Kokia laimė tarnauti Jehovai!

Kitąmet Betelio šeimai buvo pranešta, kad reikia savanorių tarnauti Pietų Afrikos Respublikos filiale – ten organizacija ruošėsi įrengti rotacinę spausdinimo mašiną. Aš įsirašiau į norinčiųjų sąrašą ir didžiam savo džiaugsmui buvau išrinktas. Tokį paskyrimą gavo dar trys beteliečiai – Denisas Lyčas, Bilas Maklilanas ir Kenas Nordinas. Bilietus mums nupirko tik į vieną pusę.

Paskambinau mamai ir pasakiau: „Turiu naujieną. Vykstu į Afriką!“ Mama buvo tykaus charakterio, tvirto tikėjimo, labai dvasinga moteris. Ji nieko nepasakė, bet aš žinojau, kad mano sprendimui pritaria. Aišku, abu su tėčiu jie nuliūdo, kad išvykstu taip toli, tačiau niekada man dėl to nepriekaištavo.

SVEIKA, AFRIKA!

Mūsų ketveriukė buvo pakviesta į Bruklino Betelį ir ten tris mėnesius mokėmės dirbti su linotipu. Tada sėdome į krovininį laivą ir išplaukėme į Keiptauną, Pietų Afrikos Respublikos uostamiestį. Man ką tik buvo suėję dvidešimt. Atplaukę į Keiptauną, vakare sėdome į traukinį ir leidomės į Johanesburgą. Paryčiais traukinys sustojo mažame miestelyje. Aplink plytėjo sausringa, karščio svilinama pusdykumė, vadinama Karù. Pažiūrėjome pro langą ir pagalvojome: kur mes atsidūrėm? kas mūsų laukia? Vėliau dar ne kartą lankėmės toje vietovėje ir gėrėjomės jos miesteliais, ten viešpataujančia ramybe.

Keletą metų dirbau su linotipu. Tai buvo labai sudėtinga mašina, kuria iš švino liedavome Sargybos bokšto ir Atsibuskite! tekstų eilutes. Filiale žurnalus spausdinome įvairiomis Afrikos kalbomis – tiek Pietų Afrikos Respublikai, tiek daugeliui aplinkinių šalių. Naujoji rotacinė spausdinimo mašina, prie kurios dirbti atvykome iš taip toli, veikė nesustodama.

Vėliau mane paskyrė į spaustuvės raštinę. Joje dirbome įvairiausius darbus, susijusius su literatūros spausdinimu, siuntimu ir vertimu. Mano gyvenimas buvo kupinas veiklos ir smagus.

SANTUOKA IR NAUJA UŽDUOTIS

1968 metais susituokiau su pioniere Laura Boven. Ji gyveno netoli Betelio ir padėdavo vertimo skyriui – dirbo mašininke. Anuomet, kas susituokdavo, turėdavo nutraukti tarnybą Betelyje. Mudu su Laura paskyrė specialiaisiais pionieriais. Aš truputį nerimavau. Dešimt metų tarnavau Betelyje ir buvau aprūpintas tiek maistu, tiek pastoge. Kaip mudu išgyvensime iš mažos specialiojo pionieriaus išlaidų kompensacijos? Kas mėnesį gaudavome po 25 rándus (šiandien atitiktų maždaug 100 eurų), tačiau tik jeigu pasiekdavome nustatytą valandų, pakartotinių aplankymų ir išplatintų leidinių normą. Tų pinigų turėdavo pakakti nuomai, maistui, transportui, gydymui bei kitoms išlaidoms.

Mus paskyrė padėti nedidelei skelbėjų grupelei, veikiančiai netoli Dùrbano miesto, prie Indijos vandenyno. Ten gyveno daug indų. Jų tėvai, emigravę iš gimtinės XIX amžiaus antrojoje pusėje, įsidarbino cukraus gamyklose. Užaugusi nauja karta ėmėsi ir kitokios veiklos, tačiau išsaugojo savo tautos kultūrą ir kulinarinį paveldą, garsėjantį kariu pagardintais patiekalais. Be to, jie kalbėjo angliškai ir tai mums tarnybą labai palengvino.

Specialieji pionieriai turėdavo kas mėnesį tarnybai skirti po 150 valandų. Taigi mudu su Laura nutarėme, kad jau pačią pirmą dieną skelbsime šešias valandas. Tačiau dar nebuvo ką lankyti pakartotinai ir studijų neturėjome, tad visą tą laiką reikėjo liudyti einant per namus. Oras buvo karštas ir drėgnas. Po kurio laiko aš pažvelgiau į laikrodį ir nusigandau: vaje, dar tik 40 minučių! Kaip ištversim šešias valandas?!

Tačiau greitai su viskuo apsipratome. Kasdien pasiruošdavom sumuštinių ir termosą sriubos ar kavos. Kai norėdavom atsipūsti, pastatydavom savo nediduką volksvageną kokio medžio paūksmėje. Aplink susibėgdavo būrelis indų vaikų ir jie smalsiai į mus žiūrėdavo. Netrukus pamatėme, kad po dviejų ar trijų valandų tarnybos laikas imdavo bėgti labai greitai.

Kaip malonu buvo dalytis Biblijos tiesomis su svetingais tos vietovės gyventojais! Indai labai pagarbūs, malonūs, dievobaimingi žmonės. Į mūsų skelbiamą žinią atsiliepė nemažai hinduistų. Jie įdėmiai klausydavosi, kai kalbėdavome apie Jehovą, Jėzų, Bibliją, naująjį pasaulį ir mirusiųjų prikėlimą. Per pirmus metus pradėjome 20 Biblijos studijų. Kasdien vis kita šeima, kuriai vedėme studijas, pavaišindavo mus sočiais pietumis. Savo tarnyba labai džiaugėmės.

Tačiau neilgai trukus vėl viskas pasikeitė. Buvome paskirti dirbti rajono priežiūros darbą ir pradėjome lankyti bendruomenes, įsikūrusias palei žavias Indijos vandenyno pakrantes. Kas savaitę apsistodavome pas kurią nors šeimą ir darbavomės tarnyboje su skelbėjais, juos drąsinome. Broliams ir sesėms buvome tarsi šeimos nariai, žaisdavome su jų vaikais, džiaugėmės jų gyvūnėliais. Taip prabėgo dveji metai. Tada sulaukėme netikėto skambučio iš filialo. Ir štai ką išgirdome: „Ketiname pakviesti jus atgal į Betelį.“ – „Tai kad mums ir čia labai gerai“, – atsakiau. Suprantama, mes neprieštaravom, buvom pasirengę tarnauti kur tik reikės.

ATGAL Į BETELĮ

Betelyje mane paskyrė į tarnybos skyrių. Ten teko garbė darbuotis drauge su daugeliu patyrusių brolių. Anuomet rajono prižiūrėtojas bendruomenės aplankymo ataskaitą siųsdavo filialui. Tada filialas parašydavo bendruomenei padrąsinimo laišką ir jame duodavo naudingų patarimų. Dėl to mūsų sekretoriai turėdavo daug darbo. Jie versdavo korespondenciją iš kosų, zulų ir kitų kalbų į anglų kalbą ir filialo laiškus iš anglų kalbos. Esu labai dėkingas tiems vertėjams už jų pasiaukojamą darbą ir už tai, kad padėjo man suprasti, su kokiais sunkumais mūsų bendratikiams Afrikoje tenka susidurti.

Tais laikais Pietų Afrikos Respublikos valdžia buvo įvedusi apártheidą. Skirtingų rasių žmonės privalėjo gyventi atskirai ir negalėjo susitikti. Taigi juodaodžiai bendratikiai liudijo juodaodžiams ir lankė bendruomenės sueigas, rengiamas juodaodžiams.

Kai tarnavau rajono prižiūrėtoju, juodaodžių bendratikių pažinojau nedaug, nes visada lankiau bendruomenes, kurioms buvo paskirta skelbti anglakalbiams. Taigi tarnybos skyriaus vertėjai padėjo daugiau sužinoti apie juodaodžius afrikiečius, susipažinti su jų kultūra ir tradicijomis. Pamačiau, kad dėl paplitusių religinių papročių ir įsitikinimų mūsų broliams ir sesėms tenka patirti įvairiausių išmėginimų. Jie drąsiai atsisakydavo dalyvauti okultizmu persunktose apeigose, nors taip užsitraukdavo savo šeimos ar net viso kaimo priešiškumą. Kaimai skendėjo skurde. Daugelis žmonių neturėjo jokio išsilavinimo, tačiau Bibliją labai gerbė.

Teko dalyvauti ir keliose teismo bylose, kuriose gynėme teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą ir likti neutraliems politikos atžvilgiu. Man daug stiprybės įkvėpė liudytojų vaikų drąsa. Net žinodami, kad bus pašalinti iš mokyklos, jie nesutikdavo su visa klase melstis ir giedoti himnus.

Mažoje Afrikos šalyje Svazilande (dabar Esvatinis) bendratikiai patyrė dar kitokį išbandymą. Kai mirė šalies karalius Sobūzà II, visiems jos piliečiams buvo liepta laikytis tam tikrų gedulo apeigų. Vyrai turėjo nusiskusti plaukus, moterys – nusikirpti trumpai. Tai protėvių garbinimo paprotys, tad mūsų bendratikiai atsisakė jo laikytis ir dėl to kentė persekiojimus. Tenykščiai broliai ir sesės mums buvo tikras atsidavimo Dievui ir ištvermės pavyzdys. Jų ištikimybė dangiškajam Tėvui Jehovai labai stiprino mūsų tikėjimą.

VĖL Į SPAUSTUVĘ

Ilgainiui spausdinimo būdai tobulėjo, buvo sukurtos kompiuteriu valdomos technologijos. Taigi 1981 metais mane paskyrė padėti jas įdiegti filiale. Taip aš vėl grįžau į spaustuvę. Koks nuostabus tai buvo laikas! Vienas prekybos agentas pasiūlė filialui nemokamai išmėginti naują fotografinio rinkimo įrenginį. Taip devynis iki tol naudotus linotipus pakeitė penkios naujos mašinos. Taip pat buvo įmontuota nauja rotacinio spausdinimo mašina. Darbas įgavo naują pagreitį.

Tobulėjant kompiuterinėms technologijoms buvo sukurta ir nauja maketavimo programa, vadinama MEPS (daugiakalbė elektroninė leidybos sistema). Nuo tų laikų, kai mes, keturi Kanados beteliečiai, atvykome į Pietų Afrikos Respubliką ir gremėzdiškais, lėtais linotipais liedavome švinines spaudos eilutes, viskas labai pasikeitė (Iz 60:17). O ir mūsų asmeniniame gyvenime buvo daug pokyčių. Visi keturi vedėme dvasingas seses, pionieres. Bilas ir aš tarnavome Betelyje. Kenas ir Denisas su žmonomis gyveno netoliese ir pareigingai rūpinosi savo atžalomis.

Filiale darbo netrūko. Biblinius leidinius reikėjo versti į vis daugiau kalbų, spausdinti ir išsiuntinėti po filialus. Galiausiai mums prireikė didesnių patalpų. Taigi 1987 metais gražioje vietovėje į vakarus nuo Johanesburgo buvo baigtas statyti ir atidarytas naujasis filialo kompleksas. Džiaugiuosi, kad man pačiam teko būti visų tų įvykių liudininku ir daugelį metų tarnauti Pietų Afrikos Respublikos filialo komitete.

NAUJAS PASKYRIMAS

2001 metais didžiai mano nuostabai buvau pakviestas tarnauti neseniai įsteigtame Jungtinių Valstijų filialo komitete. Nors buvo liūdna palikti savo darbą ir bičiulius Pietų Afrikos Respublikoje, neabejojome, kad Jungtinių Valstijų Betelyje prasidės naujas džiaugsmingas mūsų gyvenimo etapas.

Tačiau nerimavome, kad teks būti toli nuo Lauros senyvos mamos. Žinojome, kad gyvendami Niujorke nedaug tegalėsime jai padėti. Tada trys Lauros seserys pasisiūlė mamą prižiūrėti ir remti tiek emociškai, tiek finansiškai. Jos sakė: „Nesame visalaikiai tarnai kaip jūs, tad paglobosime mamą, kad galėtumėte tęsti savo tarnybą.“ Mudu su Laura jų pasiaukojimą labai vertiname.

O mano našlaujanti mama daugiau kaip 20 metų gyveno pas mano brolį ir jo žmoną Toronte (Kanada). Ji mirė netrukus po to, kai persikėlėme į Niujorką. Esame labai dėkingi brolio šeimai, kad mamą taip rūpestingai prižiūrėjo. Tikra palaima turėti artimuosius, kurie noriai aukojasi ir imasi nelengvos pareigos globoti pagyvenusius tėvus.

Jungtinių Valstijų Betelyje mane iš pradžių paskyrė į spaustuvę. Naujos, ištobulintos technologijos spausdinimo darbą leido atlikti dar lengviau. Po keleto metų mane perkėlė į tiekimo skyrių. Ir štai jau 20 metų su malonumu tarnauju šiame didžiuliame filiale kartu su 5000 Betelio šeimos narių ir 2000 padėti atvykstančių brolių ir sesių.

Prieš šešiasdešimt metų nė nenumaniau, kaip pasisuks mano gyvenimas. Laura visą laiką buvo mano šauni pagalbininkė. Geresnio gyvenimo negalėjau tikėtis. Džiaugiamės, kad mums teko garbė pasidarbuoti įvairiose tarnybos srityse. Taip pat su malonumu prisimename nuostabius žmones, su kuriais drauge tarnavome ir su kuriais susipažinau lankydamas daugelį filialų kaip pagrindinio biuro atstovas. Dabar man jau per 80, tad darbo gaunu nebedaug. Liūto dalį atlieka gabūs jauni broliai.

Psalmininkas giedojo: „Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova“ (Ps 33:12). Tai tikra tiesa. Esu Jehovai dėkingas, kad leido man tarnauti drauge su šia laiminga tauta.