„Darau, ką galiu“

Vokietijoje gyvenanti Irma yra beveik devyniasdešimties. Po dviejų nelaimingų atsitikimų ir kelių operacijų moteris nebegali eiti pas žmones skelbti gerosios naujienos kaip kad anksčiau. Dabar Irma savo tikėjimu dalijasi su giminaičiais bei pažįstamais rašydama jiems laiškus. Jos padrąsinantys bei paguodžiantys žodžiai žmonėms taip patinka, jog jie paskambina ir paklausia, kada sulauks kito jos laiško. Be to, ji gauna daug padėkos laiškelių su prašymais parašyti vėl. Irma sako: „Tai mane džiugina, neleidžia apsnūsti dvasiškai.“

Irma taip pat rašo žmonėms, gyvenantiems slaugos namuose. Ji pasakoja: „Kartą paskambino pagyvenusi moteris ir pasakė, kad mano laiškas jai suteikė daug paguodos po vyro mirties. Tą laišką ji laiko Biblijoje ir vakarais dažnai paskaito. Kita moteris, taip pat neseniai netekusi vyro, pasakė, kad mano laiškas jai padėjo labiau nei kunigo pamokslas. Ji turėjo daug klausimų, taigi pasiteiravo, ar negalėtų manęs aplankyti.“

Viena Irmos pažįstama, kuri nėra Jehovos liudytoja, išvykdama gyventi kitur paprašė jai rašyti. „Ta moteris saugojo visus mano laiškus, – prisimena Irma. – Kai ji mirė, jos duktė man paskambino ir pasakė, kad perskaitė visus jos mamai rašytus mano laiškus. Taip pat paprašė, kad ir jai rašyčiau laiškus su mintimis iš Biblijos.“

Tokia tarnyba Irmai teikia džiaugsmo. „Prašau Jehovą ir toliau duoti man jėgų tarnauti jam, – sako ji. – Nors nebeįstengiu eiti liudyti po namus, darau, ką galiu.“