„Darykite ką tik įstengiate“
1 Pasiaukodami Jehovai, mes pažadėjome jam atiduoti ką tik galime. Todėl apaštalas Petras ir ragino pirmojo amžiaus krikščionis visomis jėgomis stengtis dėl savo padėties Jehovos akivaizdoje (2 Pt 1:10, NW). Kad šiandien Jehovai tarnautume priimtinai, mes tikrai norime daryti ką tik įstengiame. Su kuo tai susiję? Kai mūsų ir Jehovos santykiai darosi artimesni ir apmąstome, ką jis mums yra padaręs, širdis pastūmėja mus visada jam tarnauti, kiek pajėgiame. Mes norime tarnauti geriau ir, jeigu įmanoma, daugiau (Ps 33:9; 2 Tim 2:15, Brb red.).
2 Vienas jaunas brolis, norėjęs daugiau nuveikti tarnyboje, suprato, kad, reguliariai studijuodamas Dievo Žodį, darosi dėkingesnis Jehovai, uolesnis. Tai jį pastūmėjo pasiprašyti pionieriaus tarnybos. Sesuo, kuriai buvo sunku kalbėti su nepažįstamaisiais, išmėgino keletą įžangų iš leidinio Kaip pradėti ir tęsti pokalbius Biblijos temomis ir greit jai ėmė geriau sektis tarnyboje. Ji sugebėjo studijuoti Bibliją su viena pora, o ši priėmė tiesą.
3 Džiaukis tuo, ką gali daryti. Kai kurių iš mūsų aplinkybės nelengvos, kaip antai: silpna sveikata, šeimos priešinimasis, skurdas ar abejingumas teritorijoje. Galbūt mūsų tarnybai kliudo ir daugelis kitų problemų, įprastų šiomis paskutinėmis dienomis (Lk 21:34, NTP; 2 Tim 3:1). Ar tai reiškia, kad mes neišlikome atsidavę Jehovai? Ne, jeigu tarnaujame jam, kiek patys įstengiame.
4 Visai neišmintinga apie save spręsti pagal tai, ką kiti pajėgūs daryti. Priešingai, Šventraštis mus ragina: „Kiekvienas teištiria savo paties darbą.“ Aukodamiesi tiek, kiek patys galime, patinkame Jehovai ir turime „pagrindą girtis [„džiūgauti“, NW]“ (Gal 6:4, NTP; Kol 3:23, 24).
5 Tad paklausykime Petro žodžių ir ‛uoliai stenkimės tapti Dievo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi’ (2 Pt 3:14, Brb red.). Ta dvasia padės mums jaustis saugiems ir suteiks ramybę, kurią tegali duoti Jehova (Ps 4:9).