Mes ‛skelbiame žodį’
1 Šiandien dauguma žmonių tėra „dedąsi maldingi“, taigi pasitvirtina biblinis „paskutinių dienų“ aprašymas (2 Tim 3:1, 5). Taip esti todėl, kad religiniai vadai savo kaimenėms nuoširdžiai nevadovauja dvasiniuose reikaluose. Krikščionijos dvasininkija nepalaiko Biblijos. Užuot skelbę Dievo Žodį, jie mieliau kaip papūgos pamėgdžioja, ką tuščiai moko filosofai ir teologai, arba siūlo svarstyti socialinius bei politinius klausimus. Daugelis religinių vadų netiki Biblija. Jie mano ją esant senamadišką, taigi jie klaidingai stoja už evoliucijos teoriją, ne už tai, ko Biblija moko apie Didįjį Kūrėją. Daugelis dvasininkų net nemini Dievo asmeninio vardo ir neprieštarauja jo pašalinimui iš dabartinių Biblijos vertimų.
2 Kaip ir Jėzaus dienų religiniai vadai, šiandieninė dvasininkija skelbia bergždžiai (Mt 15:8, 9). Yra visai kaip iš anksto nupasakojo pranašas Amosas. Esti „badas, ne duonos badas, ne vandens troškulys, bet Viešpaties žodžio girdėti“ (Am 8:11). Labiau nei ko kito žmonėms reikia Dievo Žodžio dvasinio maisto.
3 Kaip patenkinti žmonių dvasines reikmes. Paulius ragino Timotiejų laikytis „šventųjų Raštų, galinčių... pamokyti išganymui“ ir dėl to iškilmingai įpareigojo jį ‛skelbti žodį’ kitiems (2 Tim 3:14, 15; 4:2). Skelbdami mes, Jehovos Liudytojai, privalome nenukrypti nuo Biblijos mokymų; šitaip seksime savo Pavyzdžiu — Jėzumi, pasakiusiu: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jn 7:16). Mokydami remiamės Dievo Žodžiu, nes pripažįstame jame esant Dievo išmintį ir norime, kad žmonės žinotų, iš kokio šaltinio tos žinios, kuriomis dalijamės su jais (1 Kor 2:4-7).
4 Kad sužinotų apie Jehovą ir įtikėtų jį, žmonės pirmiausia turi išgirsti tiesą iš Biblijos. Paulius logiškai rašė: „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Rom 10:14) Skelbdami Dievo Žodį, mes padedame kitiems įtikėti, mat jie įgyja tikslių žinių. Toks pažinimas gali padaryti ir padaro gyvenimą geresnį. Anglų rašytojas Čarlsas Dikensas apie Bibliją rašė: „Tai pati geriausia buvusi ar būsianti pasaulyje knyga, nes ji moko geriausių pamokų, kuriomis galėtų vadovautis bet kuris žmogus, besistengiąs būti teisingas ir patikimas.“
5 Tie, kurie alksta dvasinės tiesos, pripažįsta, kad ją palaiko autoritetingas šaltinis — Dievo Žodis. 1913-aisiais jaunas koledžo studentas Frederikas V. Frencas gavo bukletą, pavadintą „Kur yra mirusieji?“ (anglų k.) Su dideliu įdomumu perskaitęs Biblijos atsakymą į šį klausimą, jis pareiškė: „Tai tiesa.“ Milijonai tiesos ieškotojų priėjo tą pačią nuomonę. Tad toliau stropiai ir uoliai skelbkime Žodį, o tada džiaukimės girdėdami kitus sakant: „Tai tiesa.“