Jehova laimino mano rankų darbą

Užaugau Anglijoje, viename kaime netoli Bisterio. Ten mano tėvai nuomojosi namą su ūkiu. Kai buvau 19-os, sekdamas savo vyresnių sesės ir brolio pavyzdžiu, ėmiau pionieriauti. Vėliau mane paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumi Škotijoje. 1970-aisiais, kai buvau 23-ejų, mane pakvietė į Londono Betelį. Ten tarnaudamas, galima sakyti, atradau gestų kalbą. Tai pakreipė mano gyvenimą nauja vaga ir aš labai tuo džiaugiuosi.

Mokausi gestų kalbos

Kai atvykau į Betelį, mane paskyrė tarnauti Mil Hilo bendruomenėje. Ten buvo keletas kurčių bendratikių. Nenorėjau, kad kalbos barjeras trukdytų mums susidraugauti, taigi nusprendžiau per sueigas sėdėti šalia jų.

Anuomet Jungtinėje Karalystėje dar nebuvo nė vienos gestų kalbos bendruomenės, tad kurtieji lankydavo anglų kalba rengiamas sueigas, o girdintys broliai ir sesės versdavo jiems programą. Vertimas buvo grynai pažodinis, vertėjai sakinius formuluodavo pagal anglišką gramatiką. Tačiau kaip vėliau sužinojau, gestų kalba turi savo gramatiką ir visai kitokią žodžių tvarką. Anglų kalba kurtiesiems iš esmės yra užsienio kalba! Kai tai suvokiau, ėmiau dar labiau gerbti ir mylėti kurčiuosius, kurie ištikimai lankė visas sueigas. Be to, dar uoliau kibau į gestų kalbos pamokas.

Jungtinėje Karalystėje oficiali kurčiųjų kalba yra britų gestų. Laikui bėgant, sueigų programos vertėjai įgudo atskleisti visą šios kalbos grožį, o ne tiesiog versti pažodžiui. Dėl to iš sueigų kurtieji pasisemdavo vis daugiau naudos ir tapo dar vieningesni su girdinčiais bendratikiais. Atsigręžęs atgal aiškiai matau, kaip visus tuos penkis dešimtmečius Jehova dosniai laimino tarnybą gestų kalba. Norėčiau papasakoti, kaip viskas vyko ir kaip prie šio svarbaus darbo Jehova leido prisidėti ir man.

Pirmosios sueigos gestų kalba

1973-iaisiais, praėjus maždaug metams po to, kai tapau vyresniuoju, kurčias brolis Maiklas Igersas pasiūlė idėją gestų kalba rengti kai kurias sueigas. Filialui leidus, kartu su kitu vyresniuoju kartą per mėnesį ėmėme organizuoti sueigas Detforde, pietryčių Londone.

Rezultatai buvo nuostabūs! Į pirmąją sueigą gestų kalba atvyko bendratikiai ne tik iš Londono, bet ir iš visos pietrytinės Anglijos dalies. Kurti broliai ir sesės, taip pat susidomėję asmenys pagaliau galėjo sotintis dvasiniu maistu savo kalba. Po programos dažnai visi kartu pabendraudavom ir pasivaišindavom užkandžiais. Taip pat turėjau progų dvasiškai pastiprinti kurčius bendratikius, kuriems tuo metu labai reikėjo palaikymo.

Po kurio laiko sueigos gestų kalba buvo pradėtos rengti Birmingamo ir Šefildo miestuose. Sueigose dalyvavo ir nemažai girdinčių brolių ir sesių, panorusių išmokti gestų kalbą. Daugelis jų vėliau labai prisidėjo prie to, kad evangelizacijos darbas gestų kalba suklestėtų visoje šalyje.

Draugė visam gyvenimui

1974-aisiais susipažinau su gražia sese Stela Barker. Ji tarnavo specialiąja pioniere vienoje bendruomenėje netoli Betelio. Įsimylėjome vienas kitą ir 1976 metais susituokėme. Po santuokos kartu tarnavome specialiaisiais pionieriais. Priklausėme bendruomenei, įsikūrusiai Haknio rajone, šiaurės Londone. Ten Stela irgi ėmė mokytis gestų kalbos. Žvelgdamas atgal galiu drąsiai pasakyti, kad bendra pionieriška tarnystė davė nuostabią pradžią mūsų santuokiniam gyvenimui.

Neilgai trukus mudu su Stela pakvietė tarnauti atvykstančiais Betelio darbuotojais. Kokie užimti tada buvom! Aš dar tarnavau rajono prižiūrėtojo pavaduotoju, vedžiau Karalystės tarnybos kursus vyresniesiems, vėliau padėjau organizuoti kongresų programos vertimą į gestų kalbą. Nors kartais jausdavomės pavargę, tarnyba Jehovai mums visada teikė didžiulį džiaugsmą ir atgaivą (Mato 11:28–30).

1979-aisiais susilaukėme sūnaus Saimono, o 1982-aisiais gimė Markas. Taigi atsakomybių sąrašą dar papildė tėvystė. Kaip mums pavyko viską suderinti? Su Stela nutarėm, kad jei dėl kokios teokratinės užduoties turėsiu važiuoti toli nuo namų, kartu vešiuosi ir šeimą – ir būtinai susigalvosim kokių pramogų. Norėjom, kad berniukai matytų, kaip smagu yra tarnauti Jehovai. Ir tokios mūsų pastangos tikrai nenuėjo veltui. Užaugę abu sūnūs išmoko gestų kalbą ir pradėjo pionieriauti. O vieną dieną, prabėgus maždaug 40 metų nuo tada, kai mano tėvų veršiukas pradėjo „tarnauti Betelyje“, ten buvo pakviesti ir abu mūsų sūnūs. Labai tuo džiaugėmės!

Dvasinė pagalba kurtiesiems

Ilgą laiką – iki pat dešimto dešimtmečio pabaigos – Jungtinėje Karalystėje nebuvo nė vieno kurčio vyresniojo, tik keletas patarnautojų. Taigi girdintys vyresnieji, kurie nemokėjo gestų kalbos, turėjo nuspręsti, ar brolis yra „gebąs mokyti“ ir būtų tinkamas tarnauti vyresniuoju (1 Timotiejui 3:2). Anglų kalbos bendruomenėje patarnautoju tarnavo kurčias brolis Bernardas Ostinas. Jis labai rūpinosi Jehovos avimis ir pelnė didelę bendratikių pagarbą. Kaip apsidžiaugiau vieną dieną sužinojęs, kad Bernardą paskyrė vyresniuoju! Jis buvo pirmasis kurčias vyresnysis visoje Jungtinėje Karalystėje.

1996 metais įvyko kai kas ypač reikšmingo – filialas pritarė, kad Ilinge, vakarų Londone, būtų suformuota pirmoji šalyje gestų kalbos bendruomenė. Tačiau tai buvo tik pradžia.

Visos sueigos – gestų kalba!

Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose iš namų darbavausi su Betelio tarnybos skyriumi – atsakinėdavau į įvairius iškilusius klausimus. Broliai kartais filialo klausdavo, kaip jie galėtų padėti kurtiesiems geriau suprasti kalbas, sakomas anglų sueigose, suvažiavimuose ir kongresuose. Tada didesniuose mūsų sambūriuose vertimas į gestų kalbą dar nebuvo organizuojamas, be to, gestų kalba nebuvo išleista jokių leidinių. Taigi dažnai tiesiog paragindavau brolius – tiek girdinčius, tiek kurčius – būti kantrius ir laukti Jehovos.

Ir už kantrybę buvo atlyginta! Netrukus filialas ėmė organizuoti, kad anglų kalba rengiamose sueigose ir suvažiavimuose vyktų vertimas į gestų kalbą. Kurtiesiems būdavo paskirtos vietos pačiame priekyje, kad jie gerai matytų ir kalbėtoją, ir vertėją. Tie broliai ir sesės sakė, kad kaip niekad aiškiai pajautė Jehovos meilę ir dar tvirčiau įsitikino, jog yra brangūs mūsų dvasinės šeimos nariai.

1995 m. balandžio 1 d. suvažiavimų salėje Dadlio mieste, Vakarų Midlandse, įvyko pirmasis specialus vienos dienos suvažiavimas gestų kalba. Padėjau broliui Deividui Meriui, buvusiam rajono prižiūrėtojui, jį suorganizuoti. Kad dalyvautų programoje, kai kurie bendratikiai nukeliavo kelis šimtus kilometrų – atvyko ir iš Škotijos, ir iš pietvakarinės dalies – Kornvalio. Dalyvių skaičius viršijo 1000. Iki pat šiol prisimenu, kokia džiugi atmosfera vyravo tame istoriniame renginyje.

2001-aisiais filialas paprašė brolio Merio ir manęs ateinančiais metais gestų kalba suorganizuoti kongresą. Dirbom išsijuosę! Jehova labai palaimino mūsų ir daugybės savanorių pastangas – kongresas praėjo sėkmingai ir buvo išties įsimintinas. Tolesniais metais man teko garbė prisidėti prie daugelio suvažiavimų ir kongresų gestų kalba organizavimo, kol metui atėjus Jehova šiam darbui parūpino jaunesnių brolių.

Vaizdo įrašai kurtiesiems

1998-aisiais buvom iki ašarų sujaudinti, kai organizacija išleido pirmąjį leidinį britų gestų kalba – brošiūrą Ko Dievas reikalauja iš mūsų? Ilgą laiką naudojomės šia vaizdajuoste vesdami Biblijos studijas.

2002 metų kongrese pirmą kartą į gestų kalbą buvo verčiamos giesmės. Kurti broliai ir sesės, kartodami vertėjo gestus, galėjo giedoti gražias mūsų giesmes ir pajausti muzikos ritmą. Niekada nepamiršiu, kaip vienas vyresnysis, pirmą kartą gyvenime su savo bendratikiais giedodamas Karalystės giesmę, verkė iš džiaugsmo.

Tas 2002-ųjų kongresas tapo įsimintinu ir dar kai kuo. Londono gestų kalbos bendruomenės buvo paprašyta sukurti filmuotą vaidinimą. Neturėjom jokios patirties, tad kaip mums pavyko? Žinoma, tik su Jehovos pagalba – jis padėjo mums surasti brolių, mokančių filmuoti ir redaguoti vaizdo medžiagą. Ir rezultatas buvo tikrai geras. Be to, ta patirtis man labai pravertė vėliau – 2003–2008 metais darbavausi Betelyje ir buvau atsakingas už filmuotų vaidinimų pastatymą tolesnių metų kongresams gestų kalba.

Mudu su Stela buvom labai laimingi galėdami tarnauti Betelyje kartu su sūnumis. Tiesa, darbas buvo ne iš lengvųjų. Po keletą savaičių trukusių repeticijų ir filmavimo aktoriai ir kūrybinė grupė būdavo išsekusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau stengtis tikrai buvo verta. Biblijos pasakojimai kurtiesiems tiesiog atgydavo, daugelis jų žiūrėdami tas ekranizacijas negalėjo sulaikyti ašarų. Matant jų reakcijas mūsų širdys prisipildydavo džiaugsmo.

Jehovos dovanos kurtiesiems tuo nesibaigė. 2015-aisiais britų gestų kalba pradėjo eiti Sargybos bokšto studijų numeris. 2019-aisiais buvo išleista Evangelija pagal Matą. Dabar britų gestų kalba turime visą graikiškąją Biblijos dalį ir sparčiu tempu vyksta darbas su hebrajiškąja dalimi. Broliai ir sesės yra be galo dėkingi Jehovai už tokį jo gerumą.

Mes, Jehovos tarnai, esame viena didelė šeima ir stengiamės sekti mūsų dangiškojo Tėvo pavyzdžiu – būti nešališki ir mylėti visus žmones (Apaštalų darbų 10:34, 35). Su šeima dažnai negalime atsistebėti, kiek laiko, jėgų ir resursų organizacija skiria, kad padėtų pažinti tiesą visokiems žmonėms, tarp jų kurtiesiems ir akliesiems.a

Visos šios pastangos tikrai nenueina veltui. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje yra keletas britų gestų kalbos bendruomenių. Taip, pradžia buvo menka, tačiau dabar mūsų darbo vaisiai yra akivaizdūs ir man tai teikia daug džiaugsmo (Zacharijo 4:10). Be abejo, visa garbė tenka Jehovai. Juk tai jis vadovauja savo organizacijai ir suteikia savo tarnams visko, ko reikia, kad šie su gerąja naujiena pasiektų visokiausius žmones. Ir ne kas kitas, o Jehova augina tiesos sėklą nuolankių žmonių širdyse.