Kodėl Dievas kai kurių maldų neišklauso?
Mūsų Tėvas danguje, Dievas Jehova, nori, kad jam melstumės ir mūsų nuoširdžias maldas mielai išklauso. Tačiau kodėl į kai kurias maldas jis neatsako? Kokios tai priežastys ir ką verta turėti omenyje meldžiantis? Pažiūrėkime, kas apie tai sakoma Biblijoje.
„Melsdamiesi nekalbėkite to paties per tą patį. Taip daro kitų tautų žmonės, manydami būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mato 6:7).
Jehova nereikalauja, kad žmonės kalbėtų poterius ar melstųsi iš maldaknygės. Jam malonu, kai išsakome savo pačių mintis ir jausmus. Įsivaizduokite, kaip keistai atrodytų, jei draugas jums kasdien kartotų tuos pačius žodžius. Geri draugai vienas su kitu kalba atvirai ir nuoširdžiai. Jeigu norime, kad Dievas taptų mūsų draugu, turime jam melstis savais žodžiais.
„To, ko prašote, negaunate, nes prašote negeram tikslui – kad patenkintumėte kūniškas užgaidas“ (Jokūbo 4:3).
Neturėtume tikėtis, kad Dievas atsakys į mūsų maldas, jei prašome to, kas jo akyse bloga. Pavyzdžiui, jei lošėjas melstų sėkmės, Dievas tikrai neišklausytų. Juk Biblijoje aiškiai smerkiamas gobšumas ir tikėjimas, kad galima prisišaukti sėkmę (Izaijo 65:11; Luko 12:15). Taigi tikėtis, kad Jehova atsakys į tokias maldas, būtų tikrai nelogiška. Dievas išklauso tik tokius mūsų prašymus, kurie derinasi su mokymais, užrašytais jo įkvėptoje knygoje Biblijoje.
„Kas neklauso įstatymo, to ir malda pasibjaurėtina“ (Patarlių 28:9).
Senovės laikais Dievas neatsakydavo į maldas tų, kurie pažeidinėjo jo įstatymus (Izaijo 1:15, 16). Jo požiūris nepasikeitė (Malachijo 3:6). Jei norime sulaukti atsakymo į savo maldas, stenkimės gyventi pagal jo nurodymus. Tačiau gal esame praeityje padarę didelių klaidų ir manome, kad Dievas jau niekada mūsų nesiklausys. Džiugu žinoti, kad jis mus myli ir noriai atleidžia, jei tik pasikeičiame – laikomės jo duotų moralės normų (Apaštalų darbų 3:19).