Kaip melstis, kad būtume išklausyti?

MELSKIMĖS JĖZAUS VARDU

„Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos jums tai“ (Jono 16:23).

Kaip rodo šie Jėzaus žodžiai, Jehova nori, kad kreiptumės į jį Jėzaus Kristaus vardu, o ne per šventuosius, angelus, mirusius protėvius, taip pat nesinaudodami paveikslais. Šiuo vardu kreiptis į Dievą reiškia pripažinti, ką svarbaus Jėzus dėl mūsų yra padaręs. Jis pats pasakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6).

KALBĖKIME IŠ ŠIRDIES

„Jo akivaizdoje liekit savo širdį“ (Psalmyno 62:8).

Kai meldžiamės, išsakykime Jehovai viską tarsi tėvui. Nekalbėkime mintinai išmoktais ar nuskaitytais iš knygos žodžiais. Melskimės pagarbiai, išliekime visą širdį.

MALDOJE PRAŠYKIME TO, KAS DERA SU DIEVO VALIA

„Jei prašome pagal jo valią, jis mus girdi“ (1 Jono 5:14).

Iš Biblijos sužinome, ką Dievas dėl mūsų padarys ir ko pats iš mūsų tikisi. Kad maldos būtų priimtinos, svarbu melsti to, kam jis pritartų. Todėl turime tyrinėti Bibliją ir Dievą gerai pažinti. Tada žinosime, kokios maldos jam būtų malonios.

KO TURĖTUME MELSTI?

Melskimės dėl kasdienių reikmių. Prašykime, kad nepristigtume maisto, drabužių, turėtume būstą. Melskime išminties, kai reikia apsispręsti kokiu klausimu, ir jėgų ištverti sunkumus. Taip pat maldaukime Dievą stiprinti mūsų tikėjimą, atleisti nuodėmes, visada padėti (Luko 11:3, 4, 13; Jokūbo 1:5, 17).

Melskimės už kitus. Tėvams malonu, kai jų vaikai gražiai sutaria, vienas kitą myli. Jehova irgi nori, kad jo žemiškuosius vaikus vienytų tarpusavio meilė. Todėl prašykime Dievą pagalbos sutuoktiniui, vaikams ir kitiems namiškiams, taip pat draugams. „Melskitės vieni už kitus“, – ragino Jėzaus mokinys Jokūbas (Jokūbo 5:16).

Dėkokime. Biblijoje apie mūsų Kūrėją sakoma: „[Jis] davė jums lietaus iš dangaus ir gausų derlių atėjus metui, apsčiai teikė maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apaštalų darbų 14:17). Mąstydami, kiek daug iš Dievo esame gavę, norime maldoje jam dėkoti. Dėkingumą taip pat parodome savo dora gyvensena (Kolosiečiams 3:15).

BŪKIME KANTRŪS – NEPALIAUKIME MELSTIS

Kartais į maldas atsakymo greit nesulaukiame ir dėl to nusimename. Bet neturėtume manyti, kad mes Dievui nerūpime. Tolesni pavyzdžiai rodo, kad mums ir toliau reikia kantriai melstis.

Pirmame straipsnyje minėtas Stivas sako: „Jei ne malda, seniai būčiau praradęs gyvenimo džiaugsmą.“ Kas jam padėjo atsigauti? Stivas ėmė studijuoti Bibliją ir sužinojo, kad melstis reikia atkakliai, nepaliaujamai. „Maldoje dėkoju Dievui už brangius draugus. Jie man labai padeda. Dabar esu laimingas kaip niekad“, – pasakoja jis.

O kaip yra su Dženi, kuri seniau jautėsi neverta, kad Dievas ją išklausytų? Ji sako: „Kai apimdavo visiška neviltis, maldaudavau Dievą padėti suprasti, kodėl laikau save niekam tikusia?“ Kaip malda jai padėjo? „Išsakydama viską Dievui, ėmiau į save žiūrėti kitaip. Jei širdis mane ir smerkė, žinojau, Dievas – tikrai ne. Taip radau jėgų eiti pirmyn ir nepasiduoti.“ Ką dar Dženi suvokė? „Įsitikinau, kad Jehova yra realus asmuo, rūpestingas, mylintis Tėvas, mano Draugas. Jis visada lydės ir palaikys mane, jei tik stengsiuosi gyventi, kaip jam patinka.“

O štai ką patyrė Izabelė. Kai ji pastojo, gydytojai pasakė, kad vaikas gims su sunkia negalia. Izabelę tai pribloškė. Kai kas net ragino nėštumą nutraukti. „Slėgė baisi neviltis“, – sako ji. Ką moteris darė? „Diena iš dienos meldžiau Dievą pagalbos.“ Gerardas gimė neįgalus. Ar Dievas išklausė Izabelės maldas? Ji tuo neabejoja. „Sūneliui jau keturiolika, – pasakoja ji. – Nors neįgalus, jis džiaugiasi gyvenimu. Žiūrėdama į jį suvokiu, kad vaikas man yra didžiausia Dievo dovana.“

Šios jaudinančios istorijos primena mums psalmininko žodžius: „Romiųjų prašymus, Jehova, tu išgirsi, jų širdį padarysi tvirtą, atidžiai juos išklausysi“ (Psalmyno 10:17). Atkakliai melstis ir nepaliauti išties verta.

Biblijoje užrašyta daug Jėzaus maldų. Žinomiausia ta, kurios jis mokė savo sekėjus. Ką iš jos galime suprasti?