Dievo tarnai esame visada
1. Iš kur žinome, kad pirmojo amžiaus evangelizuotojai laikė save Dievo tarnais, kuriems privalu visur skelbti gerąją naujieną?
1 Uolūs pirmojo amžiaus evangelizuotojai gerąją naujieną nepaliaudami skelbė visur, kur tik būdavo žmonių (Apd 5:42). Sunku įsivaizduoti, kad eidami iš namų į namus jie nebūtų skelbę ir kelyje sutiktiems praeiviams. Tikriausiai po lauko tarnybos apsipirkdami turgavietėje jie irgi nepraleisdavo progos paliudyti tiesą neoficialiai. Tie krikščionys kaip ir Jėzus laikė save Dievo tarnais, privalančiais visur skelbti gerąją naujieną (Mk 6:31-34).
2. Ką daryti įpareigoja mūsų vardas?
2 Visada pasirengę. Mūsų vardas, Jehovos liudytojai, pasako ne vien, ką darome; jis apibrėžia, kas esame (Iz 43:10-12). Dėl to mes esame visada pasirengę paaiškinti kitiems apie savo viltį, net kai neskelbiame po namus (1 Pt 3:15). Ar numatai, kokiomis situacijomis galėtum paliudyti neoficialiai, ar pagalvoji, ką tada sakytum? Ar nešiojiesi leidinių įteikti tiems, kurie susidomės tiesa? (Pat 21:5) Ar gerąją naujieną skelbi tik po namus, ar ir kitose vietose, jei aplinkybės leidžia?
3. Kodėl gerosios naujienos skelbimą gatvėje, automobilių stovėjimo aikštelėse, parkuose, verslo rajone ir kitur tinka vadinti „viešu“ liudijimu?
3 „Viešas“ liudijimas. Koks terminas būtų tinkamas apibūdinti gerosios naujienos skelbimą gatvėje, automobilių stovėjimo aikštelėse, parkuose, verslo rajone ir kitur? Apaštalas Paulius pasakė, kad jis skelbė „viešai“ ir po namus (Apd 20:20). Taigi skelbimą įvairiose vietose tiktų vadinti „viešu“ liudijimu. Tarnyba po namus, tiesa, tebėra pagrindinis ir veiksmingiausias būdas paskelbti žmonėms žinią apie Karalystę. Vis dėlto pirmojo amžiaus evangelizuotojai sutelkė dėmesį ne į namus, o į žmones. Jie išnaudodavo kiekvieną progą kalbėti apie tiesą — viešai, neoficialiai ir po namus. Ir mes būkime tokio pat nusistatymo, kad iki galo atliktume savo tarnystę (2 Tim 4:5).