Tarnauti mus skatina atjauta
1 Jėzus matė, kad žmonės, klausantys jo žinios, buvo „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9:36). Švelnumu ir meile jis mokė juos Jehovos kelių, teikė paguodos ir atjaučiamai rūpinosi jų dvasinėmis reikmėmis. Mąstydami apie tai, ugdomės Jėzaus savybes, mokomės galvoti kaip jis, ir atjauta žmonėms tampa mūsų tarnybos palydove.
2 Prisiminkime, kaip Jėzus atsiliepdavo, kai žmonės, apimti nevilties, maldaudavo padėti (Lk 5:12, 13; 8:43-48). Jis buvo supratingas tiems, kuriems ypač reikėjo pagalbos (Mk 7:31-35). Buvo dėmesingas, atsižvelgdavo į žmogaus jausmus. Jėzus nesprendė apie žmogų vien iš išorės (Lk 7:36-40). Iš tiesų, jis tobulai rodė nuoširdžią mūsų Dievo atjautą.
3 Gailėjosi žmonių. Jėzus tarnavo ne vien iš pareigos. Jis gailėjosi žmonių (Mk 6:34). Mes irgi ne tik skelbiame žinią, bet stengiamės gelbėti brangias gyvybes. Bandykime suprasti, kodėl žmonės atsiliepia vienaip ar kitaip. Dėl ko jie sunerimę? Gal apleido ir klaidina dvasiniai ganytojai? Mūsų nuoširdus dėmesys galbūt paskatins juos klausytis gerosios naujienos (2 Kor 6:4, 6).
4 Atjauta paliečia širdis. Štai viena moteris labai sielvartavo dėl trijų mėnesių dukrelės netekties. Atėjusias dvi Jehovos liudytojas ji pakvietė į vidų norėdama sugriauti jų argumentus, kodėl Dievas leidžia žmonėms kentėti. Bet vėliau ta moteris pasakė: „Jos išklausė mane su nuoširdžiausia atjauta. Man taip palengvėjo, kad sutikau jas priimti ir kitą kartą.“ Ar skelbdami gerąją naujieną stengiamės atjausti kiekvieną?
5 Ugdydamiesi atjautą galime suteikti žmonėms tikros paguodos. Tuo šloviname „gailestingumo Tėvą“ Jehovą (2 Kor 1:3).