Skaičių 6:24–26. „VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave“

„Telaimina jus Jehova ir tesaugo. Tešviečia jums Jehovos veido šviesa, tebūna jis jums maloningas, teatgręžia Jehova į jus savo veidą ir tesuteikia jums ramybę“ (Skaičių 6:24–26, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

„VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! VIEŠPATS tenušviečia tave savo veidu ir tebūna tau maloningas! VIEŠPATS tepažvelgia į tave maloniai ir tesuteikia tau ramybę!“ (Skaičių 6:24–26, Lietuvos Biblijos draugijos išleistas vertimas, 1999).

Skaičių 6:24–26 prasmė

Šie žodžiai vadinami kunigo palaiminimu. Taip pat Aarono palaiminimu, mat jis buvo pirmas Izraelio vyriausiasis kunigas (Išėjimo 28:1). Palaiminimas buvo nuo paties Dievo. Prieš ištardamas tuos žodžius jis Mozei paliepė: „Sakyk Aaronui ir jo sūnums: „Štai kokiais žodžiais laiminsite Izraelio tautą“ (Skaičių 6:22, 23). Ištikimi kunigai šio Jehovosa priesako laikėsi. Taip pat gerbė jo vardą. Kunigams buvo nurodyta: „Jie laimins mano vardu Izraelio tautą, kad mano palaiminimas būtų su jais“ (Skaičių 6:27).

„Telaimina jus Jehova ir tesaugo.“ Jehova laimina savo tarnus juos saugodamas ir vesdamas į sėkmę (Patarlių 10:22). Nors „Naujojo pasaulio“ vertime Skaičių 6:24–26 vartojamas daugiskaitos įvardis „jūs“, hebrajų kalboje čia visur vienaskaita. Galimas dalykas, Dievas taip išreiškė norą laiminti ne vien tautą, bet ir kiekvieną izraelitą.

„Tešviečia jums Jehovos veido šviesa, tebūna jis jums maloningas.“ Vaizdingai kalbant, Dievo veidas švietė tiems, kas pelnė jo malonę ir prielankumą.b Šiuos žodžius dar galima versti ir taip: „Tegul Jehova jums nusišypso.“ Jehovos malonė žmonėms pasireiškė jo gerumu, atjauta ir gailestingumu (Izaijo 30:18).

„Teatgręžia Jehovac į jus savo veidą ir tesuteikia jums ramybę.“ Jehova stebi savo tarnus ir apgaubia juos ramybe. Anot vieno biblistikos veikalo, „hebrajiškas žodis, verčiamas „ramybė“ (šalom), reiškia ne vien taikingus santykius, bet visokeriopą gerovę – tiek fizinę, tiek dvasinę“.

Kai tauta buvo Jehovai klusni, jis laimino ją didžia malone (Kunigų 26:3–6, 9). Apie tai liudija kai kurių karalių, pavyzdžiui Saliamono ir Ezekijo, laikų istorija (1 Karalių 4:20, 25; 2 Metraščių 31:9, 10).

Krikščionims nereikia kartoti šių palaiminimo žodžių, bet panašius jausmus jie išreiškia melsdamiesi Dievui už bendratikius ir juos drąsindami (1 Tesalonikiečiams 5:11, 25). Jehova nesikeičia. Jis visada nori laiminti ir saugoti savo ištikimus tarnus. Tad tikrieji krikščionys jaučiasi ramūs, žinodami, kad jiems šviečia Jehovos veido šviesa.

Skaičių 6:24–26 kontekstas

Pirmuosiuose dešimtyje Skaičių knygos skyrių surašyti Dievo priesakai, kuriuos izraelitai gavo pakeliui į pažadėtąjį kraštą, Sinajaus kalno papėdėje. Ten jie stovyklavo apie metus. Būtent tuo laiku Jehova izraelitus pripažino savo tauta ir sudarė su jais Įstatymo sandorą.

Taip pat Jehova nurodė Mozei, kad Aaronas ir jo sūnūs, paskirti kunigais, turės izraelitus laiminti (Skaičių 6:22, 23). Nuo tada kunigai laimindavo tautą žodžiais, užrašytais Skaičių 6:24–26, ir tai tapo tradicija. Kunigas kartodavo šį palaiminimą prieš pradėdamas aukoti šventykloje kasdienes aukas.

Šiame trumpame vaizdo siužete apžvelgiamas Skaičių knygos turinys.