Buvau drovi mergaitė, o tapau misioniere

Gimiau 1951 metais Austrijos sostinėje Vienoje, katalikų šeimoje. Buvau baugštus vaikas, bet tikėjau Dievą ir dažnai melsdavausi. Kai suėjo devyneri, tėtis pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, greitai prie jo prisidėjo ir mama.

Netrukus jau lankėme Dioblingo bendruomenės sueigas. Viską darydavom drauge: skaitėm ir studijavom Bibliją, ėjom į sueigas ir savanoriavom per suvažiavimus. Nuo pat vaikystės tėtis skiepijo meilę Jehovai. Maldose jis neretai išsakydavo savo norą, kad mudvi su sese taptume pionierėmis. Bet aš apie tai net negalvojau.

VISALAIKĖS TARNYBOS PRADŽIA

Pasikrikštijau 1965 metais, būdama 14-os. Tačiau tarnyboje pradėti pokalbius su nepažįstamais žmonėmis būdavo sunku, nes vargino menkavertiškumo jausmas. Taip pat labai norėjau patikti bendraamžiams, tad netrukus po krikšto ėmiau bičiuliautis su jaunuoliais, netarnaujančiais Jehovai, ir jų draugijoje man buvo smagu. Sąžinė priekaištavo, kad tiek laiko praleidžiu ne su liudytojais, bet nutraukti tų ryšių nesinorėjo.

Maždaug tuo metu mūsų bendruomenėje skelbėja tapo šešiolikmetė Dorotė. Stebėjausi, kaip uoliai ji liudija eidama per namus. Buvau truputį vyresnė, bet nelabai veikli. Pamaniau: „Mano tėvai liudytojai, o Dorotės šeima – ne. Ji gyvena su ligota mama, bet vis tiek skiria daug laiko tarnybai.“ Šios sesės pavyzdys mane įkvėpė veikti. Jau netrukus abi su ja tarnavom pionierėmis – iš pradžių pagalbinėmis, vėliau visalaikėmis. Dorotės entuziazmas buvo tiesiog užkrečiantis. Jos padedama pradėjau vesti pirmąsias Biblijos studijas. Pamažu vis labiau įsidrąsinau kalbinti žmones prie durų, gatvėje ir kitur.

Pirmaisiais mano pionieriavimo metais į mūsų bendruomenę buvo paskirtas specialusis pionierius Heincas. Tiesą jis sužinojo nuvykęs pas savo vyresnį brolį. Šis buvo Jehovos liudytojas ir gyveno Kanadoje. Heincas man iškart krito į akį. Bet jis norėjo tapti misionieriumi, o aš tokių ketinimų neturėjau. Tad kurį laiką savo jausmų jam nerodžiau. Bet vėliau ėmėme draugauti, susituokėm ir abu tarnavome pionieriais Austrijoje.

KAIP PANORAU TAPTI MISIONIERE

Heincas vis kalbėdavo, kaip norėtų būti misionieriumi. Tiesiai manęs niekada nespaudė, bet motyvuodavo klausimais, pavyzdžiui: „Kadangi neturim vaikų, gal galėtume daugiau nuveikti tarnyboj?“ Dėl savo drovumo baiminausi ir pagalvoti apie misionierės tarnybą. Tiesa, buvau pionierė, bet misionieriauti atrodė virš jėgų. Tačiau Heincas ir toliau apie tai vis užsimindavo. Jis skatino mane daugiau galvoti apie žmones, o ne apie save. Ir tai labai padėjo.

Pamažu ir aš panorau tapti misioniere, tad užpildėme paraiškas į Gileado mokyklą. Filialo tarnas iš pradžių pasiūlė man geriau pramokti anglų kalbą. Trejus metus kamavausi su ta kalba, bet tada buvom netikėtai paskirti į jugoslavų bendruomenę Zalcburge. Joje tarnavome septynerius metus, įskaitant metus keliaujamojo darbo. Nors serbų-kroatų kalba mums buvo sunki, vedėme daug Biblijos studijų.

Paskui, 1979-aisiais, mus pasiuntė „atostogauti“ į Bulgariją. Evangelizacijos darbas ten buvo uždraustas, tad per tas „atostogas“ neskelbėme. Bet slapta įvežėme miniatiūrinio dydžio leidinukų penkioms sesėms, gyvenusioms šalies sostinėje Sofijoje. Aš labai baiminausi, bet Jehova mane palaikė. Matydama, kad tos sesės tokios džiaugsmingos ir net nebijo atsidurti kalėjime, įgijau ryžto daryti visa, ko tik Jehovos organizacija paprašytų.

Dar kartą užpildėme Gileado paraiškas ir šįsyk mus pakvietė. Manėm, kad mokytis vyksim į Jungtines Valstijas. Bet 1981 metų lapkritį Gileado mokyklos padalinys buvo atidarytas Vokietijoje, Vysbadeno mieste. Tad džiaugiausi galėdama mokytis vokiečių kalba.

TARNYBA KARO DRASKOMOJE ŠALYJE

Po Gileado mus paskyrė į Keniją, bet tenykštis filialas pasiteiravo, ar sutiktume tarnauti kaimyninėje Ugandoje. Prieš dešimtmetį toje šalyje buvo įvykęs valstybės perversmas, kuriam vadovavo maršalas Idis Aminas. Dėl jo diktatūros tūkstančiai neteko gyvybės ir milijonai žmonių metų metais kentė brutalias represijas. 1979-aisiais Ugandoje vėl įvyko perversmas. Suprantama, keltis į tą karų draskomą šalį aš bijojau. Bet Gileade buvom paskatinti pasikliauti Jehova. Tad mudu sutikom.

Ugandoje tvyrojo visiška sumaištis. Štai 2010-ųjų metraštyje cituojama, kaip Heincas apibūdino situaciją: „Daugelis sistemų, [...] pavyzdžiui vandentiekio ir komunikacijos, buvo sugriautos. [...] Ištisai vyko susišaudymai ir plėšikavimai, ypač sutemus. [...] Žmonės, naktimis užsirakinę namuose, bijodavo ir net Dievą melsdavo, kad iki ryto neužgriūtų neprašyti svečiai.“ Tačiau ir tokiame chaose vietiniai bendratikiai išliko dvasiškai stiprūs.

Į Ugandos sostinę Kampalą mudu su Heincu atvykome 82-aisiais. Pirmus penkis mėnesius gyvenome pas Semą ir Kristiną Vaisvus kartu su penkiais jų vaikais ir keturiais kitais giminaičiais. Dažniausiai ši šeima valgydavo tik kartą per dieną, tad jų svetingumas buvo tiesiog neįtikėtinas. Jie pamokė mudu su Heincu daugelio praktiškų dalykų, labai pravertusių misionieriškame gyvenime. Pavyzdžiui, išmokom nusiprausti vos keliais litrais vandens ir panaudotu vandeniu nupilti tualetą. 1983 metais susiradome būstą palyginti ramioje Kampalos vietoje.

Tarnyba teikė daug džiaugsmo. Prisimenu, kaip per vieną mėnesį išplatinom 4000 žurnalų! Ypač patiko vietiniai žmonės. Jie labai gerbė Dievą ir mielai kalbėdavosi apie Bibliją. Beveik nuolat abu su Heincu vedėm po 10–15 studijų. Ir iš studijuotojų patys daug išmokom. Persiėmėm jų pozityvumu matydami, kad jie džiaugsmingi ir nesiskundžia, nors kas savaitę į sueigas turi keliauti pėsčiomis.

85-ais ir 86-ais Ugandoje buvo įsiplieskę dar du kariniai konfliktai. Net vaikai, apginkluoti šautuvais, stovėdavo postuose ir tikrindavo praeivius. Meldėme, kad Jehova suteiktų mums ramybės ir padėtų būti atsargiems tarnyboje. Ir jis į tas maldas atsakydavo. Jei užkalbintas žmogus klausydavosi Karalystės žinios, mūsų baimės išgaruodavo.

Tiesą su džiaugsmu liudijom ir šalyje gyvenantiems užsieniečiams. Pavyzdžiui, pradėjom vesti studijas Muratui ir Dilbarai Ibatulinams, atvykusiems iš Tatarstano Respublikos, esančios centrinėje Rusijoje. Muratas buvo gydytojas. Ši pora tapo liudytojais ir iki šiol uoliai tarnauja Jehovai. Vėliau susipažinau su Tatjana Vileiska iš Ukrainos. Ši moteris buvo tokia prislėgta, kad net galvojo apie savižudybę. Ji pasikrikštijo, grįžo į Ukrainą ir ten buvo pakviesta darbuotis mūsų leidinių vertimo grupėje.a

NAUJI IŠŠŪKIAI

1991 metais, kai atostogavome Austrijoje, filialas susisiekė su mumis ir informavo, kad esame paskiriami tarnauti Bulgarijoje. Rytų Europoje žlugus komunizmui Jehovos liudytojų veikla toje šalyje buvo įteisinta. Kaip jau minėjau, draudimo laikais mudu su Heincu slapta vežėm į tą šalį leidinius. O dabar mus siuntė ten skelbti gerosios naujienos.

Gavome nurodymą į Ugandą nebegrįžti, tad net negalėjom susirinkti misionierių namuose likusių daiktų ir atsisveikinti su draugais. Nuvykom į Vokietijos Betelį, o iš ten automobiliu tiesiai į Bulgariją. Mus paskyrė tarnauti su maždaug 20 skelbėjų grupele Sofijoje.

Čia tarnyba irgi neapsiėjo be sunkumų. Pirmiausia nemokėjom bulgariškai. Be to, bulgarų kalba buvo išleisti tik du leidiniai – Tiesa vedanti į amžiną gyvenimą ir Mano biblinių pasakojimų knyga. Ir sunkiai sekėsi pradėti studijas. Vis dėlto mūsų nedidelė skelbėjų grupelė darbavosi uoliai. Tai netruko pastebėti stačiatikių dvasininkai, o tada ir prasidėjo didžiosios problemos.

1994 metais Jehovos liudytojų registracija buvo panaikinta ir su jais imta elgtis kaip su uždrausta sekta. Kai kuriuos brolius suėmė. Televizija ir spauda skleidė baisius melus. Buvo teigiama, kad Jehovos liudytojai ne tik žudo vaikus, bet ir stumia savo bendruomenės narius į savižudybę. Mudviem su Heincu pasidarė sunku skelbti. Dažnai sutikdavom agresyviai nusiteikusių žmonių. Jie mus apšaukdavo, iškviesdavo policiją ir netgi apmėtydavo kuo papuola. Nebuvo įmanoma į šalį įsivežti jokių leidinių ir pasidarė labai sunku išsinuomoti patalpas sueigoms. Policija netgi nutraukė vieną iš mūsų kongresų. Heincui ir man tokia nepakanta buvo nesuvokiama. Tarnyba čia buvo visai kitokia nei tarp draugiškų Ugandos gyventojų.

Jėgų visa atlaikyti ir išsaugoti džiaugsmą suteikė bendrystė su vietiniais broliais ir sesėmis. Jie labai brangino tiesą ir vertino mūsų suteiktą pagalbą. Visi liko vieningi ir vienas kitą nuolatos rėmė. Tad iš tos patirties dar aiškiau supratom, kad bet kokia užduotis bus maloni, jei apie kitus galvosime daugiau nei apie save.

Tiesa, ilgainiui situacija pagerėjo. Mūsų organizacija 1998 metais buvo įregistruota ir netrukus išleido nemažai leidinių bulgarų kalba. O 2004 metais šalyje pradėjo veikti ir mūsų filialas. Šiandien Bulgarijoje yra 57 bendruomenės, 2953 skelbėjai. Pernai Minėjime dalyvavo 6475 žmonės. Sofijoje kadaise tebuvo penkios seserys, o dabar veikia devynios bendruomenės! Išties pamatėm, kaip išsipildė žodžiai, kad „mažiausias taps tūkstančiu“ (Iz 60:22).

MUDVIEJŲ SVEIKATOS BĖDOS

Deja, aš negaliu pasigirti gera sveikata. Medikai ne sykį diagnozavo auglius, įskaitant ir smegenų auglį. Siekiant didumą pastarojo pašalinti Indijoje man buvo taikoma spindulinė terapija ir atlikta 12 valandų trukmės operacija. Kol man pagerėjo, pasilikom Indijos filiale, o paskui grįžom į Bulgariją.

Heincui tuo tarpu ėmė reikštis reta paveldima Hantingtono liga. Jam pasidarė sunku vaikščioti, kalbėti ir valdyti judesius. Tai negaliai progresuojant reikėjo vis daugiau mano pagalbos. Kartais jausdavausi išsekusi ir nerimavau, kas bus toliau. Tačiau jaunas broliukas vardu Bobis vis pakviesdavo Heincą į tarnybą drauge. Tas jaunuolis neėmė į galvą, kad Heinco neaiški kalba ar nekoordinuoti judesiai žmones trikdo. Visad galėjau kliautis jo pagalba, kai neįmanydavau pasirūpinti vyru pati. Mudu su Heincu buvom nutarę šioje sistemoje vaikų neturėti, bet Jehova, galima sakyti, davė sūnų – Bobį! (Mk 10:​29, 30)

Heincui buvo diagnozuotas ir vėžys. 2015 metais jis mirė. Netekusi savo brangaus vyro, pasijaučiau nesaugi. Labai jo ilgiuosi ir daug apie jį galvoju (Lk 20:38). Vis prisimenu jo švelnius žodžius ir protingus patarimus. Tikra laimė buvo drauge su juo tiek metų ištikimai tarnauti Jehovai.

JAUČIUOSI DĖKINGA JEHOVAI

Jehova palaikė mane per visus išmėginimus. Padėjo įveikti drovumą ir išsiugdyti misionierišką dvasią (2 Tim 1:7). Ir toliau esu užsiėmusi visalaike tarnyba. Mano sesė irgi. Ji lydi savo vyrą, lankantį serbų rajono bendruomenes Europoje. Matau, kad Jehova atsakė į visas mano tėčio maldas.

Daug ramybės man teikia Biblijos skaitymas ir tyrinėjimas. Išmokau sunkiu metu melstis „dar karščiau“, panašiai kaip Jėzus (Lk 22:44). Atsakymas į maldas neretai būna draugų meilė ir parama. Mūsų bendruomenė, įsikūrusi Sofijos rajone, vadinamame Nadežda, išties svetinga. Broliai ir sesės pakviečia mane kartu pasibūti ir savo gerais žodžiais labai pradžiugina.

Vis mąstau apie prikėlimą. Įsivaizduoju tėvus prie mūsų namo, tokius pat jaunus kaip tada, kai tuokėsi. Ir sesę, gaminančią valgį. Taip pat Heincą, stovintį šalia savo žirgo. Tokios mintys išsklaido rūškaną širdy ir skatina dėkoti Jehovai.

Prisimindama savo gyvenimą ir įsivaizduodama ateitį galiu tik pritarti Dovydo žodžiams iš Psalmyno 27:​13, 14: „Kur aš būčiau, jei netikėčiau pamatysiąs Jehovos gerumą gyvųjų krašte? Dėk viltis į Jehovą, būk drąsus ir tvirtos širdies. Dėk viltis į Jehovą!“