Hebrajams 4:12. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“

„Mat Dievo žodis yra gyvas ir paveikus, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia giliai, perskiria sielą ir dvasią, sąnarius ir kaulų smegenis ir gali atskleisti širdies mintis ir ketinimus“ (Hebrajams 4:12, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4:12, Lietuvos Biblijos draugijos išleistas vertimas).

Patyrinėkime eilutę

Tai, ką užrašė Dievo įkvėpti Biblijos rašytojai, turi galią atskleisti mūsų slapčiausias mintis bei motyvus ir keisti mūsų asmenybę į gera.

„Dievo žodis yra gyvas.“ Čia „Dievo žodžiu“ vadinama visa, ką Dievas apreiškė žmonėms Biblijoje, įskaitant jo pažadus ir sumanymus.a Pavyzdžiui, Biblijoje pažadėta, kad ateityje žemėje vyraus taika bei santarvė ir klusnūs žmonės gyvens amžinai (Pradžios 1:28; Psalmyno 37:29; Apreiškimo 21:3, 4).

Dievo žodis yra „gyvas“, nes daro stiprų poveikį tikinčio žmogaus širdžiai, suteikia jam viltį ir įprasmina gyvenimą (Pakartoto Įstatymo 30:14; 32:47). Jis gyvas ir ta prasme, kad pildosi. Gyvasis Dievas darbuojasi, idant savo pažadus įgyvendintų, visus iki vieno (Jono 5:17). Žmogus kartais pamiršta arba neįstengia duoto žodžio tesėti. O Dievas, jei ką pažada, visada įvykdo (Skaičių 23:19). Jo „žodis [...] neliks tuščias“ (Izaijo 55:10, 11).

„Dievo žodis [...] paveikus.“ Graikišką būdvardį, išverstą „paveikus“, dar galima versti „galingas“, „pajėgus“, „veiklus“. Nėra abejonių, kad kiekvienas Jehovosb pažadas taps tikrove (Psalmyno 135:6; Izaijo 46:10). Dievas geba padaryti netgi tai, kas toli pranoksta mūsų lūkesčius (Efeziečiams 3:20).c

Dievo žodis paveikus ir ta prasme, kad gali įkvėpti jėgų keistis į gera. Jei žmogus priima Bibliją „kaip Dievo žodį“, jos mokymai daro didelį poveikį jo mąstysenai, gyvensenai ir siekiams (1 Tesalonikiečiams 2:13; Romiečiams 12:2; Efeziečiams 4:24).

„Dievo žodis [...] aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.“ Dievo žodžiai skvarbesni už bet kokius žmonių mokymus. Jie pasiekia itin giliai, iki pat širdies, tai yra vidinio žmogaus. Tai Paulius paaiškina antroje eilutės dalyje.

„Dievo žodis [...] prasiskverbia giliai, perskiria sielą ir dvasią, sąnarius ir kaulų smegenis.“ „Siela“ Biblijoje kartais vadinamas išorinis žmogus, tai yra toks, koks atrodo aplinkiniams. O „dvasia“ yra jo vidinė, tikroji asmenybė (Galatams 6:18). „Dievo žodis“, vaizdžiai kalbant, skverbiasi net į „kaulų smegenis“, tai yra į mūsų giliausius jausmus ir mintis. Jehovos mokymai padeda suvokti, kokie esame širdyje, ir skatina keistis į gera. Tokiais pokyčiais džiaugiamės patys ir džiuginame savo Kūrėją.

„Dievo žodis [...] gali atskleisti širdies mintis ir ketinimus.“ Reakcija į Dievo žodžius gali atskleisti žmogaus tikrąsias mintis ir netgi ketinimus, lemiančius jo elgseną. Pavyzdžiui, jeigu asmuo nuolankus ir nuoširdus, išgirdęs Dievo valią jis suklūsta ir stengiasi suderinti su ja savo gyvenimą, nes nori elgtis taip, kaip patinka Kūrėjui. O išdidus žmogus ar savimyla gali imti kritikuoti Dievo žodį. Dažniausiai jis tik siekia pateisinti elgseną, kurią Dievas smerkia (Jeremijo 17:9; Romiečiams 1:24–27).

Kaip sakoma viename biblistikos veikale, Dievo žodis „gali pasiekti giliausius mūsų esybės užkaborius“ (išversta iš The Expositor’s Bible Commentary). Mumyse nėra nieko, ko Dievas negalėtų permatyti ir ko jo žodis negalėtų iškelti į šviesą. „Visa yra nuoga ir atidengta akims to, kuriam duosime apyskaitą“ (Hebrajams 4:13).

Apžvelkime kontekstą

Laišką hebrajams apaštalas Paulius parašė maždaug 61 metais. Jis buvo skirtas Jeruzalėje ir Judėjoje gyvenantiems krikščionims.

Laiško 3 ir 4 skyriuose Paulius sako, kad senovės Izraelio istorija krikščionims yra įspėjimas (Hebrajams 3:8–12; 4:11). Jehova buvo pažadėjęs išvaduoti izraelitus iš vergijos ir įkurdinti juos krašte, kuriame bus saugu (Pakartoto Įstatymo 12:9, 10). Bet ta karta, kuri išėjo iš Egipto, vis abejojo Dievo pažadais ir laužė jo įsakymus. Dėl to susigadino santykius su Dievu ir prarado galimybę „įžengti į [jo] poilsį“. Jiems teko klajoti po dykumą, kol visi išmirė. Deja, ir jų palikuoniai, paveldėję pažadėtąjį kraštą, Jehovos neklausė ir pasekmės buvo labai liūdnos (Nehemijo 9:29, 30; Psalmyno 95:9–11; Luko 13:34, 35).

Paulius įspėja, kad krikščionys nesektų izraelitų blogu pavyzdžiu. Norėdami, taip sakant, įeiti į Dievo poilsį, jie turi būti klusnūs ir visiškai pasikliauti jo pažadais (Hebrajams 4:1–3, 11).

Šiame trumpame vaizdo siužete apžvelgiamas Laiško hebrajams turinys.