Jehova suteikė man ir noro, ir jėgų tarnauti jam visa širdimi

Sesilis buvo paprastas, nuolankus brolis, jam labai rūpėjo žmonės. Tiek Sesilio, tiek mano mamos ir kitų Dievui atsidavusių brolių ir sesių pavyzdys uždegė mano širdyje „norą [...] veikti“ – daryti dėl Jehovos geriausia, ką galiu (Filipiečiams 2:13). Štai mano gyvenimo istorija.

Įkvepiantis mamos pavyzdys

Gimiau 1943-iaisiais Australijoje. Mano tėvai gyveno rančoje netoli Bandabergo miesto, Kvynslando valstijoje, – regione, kur daugelis verčiasi cukranendrių auginimu. Vietiniai gyventojai šeštadienio vakarais paprastai atvykdavo į miestą ir susitikdavo pabendrauti. Vieną tokį vakarą 1939-aisiais tėvai susipažino su dviem pionieriais (visalaikiais Jehovos liudytojų evangelizuotojais). Jie daug papasakojo apie Bibliją. Tai, ką sužinojo, tėvams palietė širdį ir po kurio laiko jie tapo Jehovos liudytojais. Taigi mudu su sese Džin augome krikščionių šeimoje. Labai liūdna, tačiau kai buvau septynerių, per nelaimingą atsitikimą namuose mano tėtis žuvo. Jo mirtis mane stipriai sukrėtė. Iki pat šiol prisimenu, kad jis buvo darbštus žmogus, turėjo gerą humoro jausmą. Labai laukiu dienos, kai jis prisikels ir galėsiu geriau jį pažinti (Apaštalų darbų 24:15).

Mama buvo protinga, geros širdies moteris. Mes su sese galėjom nesivaržydami pasakyti, kas mums patinka, kas nepatinka. Tačiau jei koks reikalas liesdavo Biblijos principus ar tarnybą Jehovai, mama niekada nenuolaidžiaudavo. Ji reguliariai mus vesdavosi į sueigas ir vis primindavo, kad po pamokų per daug nesibičiuliautume su vaikais, kurie nėra Jehovos liudytojai (1 Korintiečiams 15:33). Žvelgdamas atgal galiu drąsiai pasakyti, kad labai vertinu tokią tvirtą mamos nuostatą.

Mama buvo ir uoli gerosios naujienos skelbėja. Ji dažnai tarnaudavo atostogine pioniere (taip tada vadinosi pagalbiniai pionieriai). Pamenu, ji reguliariai lankydavo daugiau kaip 50 namų ir šeimininkams nešdavo žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Net garbiame amžiuje ir būdama silpnos sveikatos mama visada rūpinosi Biblijos žinia besidominčiais žmonėmis. Matydami, kaip stipriai mama myli žmones, o ypač mus, savo vaikus, mudu su sese irgi ją labai mylėjome ir norėjome būti tokie kaip ji. Taigi 1958-aisiais, būdamas 14-os, daviau pasiaukojimo įžadą Jehovai ir pasikrikštijau.

Gerų bičiulių palaikymas

Netrukus po to pasikrikštijo ir Rudolfas – vienas brolis iš mūsų bendruomenės. Jam tuo metu buvo apie 20 metų, į Australiją jis buvo imigravęs iš Vokietijos. Šeštadienio rytais su Rudolfu mėgdavome liudyti žmonėms, sėdintiems mašinose ir laukiantiems, kol šeimos nariai apsipirks.

Rudolfas buvo labai uolus skelbėjas. Jis kaskart kviesdavo mane per atostogas kartu su juo tarnauti atostoginiu pionieriumi. Sykį mudu pusantro mėnesio tarnavome Gladstono mieste, apie 190 kilometrų į šiaurę nuo Bandabergo. Jo nuoširdus rūpinimasis, taip pat džiaugsmas, kurį patyriau tarnaudamas atostoginiu pionieriumi, įžiebė manyje norą tapti reguliariuoju pionieriumi. Būdamas 16-os šį tikslą pasiekiau ir nusprendžiau, kad visalaikė tarnyba bus visas mano gyvenimas.

Pirmoji mano pionieriškos tarnystės vieta buvo Makajus – pakrantės miestas, esantis į šiaurę nuo Bandabergo, netoli nuo Didžiojo Barjerinio rifo. Maždaug po metų, kai buvau 17-os, mane paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumia retai apgyventame Australijos regione. Mano tarnybos partneris buvo daugiau kaip 30 metų už mane vyresnis pateptasis brolis Benetas Brikelisb (vadinom jį Benu). Kadangi turėjo sukaupęs didžiulę tarnybos patirtį, daugelis jį vadino pionierių pionieriumi. Tarnauti su tokiu nuostabiu broliu man buvo didelė garbė.

Darbavomės teritorijoje, esančioje šiaurvakarinėje Kvynslando dalyje, prie Karpentarijos įlankos. Tuo metu tose retai apgyventose vietovėse mudu su Benu buvom vieninteliai liudytojai. Kartais nuo vienos rančos iki kitos dulkėtais keliais tekdavo važiuoti kelias valandas. Tokių ilgų kelionių metu Benas dažnai pasakodavo man įvairius atsitikimus iš tarnybos. Pavyzdžiui, nemažai papasakojo, kaip per Antrąjį pasaulinį karą, kai mūsų veikla Australijoje buvo uždrausta, broliai liudydavo su garsiakalbiais automobiliaisc.

Po ilgos dienos tarnyboje nakčiai apsistodavom kur nors netoli kelio.d Prisirinkdavom malkų, užsikurdavom laužą ir pasigamindavom vakarienę. Miegodavau tiesiai ant žemės, pasiklojęs neperšlampamą audinį, taip pat turėjau pagalvę ir antklodžių. Iki pat šiol prisimenu, kokią neapsakomą pagarbą jausdavau Jehovai žvelgdamas į dangų, nusagstytą tūkstančiais žvaigždžių, kurių spindesio neužgoždavo miesto šviesos.

Kiek daug vargo būdavo, jei tokioje atokioje vietovėje sugesdavo mašina... Sykį mums sulūžo ašis. Diena buvo baisiai karšta, o vandens turėjom mažai. Reikėjo nupirkti naują detalę, tad Benas susistabdė pravažiuojantį automobilį ir paprašė vairuotojo pavežti iki Klonkario miestelio. Aš likau prie mašinos ir laukiau jo tris dienas. Kartkartėmis pro šalį pravažiuodavo vienas kitas automobilis ir vairuotojai mielai sušelpdavo mane vandeniu. Vienas vyras man taip pat davė gerokai apiplyšusią knygą. „Paskaityk, bičiuli, – pasakė jis. – Pamatysi, tau patiks.“ Mano nuostabai, tai buvo knyga apie tai, ką Jehovos liudytojams teko patirti nacių koncentracijos stovyklose, ir išleista ji visai ne mūsų organizacijos.

Kartu su Benu tarnavome beveik metus. Kai atėjo metas išsiskirti, paskutiniai jo žodžiai, kuriuos jis man pasakė, buvo: „Niekada nepasiduok, brolau.“ Stiprus Beno tikėjimas ir didelis uolumas įkvėpė man dar daugiau ryžto likti visalaikėje tarnyboje.

Į Gileadą, tada į Taivaną

Kelerius metus ištarnavęs pionieriumi nuošaliose vietovėse, buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju. Kas savaitę aplankydavau vis kitą bendruomenę ar atokiai įsikūrusią grupę. Iš viso prižiūrėtoju tarnavau keturiuose rajonuose. Lankiau bendruomenes esančias Kvynslando ir Naujojo Pietų Velso valstijose. 1971 metais netikėtai gavau kvietimą į Niujorką mokytis Gileado mokykloje su 51-ąja laida. Penki mėnesiai intensyvaus Biblijos tyrinėjimo, taip pat ugdanti bendrystė su bendramoksliais ir dėstytojais paruošė mane naujam paskyrimui – misionieriaus tarnybai Taivane.

Iš mūsų klasės į Taivaną buvo paskirti devyni mokiniai, tarp jų ir brolis Janas Braunas iš Naujosios Zelandijos. Jis buvo mano tarnybos partneris. Apie Taivaną praktiškai nieko nežinojom. Kol neatsivertėm atlaso, net nežinojom, kur jis tiksliai yra.

Tarnyba atokiose Kvynslando vietovėse ir tarnyba Taivane skyrėsi kaip diena ir naktis. Pirmoji kliūtis, su kuria susidūrėme, buvo kinų kalba. Gana ilgai negalėjau suprasti nieko, kas sakoma sueigose, o juk jos yra vienas pagrindinių dvasinio maisto šaltinių. Negana to, negalėjau susikalbėti su vietiniais bendratikiais. Atsidūrę tokioje padėtyje, abu su Janu dar labiau įvertinom visus mokymus ir žinias, kurias gavom Gileado mokykloje. Būtent tai, ką tenai išmokom, taip pat reguliarios asmeninės studijos ir karšta malda padėjo mums nepasiduoti. Ir nors negalėjom pabendrauti su broliais ir sesėmis, akivaizdžiai matėm, kaip jie myli mus ir Jehovą.

Mokausi kinų kalbos

Atvykę į Taivaną visi misionieriai baigia trumpus, bet intensyvius kinų kalbos kursus. Mūsų mokytoja buvo sesė Ketlin Logane iš Australijos. Ji buvo baigusi Gileado mokyklą su 25-ąja laida. Kursų metu visa galva pasinėrėm į kinų kalbą. Ir, kaip mus mokė, stengėmės kuo greičiau pritaikyti naujas žinias praktikoje. Pamenu, kaip mudu su Janu pirmą kartą išėjom į tarnybą. Abu buvom išmokę trumpą įžangą. Eidami į teritoriją tarėmės, kuris pradės pirmas. Kadangi buvau vyresnis, „pasinaudojau savo padėtimi“ ir paprašiau Jano, kad pradėtų jis. Duris atidarė orios išvaizdos kinas. Jis kantriai klausėsi Jano, kol šis bandė suregzti mintį kalbėdamas kažkokiu kinų ir anglų kalbų kratiniu. Tada, mūsų didelei nuostabai, vyras taisyklinga anglų kalba paklausė, ko mes norim. Šiek tiek su juo pabendravom, o pokalbio pabaigoje jis paragino mus nenuleisti rankų ir toliau mokytis kinų kalbos. Malonūs jo žodžiai mus padrąsino ir įkvėpė ryžto nepasiduoti, kaip kadaise buvo sakęs Benas.

Į mūsų skelbimo teritoriją įėjo didelė dalis Taivano sostinės Taipėjaus. Kadangi tenai buvo labai mažai Jehovos liudytojų, gerosios naujienos beveik niekas nebuvo girdėjęs. Taigi atsiraitojom rankoves ir visomis jėgomis kibom į darbą. Kas mėnesį išdalindavom šimtus žurnalų. Tiesa, kai kurie žurnalus imdavo vien tam, kad išsiaiškintų, kas mes tokie, mat nesuprasdavo, ką jiems sakome. Bet mes savo ruožtu stengėmės daryti viską, ką galime, kad kuo plačiau pasėtume tiesos sėklas. Buvom tikri, kad kai kurių širdyse jos sudygs.

Nauja partnerė visam gyvenimui

Tarnaudamas Taivane susidraugavau su vietine sese Venhva. Mačiau, kaip ji myli tiesą ir nori padėti taivaniečiams sužinoti, kokių vertingų dalykų yra Biblijoje. Daugeliui misionierių, taip pat ir man Venhva padėjo pagerinti kinų kalbos žinias. Įsimylėjau ją ir 1974-aisiais mudu susituokėme.

Mums, misionieriams, Venhva padėjo našiau darbuotis tarnyboje. Pavyzdžiui, jos padedami aiškiau perpratome, kaip taivaniečiai mąsto, kokie yra jų papročiai. Be to, ji padėjo mums pakoreguoti įžangas, kad jos būtų patrauklesnės budistams ir taoistams. Taivane gajus protėvių garbinimas, dauguma žmonių nėra skaitę Biblijos, kai kurie net nėra jos matę. Taigi tarnyboje su žmonėmis daugiausia kalbėdavomės apie Kūrėją – kad jo vardas Jehova, kokių yra įrodymų, kad jis egzistuoja. Jei, pavyzdžiui, koks ūkininkas ar žvejys pasakydavo: „Mus maitina dangus“, paklausdavom: „O kaip manot, ar yra ten kas nors danguje, kas duoda mums visą šį maistą? Ar negalėtų tai būti visagalis Dievas, kuris viską sukūrė, ir ar neturėtume jam atiduoti už tai garbės?“

Laikui bėgant, mūsų pastangos ėmė duoti vaisių – daugelio širdyse išties sudygo tiesos sėkla. Kai kuriems Biblijos studijuotojams buvo nelengva pakeisti giliai įsišaknijusius įsitikinimus ir atsisakyti visokių papročių. Tačiau su misionierių ir vietinių skelbėjų pagalba jiems pavyko ir jų gyvenimas labai pagerėjo (Jono 8:32). Daug brolių buvo paskirti bendruomenėse eiti atsakingas pareigas. Nemažai brolių ir sesių ėmėsi visalaikės tarnybos, pavyzdžiui, pradėjo tarnauti vietiniame Jehovos liudytojų filiale.

1976-aisiais man teko didelė garbė – buvau paskirtas tarnauti Taivano filialo komitete. Įdomu, kad tuo pat metu tęsiau misionieriaus tarnybą. 1981-aisiais mudu su Venhva pakvietė į Betelį ir aš toliau tarnavau filialo komitete. Visalaikėje tarnyboje esu jau daugiau kaip 60 metų, iš jų maždaug 50 praleidau Taivane su savo brangia žmona. Buvęs mano tarnybos partneris ir geras draugas Janas Braunas tęsė visalaikę tarnybą Taivane iki pat mirties 2013-aisiais.

Mudu su Venhva stengiamės ir toliau uoliai darbuotis Betelyje, kinų kalbos bendruomenėje ir evangelizacijos tarnyboje. Esame be galo dėkingi Jehovai už visas jo dovanas. Kai buvau dar jaunuolis, Jehova suteikė man ir noro, ir jėgų tarnauti jam visa širdimi. Tokį pat Jehovos palaikymą abu su Venhva jaučiame ir dabar, po daugelio metų.