Pagyrimas atgaivina
1 „Juk šiandien aš buvau gera, ar ne?“ — vakare paguldyta į lovą sukūkčiojo maža mergytė. Tas klausimas nustebino jos mamą. Nors matė, kaip dukrelė tą dieną stengėsi elgtis gražiai, ji nė žodeliu jos nepagyrė. Mergytės ašaros primena, kad visiems — tiek jauniems, tiek seniems — reikia pagyrimo. Ar atgaiviname kitus padėkodami už visa gera, ką jie daro? (Pat 25:11, Brb)
2 Mūsų bendratikiai tikrai verti pagyrimo. Vyresnieji, tarnybiniai padėjėjai ir pionieriai uoliai vykdo įsipareigojimus. (1 Tim 4:10; 5:17) Dievobaimingi tėvai stengiasi auklėti vaikus, kaip moko Jehova. (Ef 6:4) Krikščionių jaunuoliai atkakliai priešinasi „pasaulio dvasiai“. (1 Kor 2:12; Ef 2:1-3) Kiti ištikimai tarnauja Jehovai, nors yra senyvi, silpnos sveikatos ar patiria kitokių išbandymų. (2 Kor 12:7) Visi jie nusipelno pagyrimo. Ar vertiname girtinas bendratikių pastangas?
3 Asmeniškai ir konkrečiai. Mums visiems malonu išgirsti pagyrimo žodžius nuo pakylos. Tačiau atsigauname dar labiau, kai mus pagiria asmeniškai. Štai Laiško romiečiams 16 skyriuje Paulius, tarp kitų girtinų Dievo tarnų, konkrečiai paminėjo Febę, Priską ir Akvilą, Trifeną, Trifosą ir Persidę. (Rom 16:1-4, 12) Šiuos ištikimus krikščionis apaštalo žodžiai tikrai atgaivino. Toks gyrius mūsų broliams ir sesėms yra patikinimas, jog jie reikalingi, ir tai dar labiau mus suartina. Kada paskutinį kartą ką nors asmeniškai pagyrei? (Ef 4:29)
4 Iš širdies. Kad tikrai teiktų atgaivos, pagyrimas turi būti nuoširdus. Žmonės atskiria, kada kalbame iš širdies, o kada tik ‘meilikaujame liežuviu’. (Pat 28:23) Jei mokomės pastebėti gerąsias kitų savybes, širdis bus paskatinta juos pagirti. Tad negailėkime nuoširdaus pagyrimo žinodami, jog „laiku pasakytas žodis, koks jis mielas!“ (Pat 15:23, Brb)