Kurčneregė gyvena dėl kitų

Marija Lusija iš Brazilijos serga Ašerio sindromu. Tai genetinė liga, kai neprigirdinčiam ar kurčiam žmogui palaipsniui prastėja regėjimas. Marija Lusija jau gimė kurčia ir vaikystėje išmoko gestų kalbą. O kai jai buvo maždaug trisdešimt, ėmė silpti akys. Nors buvo sunku, Marija Lusija neužsisklendė savyje. Net ir dabar, jau sulaukusi septyniasdešimties, ji gyvena laimingą ir prasmingą gyvenimą.

Su Jehovos liudytojais Marija Lusija susipažino 1977 metais. Jos regėjimas tuo metu dar buvo geras. Ji pasakoja: „Sutikau savo buvusį klasioką Adrianą, kuris neseniai buvo tapęs Jehovos liudytoju. Jis papasakojo man apie Dievo pažadą, kad ateityje visa žemė bus rojus ir žmonės nebesirgs. Mane taip sužavėjo ši mintis, kad sutikau studijuoti Bibliją. Netrukus Rio de Žaneire pradėjau lankyti sueigas. Ten programa kartais būdavo verčiama į gestų kalbą. Su Jehovos pagalba dariau dvasinę pažangą ir 1978 metais pasikrikštijau.“

Po kurio laiko Marija Lusija persikėlė į bendruomenę, kur nebuvo nė vieno Jehovos liudytojo mokančio gestų kalbą. Iš pradžių buvo nelengva, nes per sueigas mažai ką tesuprato. Tačiau į pagalbą čia jai atėjo dvi bendratikės. Jos per sueigas sėdėdavo šalia ir užrašydavo, apie ką kalbama. „Namuose tuos užrašus galėdavau skaityti ne sykį, kol visą informaciją gerai perprasdavau, – pasakoja Marija Lusija. – Vėliau tos dvi sesės išmoko gestų kalbą ir buvo mano vertėjos.“

Ilgainiui Marijos Lusijos regėjimas tiek suprastėjo, kad ji nebegalėjo įžiūrėti gestų. Tada ji pradėjo bendrauti taktiline gestų kalba. Marija Lusija paaiškina, ką tai reiškia: „Aš uždedu savo rankas ant vertėjo rankų ir taip galiu atpažinti, kokie gestai yra rodomi.“

Marija Lusija labai dėkinga savo vertėjams už pagalbą. „Jie – brangi Jehovos dovana, – sako ji. – Jų dėka iš bendruomenės sueigų, suvažiavimų ir kongresų galiu pasisemti daug naudos.“

Marija Lusija iki šiol yra uoli skelbėja. Taktiline gestų kalba ji liudija kurtiesiems. Daugelis jų stebisi matydami, kiek daug pastangų ji įdeda, kad paskelbtų žmonėms gerąją naujieną. Per COVID-19 pandemiją Marija Lusija drauge su savo broliu Chosė Antonijumi, kuris irgi yra kurčneregys, parašė kurtiesiems daugybę laiškų.a

Kaip ji tuos laiškus rašo? „Kad eilutės būtų tiesios ir tekstas neišeitų už kraštų, naudoju tokį plastikinį lakštą su iškarpomis, – aiškina sesė. – Chosė Antonijus turi puikią atmintį. Jis pasiūlo temą ir Biblijos eilutes, o aš įtraukiu jas į mūsų laiškus. Ne visi kurtieji gerai perpranta rašytinę kalbą, todėl stengiuosi rašyti taip, kad jie suprastų.“

Nors Marija Lusija visiškai nebemato, ji labai darbšti. Kerolain, viena iš jos vertėjų, sako: „Marija Lusija nudirba visus darbus, jos namai visada švarūs ir tvarkingi. Ji mėgsta gaminti ir pavaišinti draugus.“

Džefersonas, bendruomenės, kuriai priklauso Marija Lusija, vyresnysis, priduria: „Marijos Lusijos meilė Jehovai be galo stipri. Taip pat ji labai myli žmones ir visada daro kitiems gera. Ji labai nesavanaudiškas žmogus.“ (Palygink su Filipiečiams 2:4.)