Mano brangi mama pagimdė aštuonis berniukus ir aštuonias mergaites (jai nėsyk negimė dvyniai). Aš buvau keturioliktas. Tėtis labai vertino Bibliją, skaitė ją mums kiekvieną sekmadienio rytą. Bet religiją jis laikė pinigų mašina ir dažnai juokaudavo: „Kažin kas Jėzui mokėjo už tai, kad jis skelbė ir mokė?“

Keturi mano broliai ir keturios sesės galiausiai tapo Jehovos garbintojais. Vyresnė sesė Rouzė tarnavo pioniere iki pat mirties. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ji kiekvieną ragino laikytis Dievo Žodžio, sakydama: „Noriu susitikti su tavimi naujajame pasaulyje.“ Vyresnis brolis Tedas anksčiau mokė kitus apie pragarą. Kiekvieną sekmadienio rytą jis vesdavo radijo laidą ir įtikinėdavo savo klausytojus, kad nusidėjėliai amžinai degs neužgesinamoje liepsnoje. Bet vėliau jis pasiaukojo Jehovai ir buvo ištikimas, uolus jo tarnas.

KAIP PRADĖJAU VISALAIKĘ TARNYBĄ

Vieną 1944-ųjų birželio dieną, grįžęs namo iš mokyklos, ant stalo radau brošiūrėlę „Artėjantis pasaulio atnaujinimas“ (The Coming World Regeneration)a. Perskaičiau pirmą puslapį, tada antrą, ir nebegalėjau sustoti. Perskaitęs visą brošiūrėlę nusprendžiau: noriu tarnauti Jehovai kaip kadaise Jėzus.

Kaip ta brošiūrėlė atsirado ant mūsų stalo? Iš savo vyresnio brolio Stivo sužinojau, kad pas mus buvo atėję du vyrai, pardavinėjantys knygas ir brošiūras. „Nupirkau šitą, – sakė Stivas, – nes kainavo tik penkis centus.“ Kitą sekmadienį tie vyrai užėjo vėl. Jie pasakė esą Jehovos liudytojai ir kad naudodamiesi Biblija atsakinėja į žmonių klausimus. Mums tai patiko, mat tėvai buvo įskiepiję pagarbą Dievo Žodžiui. Jiedu dar pasakė, kad netrukus Vinipege bus surengtas Jehovos liudytojų kongresas. Tame mieste gyveno mano sesė Elsė. Nutariau kongrese apsilankyti.

Iki Vinipego – apie 320 kilometrų – myniau dviračiu. Pakeliui dar sustojau Kelvude, kur gyveno tie mus aplankę liudytojai. Ten būdamas nuėjau į sueigą ir pamačiau, kaip atrodo liudytojų bendruomenė. Taip pat supratau, kad visi – vyrai, moterys ir net jaunuoliai – turi skelbti evangeliją po namus, kaip darė Jėzus.

Vinipege susitikau su savo vyresniu broliu Džeku. Į kongresą jis atkeliavo iš šiaurinės Ontarijo provincijos dalies. Pirmąją kongreso dieną buvo pranešta, kad organizuojamas krikštas. Mudu su Džeku nusprendėme pasikrikštyti. Norėjome po krikšto kuo greičiau imtis visalaikės tarnybos. Džekas tapo pionieriumi iškart po kongreso. Aš tebuvau šešiolikmetis ir dar mokiausi, todėl pionieriaus tarnybą pradėjau kitąmet.

KO IŠMOKAU TARNAUDAMAS PIONIERIUMI

Tarnauti pionieriumi pradėjau Suriso miestelyje, Manitobos provincijoje, drauge su Stenu Nikolsonu. Greit supratau, kad pionieriams ne visada einasi kaip sviestu patepta. Ėmė trūkti lėšų, bet mes nepasidavėme. Kartą, grįždami namo po ilgos dienos tarnyboje, buvome baisiai išalkę, o kišenėje neturėjome nė cento. Kaip nudžiugome prie savo durų pamatę didelį krepšį maisto! Iki pat šiandien nežinome, kas jį ten padėjo. Tą sykį vakarieniavome kaip karaliai. Koks nuostabus atlygis už tai, kad nenuleidome rankų! Tiesą sakant, to mėnesio gale svėriau daugiau nei kada nors per visą savo gyvenimą.

Po keleto mėnesių buvome paskirti į Gilbert Pleinso miestelį, esantį maždaug už 240 kilometrų į šiaurę nuo Suriso. Tomis dienomis kiekviena bendruomenė savo susirinkimų vietoje ant pakylos turėjo didelę lentą, kurioje būdavo surašomi bendruomenės paskutinių mėnesių veiklos rezultatai. Kai vieną mėnesį mūsų bendruomenės aktyvumas sumažėjo, pasakiau kalbą, kurioje pabrėžiau, kad broliai ir sesės turi labiau stengtis. Po sueigos viena pagyvenusi pionierė, kurios vyras nebuvo Jehovos liudytojas, su ašaromis akyse man pasakė: „Aš stengiausi, bet daugiau nuveikti tiesiog negalėjau.“ Tada jau buvo mano eilė apsiašaroti. Sesės nuoširdžiai atsiprašiau.

Kaip įsitikinau iš savo patirties, jauni, energingi broliai nesunkiai gali pridaryti tokių klaidų, o po to savimi nusivilti. Bet supratau, kad reikia ne pasiduoti liūdesiui ir nuleisti rankas, o iš klaidų pasimokyti ir tas pamokas gerai įsiminti. Jehova tikrai atlygina, jei nepaliaujame jam ištikimai tarnauti.

„KVEBEKO MŪŠIS“

Kokia garbė man, 21 metų jaunuoliui, buvo mokytis Gileado mokykloje! Ją baigiau su 14 laida 1950-ųjų vasarį. Maždaug ketvirtadalis mūsų laidos buvo išsiųsta į prancūziškąją Kvebeko provinciją Kanadoje. Jehovos liudytojai ten buvo nuožmiai persekiojami. Mane paskyrė Val d’Orą – miestą, kurio apylinkėse kasamas auksas. Vieną dieną su grupe išsiruošėme liudyti netoliese esančioje Val Senvilio gyvenvietėje. Vietinis kunigas pagrasino, kad jei tuoj pat nepasišalinsime iš kaimo, pakels prieš mus ranką. Dėl tokio grasinimo kreipiausi į teismą, ir kunigui buvo iškelta byla. Galiausiai jam teko sumokėti baudą.b

Šis ir kiti panašūs atsitikimai buvo dalis taip vadinamo „Kvebeko mūšio“. Kvebeko provinciją daugiau nei tris šimtmečius kontroliavo Romos katalikų bažnyčia. Dvasininkai ir su jais bendradarbiaujantys politikai ėmė persekioti Jehovos liudytojus. Stojo išties sunkus metas. Be to, mūsų buvo dar visai nedaug. Bet mes nenuleidome rankų. Tiesos ieškantiems kvebekiečiams ši situacija nepraslydo pro akis. Tuo metu ne vienas, kuriam vedžiau Biblijos studijas, tapo Jehovos liudytoju. Štai studijavau su viena dešimties asmenų šeima. Visi iki vieno ėmė tarnauti Jehovai. Jų pavyzdys įkvėpė ir kitiems drąsos palikti Katalikų bažnyčią. Mes nepaliovėme liudyti ir galiausiai „Kvebeko mūšį“ laimėjome.

DARYTI PAŽANGĄ JIEMS PADĖJO MOKYMASIS GIMTĄJA KALBA

1956 metais buvau paskirtas į Haitį. Naujiems čia atvykusiems misionieriams nebuvo lengva liudyti prancūziškai, bet vietiniai vis tiek noriai klausėsi. Misionierius Stenlis Bogusas sakė: „Stebėjomės matydami, kaip žmonės stengiasi padėti mums išreikšti savo mintis.“ Iš pradžių man tai nebuvo didelė problema, mat prancūziškai buvau pramokęs Kvebeke. Bet netrukus supratome, jog dauguma vietinių brolių kalba tik Haičio kreolų kalba. Taigi, kad liudytume veiksmingai, mes, misionieriai, turėjome ją išmokti. Taip ir padarėme, ir už pastangas mums buvo atlyginta.

Dar daugiau pagalbos broliai sulaukė, kai buvo gautas Vadovaujančiosios tarybos leidimas į Haičio kreolų kalbą versti Sargybos bokštą ir kai kuriuos kitus leidinius. Visoje šalyje smarkiai išaugo sueigų lankytojų skaičius. 1950-aisiais Haityje buvo 99 skelbėjai, o 1960-aisiais – jau 800 suvirš. Tuo metu buvau pakviestas dirbti Betelyje. 1961 metais gavau įdomią užduotį vesti Karalystės tarnybos kursus. Juose dalyvavo 40 vyresniųjų, kai kurie jų buvo specialieji pionieriai. 1962-ųjų sausį kongrese paraginome vietinius brolius pasvarstyti, ar negalėtų dar labiau atsidėti tarnybai, ir kai kurie tinkami broliai buvo paskirti specialiaisiais pionieriais. Visa tai įvyko pačiu laiku, nes netrukus atsirito aršaus pasipriešinimo banga.

1962-ųjų sausio 23 dieną, iškart po kongreso, mane ir misionierių Endriu D’Amiką filiale suėmė policija, be to, ji konfiskavo visus tų metų sausio 8 dienos Atsibuskite! numerio egzempliorius. Žurnale buvo cituojami prancūziškų laikraščių pranešimai apie tai, kad Haityje praktikuojama vudu religija. Kai kuriems tai nepatiko, jie tvirtino, neva tą straipsnį mes patys parašėme savo filiale. Po keleto savaičių buvo deportuoti misionieriai.c Vietiniai broliai puikiai pritaikė, ko buvo išmokyti, ir jų dėka darbas toliau ėjo priekin. Kartu su jais labai džiaugiuosi, kad jie nepritrūko ištvermės ir kad be perstojo darė dvasinę pažangą. Dabar jie savo kalba, Haičio kreolų, netgi turi Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą. Anuomet apie tai galėjome tik pasvajoti.

STATYBOS CENTRINĖS AFRIKOS RESPUBLIKOJE

Iš Haičio buvau paskirtas tarnauti misionieriumi Centrinės Afrikos Respublikoje. Paskui ten tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju, o dar vėliau – filialo prižiūrėtoju.

Tomis dienomis daugelis vietinių Karalystės salių buvo gana primityvios. Išmokau dengti stogus laukuose rinktais šiaudais. Nuo manęs, bevargstančio, praeiviai negalėdavo atitraukti akių. Be to, broliai, matydami mane taip plušantį, buvo paskatinti skirti daugiau dėmesio naujų salių statybai ir esamų priežiūrai. Kitų religijų dvasininkai tyčiodavosi iš mūsų, nes jų bažnyčios turėjo skardinius stogus, o mūsiškės salės – ne. Bet mes nenuleidome rankų ir toliau dengėme šiaudinius stogus. Patyčios liovėsi, kai sostinę Bangį nusiaubė stipri audra. Vėjas nukėlė skardinį vienos bažnyčios stogą ir bloškė į pagrindinę gatvę. O šiaudiniai mūsų salių stogai liko savo vietoje. Kad Karalystės darbas būtų dar geriau prižiūrimas, pastatėme naują filialą ir misionierių namus. Nuo pirmosios statybų dienos iki paskutiniosios praėjo lygiai penki mėnesiai.d

TARNYBA DVIESE SU UOLIA PAGALBININKE

Deja, 1976 metais mūsų veikla Centrinės Afrikos Respublikoje buvo uždrausta ir mane paskyrė į Ndžameną, kaimyninio Čado sostinę. Bet šis pokytis man asmeniškai išėjo į gera – sutikau iš Kamerūno kilusią uolią specialiąją pionierę Hapi. 1978 metų balandžio 1-ąją susituokėme. Tą patį mėnesį kilo pilietinis karas ir mes, kaip daugelis kitų, bėgome į šalies pietus. Kai susirėmimai atslūgo ir pargrįžome atgal, sužinojome, kad mūsų namai tapę vienos ginkluotos grupuotės būstine. Netekome ne vien literatūros, bet ir Hapi vestuvinės suknelės bei per vestuves gautų dovanų. Tačiau nusivylimui nepasidavėme – juk tebeturėjome vienas kitą ir žinojome, kad kartu galėsime nuveikti daug gera.

Maždaug po poros metų mūsų veikla Centrinės Afrikos Respublikoje vėl buvo įteisinta. Sugrįžome ten ir dirbome keliaujamąjį darbą. Mūsų namai buvo autobusiukas, į kurį tilpo sulankstoma lova, 200 litrų statinė vandeniui, propano dujomis veikiantis šaldytuvas ir dujinė viryklė. Keliauti būdavo nelengva. Pamenu, sykį vos vienos kelionės metu mus net 117 kartų sustabdė policija.

Temperatūra čia pakildavo iki 50 laipsnių. Per suvažiavimus kartais būdavo sunku gauti užtektinai vandens krikštui. Broliai kasdavo duobes išdžiūvusiose upių vagose, ten susirinkusį vandenį po truputį semdavo, kol pripildydavo krikštui naudojamą talpyklą, dažniausiai statinę.

TARNAUJAME KITOSE AFRIKOS ŠALYSE

1980-aisiais persikėlėme į Nigeriją. Čia dvejus su puse metų padėjome ruoštis naujo filialo statybai. Broliai buvo įsigiję dviejų aukštų sandėlį, kuris turėjo būti išardytas ir mūsų statybvietėje vėl surinktas. Vieną rytą, dirbdamas prie ardymo, užsikoriau ant to sandėlio viršaus. Apiepiet ėmiau leistis tuo pačiu keliu, kaip užlipau. Bet kai kas jau buvo nuardyta ir koją pastačiau ten, kur nebeliko jokios atramos. Nubildėjau žemyn. Iš pradžių mano būklė rodėsi prastoka, bet padaręs rentgeno nuotrauką ir mane apžiūrėjęs gydytojas pasakė Hapi: „Nesijaudinkite. Jis tik patempė kelis raiščius ir po savaitės kitos jau bus sveikas.“

1986 metais išvykome į Dramblio Kaulo Krantą. Ten dirbome keliaujamąjį darbą. Lankėmės ir šiauriau esančiame Burkina Fase. Nė nemaniau, kad po daugelio metų ši šalis kuriam laikui taps mūsų namais.

Iš Kanados išvykau 1956-aisiais. Po 47 metų, 2003-iaisiais, grįžau į Kanados Betelį, šįkart su Hapi. Pase buvo parašyta, kad esame kanadiečiai, bet jautėme, kad mūsų širdis – Afrikoje.

2007-aisiais, kai man buvo 79-eri, vėl išvykome į Afriką. Mus paskyrė į Burkina Fasą, ten tarnavau šalies komitete. Tenykštis mūsų centras vėliau buvo padarytas vertimo biuru ir priskirtas Benino filialo priežiūrai. 2013-ųjų rugpjūtį mus paskyrė į Betelį Benine.

Nors mano sveikata silpnėja, tarnybą tebebranginu. Per pastaruosius trejus metus pasikrikštijo du mano studijuotojai: Žedeonas ir Freižisas. Dabar jie uoliai tarnauja Jehovai. Studijuoti su šiais vyrais man labai padėjo vyresnieji ir mano mylima žmona.

Vėliau su žmona buvome paskirti į filialą Pietų Afrikoje. Čia Betelio šeima labai rūpinasi mano sveikata. Pietų Afrika yra jau septintoji šio žemyno šalis, kurioje turėjau garbę tarnauti. 2017-ųjų spalį gavome dar vieną didžiulę dovaną – galėjome dalyvauti naujo pagrindinio biuro Vorike iškilmingame atidaryme. Tai buvo nepamirštamas įvykis.

1994-ųjų „Metraščio“ 255-ame puslapyje rašoma: „Visus, kurie ištvermingai dirbo šį darbą daugelį metų, raginame: „Būkite drąsūs ir nenuleiskite rankų, nes jūsų triūsas bus atlygintas“ (2 Met 15:7).“ Mudu su Hapi esame pasiryžę klausyti šio raginimo ir skatiname kitus daryti tą patį.