Jehova padėjo mums žydėti visur, kur buvom pasodinti

Kasholmai 1979 metais baigė Gileado mokyklą ir nuo tada buvo, taip sakant, ne kartą „persodinti“. Tarnavo Irane, Mauricijuje, Mianmare, Tanzanijoje, Ugandoje ir Zaire. Jiems labai pravertė Gileado dėstytojo Džeko Redfordo palinkėjimas žydėti ten, kur pasodinti. Štai jų abiejų pasakojimas.

Matsai ir Ana Katrina, pirma papasakokit, kaip sužinojot tiesą.

Matsas. Mano tėvas Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Lenkijoje ir matė, kiek daug Katalikų bažnyčioje veidmainystės. Vis dėlto jis sakydavo: „Bet gi turi kažkur būti tiesa!“ Vėliau aš įsitikinau, kad jis neklydo. Pirkdavau iš žmonių senas knygas ir tarp jų pasitaikė leidinys mėlynais viršeliais Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Pavadinimas labai suintrigavo, tad sėdau skaityti dar tą patį vakarą. O ryte jau žinojau, kad radau tiesą.

Nuo 72-ųjų balandžio perskaičiau daug Jehovos liudytojų leidinių ir radau atsakymus į savo klausimus. Jaučiausi kaip Jėzaus minėtas pirklys, radęs labai brangų perlą. Jis pardavė visą turtą, kad galėtų jį įsigyti. Aš irgi taip norėjau tiesos perlo, kad „pardaviau“ savo ketinimą studijuoti universitete ir tapti gydytoju (Mt 13:​45, 46). Tų pačių metų gruodžio 10-ą pasikrikštijau.

Mano tėvai ir jaunėlis brolis taip pat pradėjo studijuoti ir nepraėjus nė metams pasikrikštijo. 73-ių liepą aš ėmiausi visalaikės tarnybos. Mūsų bendruomenėje buvo uolių pionierių ir viena jų – daili, dvasinga sesė Ana Katrina. Mudu pamilom vienas kitą ir 75-ais susituokėm. Po vestuvių ketverius metus tarnavom gražiame Švedijos miestelyje Striomsunde ir ten žmonės noriai klausydavosi.

Ana Katrina. Mano tėtis tiesą sužinojo baigdamas mokslus Stokholmo universitete. Buvau vos trejų, bet jis vesdavosi į sueigas ir į tarnybą. Mama buvo nepatenkinta ir mėgino įrodyti, kad liudytojai neteisūs. Tai nepavyko ir vėliau ji pasikrikštijo. Sulaukusi 13-os, pasikrikštijau ir aš, o 16-os tapau pioniere. Kurį laiką tarnavau Ùmeo mieste, kur reikėjo daugiau Karalystės skelbėjų. Paskui ten pat buvau paskirta specialiąja pioniere.

Po mudviejų su Matsu tuoktuvių padėjome keletui žmonių pažinti tiesą, tarp jų ir paauglei Maivorai. Ji atsisakė sportininkės karjeros ir tapo mano sesers porininke pionieriškoje tarnyboje. 1984 metais abi baigė Gileadą ir dabar tarnauja misionierėmis Ekvadore.

Kaip misionieriškoje tarnyboje judviem pravertė pamokymas „žydėti ten, kur esat pasodinti“?

Matsas. Mus dažnai „persodindavo“. Paskirdavo vis kitur. Bet visad stengėmės likti bendrystėje su Jėzumi, „jame įsišakniję“ (Kol 2:​6, 7). Mokėmės iš jo, ypač nuolankumo. Pavyzdžiui, nesitikėjom, kad vietiniai liudytojai taikysis prie mūsų. Patys stengėmės suprasti, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Buvo įdomu pažinti jų mąstyseną ir kultūrą. Kuo labiau sekėm Jėzumi, tuo aiškiau įsitikinom, kad nesvarbu kur tarnaujame. Visur galim žydėti tarsi „prie vandens tėkmių“ (Ps 1:​2, 3).

Ana Katrina. Persodintam medžiui labai reikia šilumos ir šviesos. Mūsų saulė buvo Jehova (Ps 84:11). Jo šeimoje, tarp dvasingų brolių ir sesių, visad šilta ir jauku. Pavyzdžiui, kai tarnavom Irano sostinėje Teherane, mūsų mažos bendruomenės skelbėjų svetingumas priminė biblinius laikus. Mielai būtume ir pasilikę Irane, bet 80-ųjų liepą mūsų organizacijos veiklą toje šalyje uždraudė ir mudviem liepė per dvi paras išvykti. Tada buvom paskirti į Zairą (dabar Kongo Demokratinė Respublika).

Sužinojusi, kad tarnausime Afrikoje, apsipyliau ašaromis. Tiesiog šiurpu buvo pagalvojus apie visokias Afrikos ligas ir gyvates. Tačiau du bičiuliai, kuriems teko ten ilgokai tarnauti, padrąsino: „Jūs gi dar nebuvot Afrikoj. Patikėkit, ji patiks.“ Ir išties labai patiko. Broliai ir sesės ten draugiški ir šilti. Po šešerių metų dėl draudimo teko iš Zairo išvažiuoti, bet aš prašiau Jehovos: „Leisk mums pasilikti Afrikoje.“ Argi ne juokinga, kaip požiūris gali pasikeisti?

Ką malonaus prisimenate iš savo ilgametės tarnybos?

Matsas. Nepamiršiu misionierių iš įvairių kraštų ir tautų, kurie tapo mūsų gerais draugais. Tai pat kaip su džiaugsmu vedėme daugelį Biblijos studijų, kartais abu net po 20! Ir kokią meilę mums rodė svetingi Afrikos broliai ir sesės. Lankydami Tanzanijos bendruomenes pastatydavom savo „miegamąjį“ – autobusiuką „Volkswagen Kombi“ – prie bendratikių namų ir jie mus aprūpindavo kaip tik išgalėdavo ir netgi dosniau nei galėdavo (2 Kor 8:3). O vakarais buvom pratę abu susėsti, aptarti dienos įvykius ir padėkoti Jehovai, kad būdavo su mumis.

Ana Katrina. Man laimė buvo susipažinti su bendratikiais iš įvairių tautų. Mokėmės naujų kalbų – persų, prancūzų, gandų, suahelių, susipažinome su daugeliu kultūrų. Lavinom naujus skelbėjus, įgijom daug draugų ir „petys į petį“ su jais tarnavome Jehovai (Sof 3:9).

Ir žavėjomės nepaprasta Jehovos kūrinijos įvairove. Kaskart, kai keldavomės į naują vietą, jautėmės taip, lyg būtume keliautojai, o Jehova mūsų gidas. Jis leido mums patirti ir pamatyti tiek, kiek savarankiškai niekad nebūtume galėję.

Kokių sunkumų patyrėte ir kaip juos atlaikėt?

Matsas. Metams bėgant pasigavom tropinių ligų, tarp jų ir maliariją. O Anai prireikė kelių skubių operacijų. Taip pat buvo neramu dėl senstančių tėvų. Esam dėkingi mūsų trims broliams ir Anos sesei, kad juos paglobojo. Jie kantriai ir su meile tėveliais rūpinosi (1 Tim 5:4). Vis dėlto kartais skaudėdavo širdį, kad mudu negalim dėl tėvų padaryti daugiau.

Ana Katrina. 83-iaisiais, kai tarnavom Konge, stipriai susirgau cholera. Gydytojas Matsui pasakė: „Tuojau pat vežk ją iš šalies!“ Jau kitą dieną krovininiu lėktuvu – mat kito pasirinkimo nebuvo – išskridom į Švediją.

Matsas. Manėm, kad tai mūsų misionieriškos tarnystės pabaiga, tad graudžiai verkėm. Bet gydytojo prognozės neišsipildė ir Ana pasveiko. O po metų vėl grįžom į Kongą ir tarnavom su nedidele suahelių kalbos bendruomene Lubumbãšyje.

Ana Katrina. Kai tarnavom Lubumbašyje, aš patyriau persileidimą. Nors neketinom auginti vaikų, kūdikio netektį pakėliau labai sunkiai. Tačiau tomis liūdesio dienomis sulaukėme netikėtos Jehovos dovanos. Pradėjom tiek daug Biblijos studijų, kiek neturėjom niekad anksčiau. Vos per metus bendruomenė išaugo nuo 35 iki 70 skelbėjų, o sueigas lankančių pagausėjo nuo 40 iki 220. Buvom visa galva pasinėrę į tarnybą. Jehova mus laimino ir tai mane labai guodė. Dažnai prisimenam savo negimusį mažylį ir apie jį pasikalbam. Nežinom kaip, bet esam tikri, kad Jehova atėjus metui visai pagydys mūsų sielvartaujančią širdį.

Matsas. Vienu tarpu Ana pasijautė stipriai pervargusi. O man diagnozavo ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžį ir reikėjo rimtos operacijos. Šiandien jaučiuosi neblogai, Ana irgi tarnyboje daro ką gali.

Aišku, ne vien mums tenka visokių bėdų. Po 94-ųjų genocido Ruandoje lankėmės pabėgėlių stovyklose ir susitikom su daugeliu draugų. Jų tikėjimas, ištvermė ir neįtikėtinas svetingumas rodo, kad Jehova gali padėti savo tarnams atlaikyti bet kokius išmėginimus (Ps 55:22).

Ana Katrina. Baisus dalykas nutiko 2007 metais, mums vykstant iš Ugandos filialo dedikacijos. Po programos su maždaug 25 kitais misionieriais ir beteliečiais važiavome į Kenijos sostinę Nairobį. Dar nebuvom pasiekę Kenijos pasienio, kai iš priekio atvažiuojantis sunkvežimis išsuko priešais ir rėžėsi į mus kaktomuša. Vairuotojas ir penki mūsų draugai žuvo iškart. Viena sesė mirė ligoninėje. Kaip jų ilgimės ir trokštame vėl pamatyti! (Job 14:​13–15)

Galiausiai sužalojimus išsigydžiau. Bet mudviem su Matsu ir keliems kitiems keleiviams pasireiškė potrauminis stresas. Naktimis man staiga užeidavo nerimo priepuoliai ir pabusdavau. Rodės, kad širdies smūgis ištiko. Buvo baisu. Bet karšta malda ir pamėgtos Biblijos eilutės paguosdavo ir padėjo ištverti. Nemažai pagelbėjo ir gydytojai. Dabar simptomai apslopę ir mudu vis prašome Jehovą, kad palaikytų tuos, kas kenčia panašius vargus.

Pasakodami apie patirtus išbandymus dar minėjot, kad Jehova nešė jus lyg „žalius kiaušinius“. Kokia prasme?

Matsas. Suahelių kalboje tas posakis skamba taip: Tumebebwa kama mayai mabichi, išvertus „mus nešė lyg žalius kiaušinius“. Kaip žmogus kiaušinius neša atsargiai, kad nesudužtų, taip Jehova mus visur rūpestingai saugojo. Visad turėjom, ko reikia, ir netgi daugiau. Jehovos meilės ir paramos įrodymas mums buvo ir Vadovaujančiosios tarybos atjauta ir supratingumas.

Ana Katrina. Akivaizdu, kad Jehova mus tėviškai globojo. Vieną dieną man paskambino, kad Švedijoje tėtis atsidūrė intensyviosios slaugos skyriuje. Matsui tik ką buvo atlėgę maliarijos požymiai ir neturėjome pinigų skrydžiui. Nutarėm parduoti automobilį. Tada dar du skambučiai. Viena sutuoktinių pora, išgirdusi apie mūsų situaciją, pasisiūlė sumokėti už bilietus. Taip pat pagyvenusi sesė nusprendė paaukoti, ką buvo sutaupiusi dėžutėje, pavadintoje „Stokojantiems“. Jehova atskubėjo į pagalbą per kelias minutes! (Hbr 13:6)

Kokios pamokos iš daugiau kaip 50 visalaikės tarnybos metų jums įsiminė?

Ana Katrina. Supratau, kad mūsų stiprybė – išlikti ramiems ir pasitikėti Jehova. Jeigu pasitikim, mūsų kova tampa jo kova (Iz 30:15; 2 Met 20:​15, 17). Visur, kur buvom paskirti, stengėmės daryti ką galim, todėl patyrėm tiek gera, kiek nebūtume patyrę niekur kitur.

Matsas. Man svarbiausia pamoka ta, kad turiu kiekvienoje situacijoje pasikliauti Jehova ir stebėti, kaip jis padeda (Ps 37:5). Jis tai pažadėjo ir šį pažadą visada tesi. Tesi iki pat šiol, mums tarnaujant Mianmaro Betelyje.

Linkime visiems jaunuoliams išplėsti savo tarnybą ir patirti Jehovos ištikimą meilę, kokią jis rodė mums. Esam tikri, kad taip ir bus, jeigu tik jie leisis Jehovos vedami ir žydės ten, kur pasodinti.