STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 8
Siekime taikos – nepasiduokime pavydui
„Siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (ROM 14:19).
GIESMĖ NR. 113 Gyvename taikoje
APŽVALGAa
1. Prie ko Juozapo brolius privedė pavydas?
JOKŪBAS mylėjo visus savo sūnus, bet jaunasis Juozapas buvo jo mylimiausias. Kaip Juozapo broliai dėl to jautėsi? Jie pavydėjo. Ilgainiui tas pavydas peraugo į neapykantą, nors Juozapas nebuvo padaręs nieko, už ką būtų galima jo nekęsti. Broliai jį, septyniolikmetį, pardavė į vergiją, o savo tėvui pamelavo, kad jį sudraskė žvėris. Pavydo užvaldyti, Jokūbo sūnūs sugriovė šeimos santarvę ir sukėlė tėvui didžiulį skausmą (Pr 37:3, 4, 27–34).
2. Kuo, remiantis Galatams 5:19–21, pavydas pavojingas?
2 Biblijoje pavydasb paminėtas tarp „kūno darbų“. Pavyduoliai, jos žodžiais tariant, nepaveldės Dievo Karalystės. (Perskaityk Galatams 5:19–21.) Dėl pavydo dažnai kyla priešiškumas, nesantaika, pykčio proveržiai.
3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?
3 Iš to, ką Juozapui padarė jo broliai, suprantame, kad pavydas gali suardyti taiką, sugadinti šeimos narių santykius. Nors ir nepasielgtume taip, kaip tie Jokūbo sūnūs, nepamirškime, kad esame netobuli ir mūsų širdis klastinga (Jer 17:9). Taigi gali būti, kad kartais pavydui pasiduosime. Aptarkime keletą pavyzdžių iš Biblijos, rodančių, dėl ko pavydas ima leisti šaknį mūsų širdyje. Paskui pakalbėsime, kaip su pavydu kovoti ir kaip aplink save kurti taikingą atmosferą.
KO ŽMONĖS PAVYDI
4. Ko filistinai pavydėjo Izaokui?
4 Turto. Filistinams pavydą kėlė Izaoko materialinė gerovė (Pr 26:12–14). Jie netgi užvertė visus šulinius, iš kurių gerdavo Izaoko avių ir galvijų bandos (Pr 26:15, 16, 27). Ir šiandien kai kurie žmonės, kaip tie filistinai, pavydi kitiems turto. Jie ne tik geidžia to, ką turi kiti, bet ir padarytų viską, kad tik anie tai prarastų.
5. Ko žydų religiniai vadovai pavydėjo Jėzui?
5 Populiarumo ir pripažinimo. Žydų religiniai vadovai pavydėjo Jėzui išskirtinio žmonių dėmesio (Mt 7:28, 29). Jėzus buvo siųstas paties Dievo ir skleidė jo mokymą, tačiau religiniai vadovai piktavališkai jį šmeižė ir visaip mėgino suteršti jo gerą vardą (Mk 15:10; Jn 11:47, 48; 12:12, 13, 19). Kokią pamoką galime įžvelgti? Labai svarbu slopinti polinkį pavydėti broliams ir sesėms, kurie dėl patrauklių savybių sulaukia iš bendratikių dėmesio ir pripažinimo. Verčiau sekime geru jų pavyzdžiu (1 Kor 11:1; 3 Jn 11).
6. Kaip, apimtas pavydo, elgėsi Diotrefas?
6 Teokratinių užduočių ir pareigų. Pirmajame amžiuje gyvenęs krikščionis Diotrefas jautė pavydą broliams, kurie vadovavo bendruomenei. Pats trokšdamas garbės iš kitų, jis ėmė skleisti piktas kalbas apie apaštalą Joną ir kitus atsakingus brolius, kad apjuodintų jų gerą vardą (3 Jn 9, 10). Aišku, mes niekada taip nesielgtume. Vis dėlto matydami, kad bendratikis gauna atsakingą užduotį ar pareigas, kurių patys vylėmės, mes irgi galime pajausti pavydą, – ypač jei manome sugebėsią tą užduotį ar darbą atlikti ne blogiau už jį ar netgi geriau.
Mūsų širdis – tarsi dirva, gerosios savybės – tarsi joje augančios gražios gėlės. O pavydas panašus į bjaurią piktžolę. Pavydas gali trukdyti žmogui ugdytis gerąsias savybes – meilę, atjautą, gerumą. (Žiūrėk 7 pastraipą.)
7. Kokią žalą pavydas gali padaryti žmogui?
7 Pavydas – tarsi bjauri piktžolė. Jeigu jau įleidžia šaknį širdyje, išrauti būna sunku. Šį negerą jausmą dar pakursto išdidumas, savanaudiškumas ir noras pirmauti. Pavydas gali kliudyti žmogui ugdytis gerąsias savybes – meilę, atjautą, gerumą. Taigi vos supratę, kad pavydas leidžia širdyje daigą, tuoj pat jį raukime. Pakalbėkime plačiau, kaip šiam jausmui nepasiduoti.
MOKYKIMĖS BŪTI NUOLANKŪS IR VISKUO PATENKINTI
Prašykime Dievą šventosios dvasios. Ji padės išrauti iš širdies pavydą, ugdytis nuolankumą ir būti viskuo patenkintiems. (Žiūrėk 8 ir 9 pastraipas.)
8. Ką daryti, kad pavydas neįsišaknytų mūsų širdyje?
8 Pavydui neleisime įsišaknyti ugdydamiesi nuolankumą ir mokydamiesi būti viskuo patenkinti. Jei dėsime nuolatines pastangas, laikui bėgant širdyje pavydui vietos nebeliks. Nuolankus žmogus nepervertina savo sugebėjimų ir nemano, kad yra nusipelnęs gauti daugiau už kitus (Gal 6:3, 4). O žmogus, kuris viskuo patenkintas, su kitais nesilygina (1 Tim 6:7, 8). Vadinasi, nuolankus ir viskuo patenkintas Dievo tarnas džiaugsis matydamas, kad kitam sekasi.
9. Ką gera, remiantis Galatams 5:16 ir Filipiečiams 2:3, 4, pasieksime, jei kliausimės Dievo šventosios dvasios pagalba?
9 Kad neimtume kitiems pavydėti, mums reikės Dievo šventosios dvasios pagalbos. Be jos nesugebėsime mokytis būti nuolankūs ir viskuo patenkinti. (Perskaityk Galatams 5:16; Filipiečiams 2:3, 4.) Šventoji dvasia padės mums ištirti savo slapčiausias mintis, paskatas ir įžvelgti, ką derėtų pataisyti. Neabejokime, su Dievo pagalba pašalinsime iš proto ir širdies kas negera ir pripildysime gerų dalykų (Ps 26:2; 51:10). Pakalbėkime apie Mozę ir Paulių – Dievo tarnus, kurie nepasidavė pavydui.
Jaunas izraelitas pribėgęs prie Mozės ir Jozuės sako, kad du vyrai stovykloje pranašauja. Jozuė prašo Mozę sudrausti juos, bet Mozė nesutinka to padaryti. Jis džiaugiasi, kad Jehova tiems dviem vyrams išliejo savosios dvasios. (Žiūrėk 10 pastraipą.)
10. Kokiomis aplinkybėmis buvo išbandytas Mozės nuolankumas? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)
10 Mozei Jehova davė svarbią užduotį – paskyrė Izraelio tautos vedliu. Nors turėjo nemenką valdžią, šis Dievo tarnas buvo pasiruošęs ja dalytis su kitais. Iš kur tai žinome? Kartą Jehova paėmė nuo Mozės truputį savo dvasios ir davė Izraelio seniūnams, susirinkusiems prie Susitikimo Palapinės. Netrukus Mozė išgirdo, kad du seniūnai – prie Palapinės jie nebuvo atėję – irgi gavo Jehovos dvasios ir ėmė pranašauti. Ar tai sužinojęs Mozė ėmė reikšti nepasitenkinimą? Ne. Jozuės paprašytas juos sudrausti, jis išliko ramus. Mozė buvo nuolankus žmogus ir dėl tų seniūnų džiaugėsi (Sk 11:24–29). Ko galime pasimokyti iš šio Dievo tarno?
Krikščionių bendruomenės vyresnieji yra nuolankūs kaip Mozė. (Žiūrėk 11 ir 12 pastraipas.)c
11. Kaip vyresnieji gali sekti Moze?
11 Jeigu esi vyresnysis, gal kada sulaukei prašymo išmokyti bendratikį atsakingo darbo, kurį pats mėgsti daryti? Tarkim, labai džiaugiesi galėdamas kas savaitę vesti Sargybos bokšto studijas. Bet štai vieną dieną tavęs paprašo išmokyti kitą brolį toms studijoms vadovauti. Tu supranti, kad ateityje jis iš tavęs perims šią užduotį. Kaip reaguosi? Jei būsi nuolankus kaip Mozė, nemanysi, kad tavo autoritetas kitų akyse sumenks, ir broliui mielai padėsi.
12. Iš ko matyti, kad daugelis šių dienų krikščionių yra nuolankūs ir viskuo patenkinti?
12 Pagalvokime apie brolius, kurie dešimtmečius tarnavo vyresniųjų tarybos koordinatoriais. Sulaukę 80-ies, šias atsakingas pareigas jie noriai perduoda kitiems. Tą patį galima pasakyti ir apie rajono prižiūrėtojus – perkopę 70, jie nuolankiai sutinka darbuotis kitoje tarnybos srityje. Pastaraisiais metais naujus paskyrimus gavo ir nemažai beteliečių. Tie Dievui ištikimi broliai ir sesės tarnauja pionieriais ir nejaučia nuoskaudos, kad dabar jų vietoje darbuojasi kiti.
13. Dėl ko Paulius galėjo pavydėti 12 apaštalų?
13 Apaštalas Paulius irgi buvo nuolankus ir viskuo patenkintas. Pavydui širdyje jis neleido įsišaknyti. Paulius skelbė gerąją naujieną uoliai, negailėdamas savęs, vis dėlto nuolankiai pasakė: „Esu mažiausias iš apaštalų, nevertas apaštalu vadintis“ (1 Kor 15:9, 10). Paulius buvo paskirtas „kitataučių apaštalu“, tačiau niekada nebuvo priskaitytas prie Dvylikos. Tokio ypatingo statuso jis negalėjo gauti. Kodėl? Paulius nevaikščiojo su Jėzumi šiam dar žemėje esant, – krikščioniu tapo po Jėzaus mirties ir prikėlimo (Rom 11:13; Apd 1:21–26). Paulius nepavydėjo Dvylikai, kad šiems teko garbė su Mokytoju bendrauti asmeniškai. Jis buvo viskuo patenkintas.
14. Iš ko dar matysis, kad esame nuolankūs ir viskuo patenkinti?
14 Jei mokysimės būti nuolankūs ir viskuo patenkinti, seksime Pauliaus pavyzdžiu ir gerbsime tuos, kuriems Jehova suteikia tam tikrų įgaliojimų (Apd 21:20–26). Dievas pavedė vyresniesiems vadovauti krikščionių bendruomenėje. Nors ir netobuli, jie yra Dievo dovana (Ef 4:8, 11). Jeigu rodome pagarbą tiems atsakingiems broliams ir nuolankiai paklūstame jų vadovavimui, stipriname savo ryšį su Jehova ir kuriame bendruomenėje taikius santykius.
„SIEKIME TO, KAS KURIA SANTARVĘ“
15. Ką svarbu daryti ir ko saugotis?
15 Jei vieni kitiems pavydėsime, santarvės tarp mūsų nebus. Svarbu ne tik rauti pavydą iš savo širdies, bet ir saugotis, kad nejučia nepasėtume pavydo sėklos kito širdyje. Tada mums pavyks laikytis šio Jehovos įkvėpto paraginimo: „Siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19). Į ką konkrečiai derėtų atsižvelgti, kad nepakurstytume kitų pavydo? Ir kaip galėtume kurti aplink save taikingą atmosferą?
16. Kaip turėtume elgtis, kad kitiems nesukeltume pavydo?
16 Mūsų vidinė nuostata ir elgesys gali daryti stiprią įtaką kitiems. Pasaulis mus ragina puikuotis tuo, ką turime (1 Jn 2:16). Bet taip darydami kurstytume kitų pavydą. Kad niekam neduotume dingsties pavydėti, saugokimės kalbėti apie tai, ką įsigijome ar planuojame įsigyti. Taip pat nesigirkime, kokių pareigų ar užduočių bendruomenėje gavome. Jei nuolat kalbėtume apie tai, kiek daug bendruomenės labui darome, galimas dalykas, kitiems sukeltume pavydą. Todėl verčiau savo bendratikiais nuoširdžiai rūpinkimės ir nepamirškime padėkoti jiems už gerus darbus. Jei taip darysime, broliai ir sesės jausis patenkinti, bendruomenėje vyraus vienybė ir taika.
17. Kaip pasikeitė Juozapo brolių nuostata ir ką gera tai davė visai šeimai?
17 Mes galime laimėti kovą su pavydu. Prisiminkime Juozapo brolius. Su Juozapu jie susitiko po daugelio metų Egipte. Juozapas ne iš karto pasisakė, kas esąs, – pirmiau brolius išmėgino, kad sužinotų, ar jie pasikeitė. Jis suruošė jiems vaišes, bet jauniausiajam broliui, Benjaminui, valgio patiekė gausiau (Pr 43:33, 34). Biblijoje nesakoma, kad broliai Benjaminui būtų dėl to pavydėję. Atvirkščiai, jie nuoširdžiai rūpinosi tiek juo, tiek savo tėvu (Pr 44:30–34). Juozapo broliai atsikratė pavydo, todėl visa šeima vėl galėjo džiaugtis santarve (Pr 45:4, 15). Jeigu pavydą iš savo širdies rausime ir mes, mūsų šeimoje ir bendruomenėje irgi bus taika.
18. Kokių gerų rezultatų, remiantis Jokūbo 3:17, 18, sulauksime, jei aplink save kursime taikingą atmosferą?
18 Jehova nori, kad nepasiduotume pavydui ir siektume santarvės su kitais. Tam reikės nemažai pastangų. Kaip aptarėme šiame straipsnyje, į pavydą esame linkę iš prigimties (Jok 4:5). Be to, gyvename pasaulyje, kuriame pavydas visaip kurstomas. Tačiau jeigu ugdysimės nuolankumą, mokysimės būti viskuo patenkinti ir stengsimės padėkoti kitiems už gerus jų darbus, pavydui vietos mūsų širdyje nebus. Maža to, aplink save mes kursime taikingą atmosferą, kurioje teisumas tarps ir duos gausių vaisių. (Perskaityk Jokūbo 3:17, 18.)
GIESMĖ NR. 130 Būkime atlaidūs
a Jehovos tarnai puoselėja tarpusavio taiką. Mūsų taikai iškiltų pavojus, jeigu imtume pavydėti kitiems. Kas pavydą gali sukelti? Kaip su šiuo negeru jausmu kovoti? Ką daryti, kad mūsų santarvės niekas nesuardytų? Apie tai pakalbėsime šiame straipsnyje.
b SĄVOKOS PAAIŠKINIMAS. Sprendžiant iš to, kas rašoma Biblijoje, pavydas reiškiasi įvairiai. Vieni tiesiog geidžia to, ką turi kiti. O kai kurie pasirengę netgi ką nors padaryti, kad žmogus to, ką turi, netektų.
c ILIUSTRACIJOS: vyresnieji per susitikimą prašo pagyvenusio brolio, bendruomenės Sargybos bokšto studijų vadovo, pamokyti jaunesnio amžiaus vyresnįjį, kaip toms studijoms vadovauti. Iš pradžių pagyvenęs brolis nusimena, nes vesti Sargybos bokšto studijas jam patinka. Vis dėlto paskui nuolankiai sutinka su vyresniųjų sprendimu. Jis duoda jaunesniam broliui praktiškų patarimų ir nuoširdžiai pagiria.