„Visada turėjau stiprų teisingumo jausmą“

Gimiau 1951 metų balandį Nairobyje, Kenijoje. Mano tėvai buvo iš Indijos ir išpažino sikhizmą. Tėtis turėjo dvi žmonas. Jis vedė savo svainę, kuri buvo tapusi našle, ir mano mama, pirmoji jo žmona, negalėjo tam paprieštarauti. Mamai ir pamotei vaikai gimė panašiu metu. Užaugome septyniese – aš, brolis, dvi seserys, taip pat įbrolis, įseserė ir pusbrolis. 1964 metais, kai buvau vos 13-os, tėtis mirė.

Teisybės beieškant

Augdama mačiau daug nesutarimų ir šališkumo. Kaip vėliau supratau, mūsų šeimos gyvenimas priminė Biblijos pasakojimą apie Lėją ir Rachelę. Mačiau, kaip šeimos nariai skriaudė mūsų tarnus, kurie buvo vietiniai gyventojai, buvome mokomi, kad jie už mus menkesni. Tėtis mus skatino draugauti su kaimynystėje gyvenančiais europiečiais, sakydamas, kad iš jų galime daug ko išmokti. O afrikiečių prašė šalintis, nes, jo manymu, iš bendravimo su jais – jokios naudos. Taip pat tėtis draudė bičiuliautis su pakistaniečių kilmės žmonėmis, sakė, kad jie yra mūsų priešai. Visada turėjau stiprų teisingumo jausmą ir tėčio požiūriui nepritariau.

Sikhizmas susiformavo XV amžiaus pabaigoje, jo pradininkas buvo guru Nanakas. Nanako mokymai, įskaitant idėją, kad yra vienas Dievas, man buvo priimtini. Tačiau sikhų bendruomenėje mačiau daug neteisybės ir tai kėlė man tam tikrų klausimų.

Tai buvo ne vienintelis dalykas, kuris vertė mane susimąstyti. Kadangi sikhizmas susiformavo vos prieš kelis šimtmečius, vis pagalvodavau: „O kaip žmonės iki tol garbino Dievą? Ar Dievui tas garbinimas buvo priimtinas?“ Mūsų šeima kasmet pasikabindavo kalendorių su dešimties svarbiausiųjų sikhų guru atvaizdais. Svarsčiau: „Iš kur žinome, kaip jie atrodė? Kodėl kas nors turėtų lenktis guru atvaizdams, kaip kad darė mano šeima ir kiti, jeigu patys guru skatino garbinti tik tikrąjį Dievą?“

1965 metais, kai buvau 14-os, mūsų šeima persikėlė į Indiją. Pinigų turėjome nedaug, tad gyvenimas buvo nelengvas. Maždaug po metų išvykome gyventi į Lesterio miestą Anglijoje. Kadangi vertėmės sunkiai, kraustėmės ne visi iš karto – po du.

Nuo 16 metų pradėjau dirbti įvairų fizinį darbą ir lankyti vakarinę mokyklą (prieš tai kurį laiką mokytis negalėjau). Mačiau, kad su kai kuriais darbininkais buvo elgiamasi neteisingai. Pavyzdžiui, vietiniams darbuotojams buvo mokama daugiau nei imigrantams. Teisingumo jausmas paskatino mane įstoti į profesinę sąjungą. Imigrantes raginau streikuoti – nedirbti tol, kol joms nebus mokama tiek, kiek vietiniams. Troškau, kad su visais būtų elgiamasi sąžiningai.

Radau, ko ieškojau

1968 metais į mūsų namų duris pasibeldė du Jehovos liudytojai. Pažadas, kad valdant Dievo Karalystei visi žmonės bus lygūs, iškart mane patraukė. Po kurio laiko vienas iš liudytojų vėl atėjo, šįkart – su žmona. Kartu su seserimi Džasvinder ir įsesere Čani pradėjome studijuoti Bibliją. Išstudijavusios vos šešias pamokas įsitikinome, kad Jehova yra tikrasis Dievas, kad Biblija yra jo Žodis ir kad teisingumas žemėje įsivyraus valdant jo Karalystei.

Šeima mūsų studijomis buvo labai nepatenkinta. Po tėvo mirties šeimos galva tapo mano pusbrolis. Pamotės pakurstytas, jis mušdavo Džasvinder ir Čani, spardydavo jas sunkiais darbiniais batais. Prie manęs jis nekibo, nes jau buvau 18-os ir galėjau pasiskųsti pareigūnams. O su seserimis, kurios buvo nepilnametės, jis manė galintis elgtis kaip nori. Kartą pusbrolis paėmė Bibliją ir ją atvertęs padegė puslapius. Tada atkišo seserims sakydamas: „Tegu jūsų Jehova dabar užgesina!“ Iki tol buvome slapta nuėjusios į kelias sueigas. Labai norėjome tarnauti tikrajam Dievui, Jehovai, tačiau dėl aplinkybių tai atrodė neįmanoma. Nusprendėme pabėgti iš namų ir pradėjome tam ruoštis.

Slapta taupėme pinigus, skirtus pietums ir autobuso bilietams. Taip pat atidėdavau dalį uždarbio, kurį paprastai turėdavau atiduoti pamotei. Nusipirkome tris lagaminus. Laikėme juos ne namie ir vis įdėdavome į juos po vieną kitą drabužį. 1972 metų gegužę, kai Džasvinder buvo beveik 18-a ir jau buvome sutaupiusios 100 svarų, traukiniu išvykome į Penzansą pietvakarių Anglijoje. Kai atvykome, iš telefono būdelės paskambinome vietiniams liudytojams. Jie šiltai mus priėmė. Kad galėtume išsinuomoti būstą ir įsikurti, dirbome įvairiausius darbus, pavyzdžiui, išdarinėjome žuvis.

Biblijos studijas tęsėme su vyresnio amžiaus pora, Hariu ir Beti Brigsais. 1972 metų rugsėjį, šeimos nariams nežinant, buvome pakrikštytos mažame baseine, įrengtame po Trūro Karalystės salės scena. Čani pradėjo pionierės tarnybą, o mudvi su Džasvinder rėmėme ją finansiškai.

Tarnystė kur didesnis poreikis

Hariui ir Beti buvo beveik aštuoniasdešimt, bet jie reguliariai keliaudavo skelbti gerosios naujienos į Silio salas, esančias netoli pietvakarinės Anglijos pakrantės. Jų pavyzdys įkvėpė mums norą imtis ko nors panašaus. Todėl 1973 metais po mūsų pokalbio su broliu Skineriu, apie kurį užsiminiau pradžioje, jau žinojome, ką darysime.

Nusipirkusios bilietus, 1974 metų sausį išvykome į Naująjį Delį Indijoje. Brolis Dikas Koterilas leido mums laikinai apsistoti misionierių namuose. Čani toliau pionieriavo, o mudvi su Džasvinder stengėmės tarnybai skirti kuo daugiau laiko.

Galiausiai mums patarė keliauti į Pandžabo valstiją šiaurės vakarų Indijoje. Taip ir padarėme. Kurį laiką gyvenome misionierių namuose Čandygaro mieste, vėliau išsinuomojome butą. 1974 metų rugsėjį pradėjau tarnauti reguliariąja pioniere, o 1975-aisiais buvau paskirta specialiąja pioniere. Tarnyboje kalbėdamasi su žmonėmis supratau, kaip būtų gerai turėti leidinių pandžabų kalba, – tada daugiau vietinių galėtų sužinoti, koks Jehova geras ir teisingas. 1976 metais visos trys buvome pakviestos į Indijos filialą versti leidinių į pandžabų kalbą. Rašomųjų mašinėlių ar kompiuterių neturėjome, todėl darbas buvo labai sunkus. Tekstą rašėme ir taisėme ranka. Tuo metu bendradarbiavome su privačia spaustuve. Jos įranga buvo sena, todėl tekstą rinkome po vieną raidę.

Liga nenuslopino mano džiaugsmo

Gana greitai mūsų aplinkybės pasikeitė. Džasvinder susipažino su vienu broliu ir už jo ištekėjusi persikėlė gyventi į Kanadą. Čani ištekėjo už vokiečių kilmės brolio, kuris atvyko į Indiją iš Jungtinių Valstijų. Jiedu nusprendė įsikurti Jungtinėse Valstijose. O aš sunkiai susirgau ir 1976 metų spalį grįžau į Angliją. Mama ir brolis – tiesai jiedu nebuvo priešiški – tebegyveno Lesteryje ir mielai mane priėmė gyventi pas save. Man diagnozavo Evanso sindromą, labai retą autoimuninę ligą, kuri naikina kraujo ląsteles. Gydytojai taikė įvairius gydymo metodus, taip pat turėjo pašalinti blužnį. Dėl prastos sveikatos pionierės tarnybą teko nutraukti.

Nuoširdžiai meldžiausi Jehovai ir pasakiau jam, kad jei sveikata pagerės, grįšiu į visalaikę tarnybą. Ir grįžau! Nors kartais jausdavausi labai silpnai, 1978 metais ryžausi persikelti į Vulverhamptoną – miestą, kuriame dauguma gyventojų kalba pandžabų kalba. Platinome ranka rašytus ir vietinėse įstaigose padaugintus kvietimus į sueigas. Dabar Didžiojoje Britanijoje yra penkios pandžabų bendruomenės ir trys grupės.

Didžiosios Britanijos filialas žinojo, kad Indijoje verčiau leidinius į pandžbų kalbą. Broliai susisiekė su manimi devinto dešimtmečio pabaigoje. Važinėjau į Londono Betelį – prisidėjau prie šrifto gurmukhi rašmenimis kūrimo ir jo pritaikymo programinei įrangai, taip pat padėjau rengti leidybos tais rašmenimis standartus ir taisykles. Buvo daug įtampos, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui, rūpintis mama (ji gyveno toli) ir važinėti į Betelį. Tačiau tarnaudama Betelyje buvau laiminga.

1991 metų rugsėjį buvau pakviesta tapti Betelio šeimos nare ir versti leidinius į pandžabų kalbą. Kvietimas buvo labai netikėtas. Tam darbui jaučiausi netinkama, negana to, sirgau ir mano amžius nebeatitiko naujiems beteliečiams keliamo amžiaus reikalavimo. Vis dėlto Jehova suteikė man šią nuostabią galimybę. Nors tarnystė Betelyje teikė daug džiaugsmo, sveikatos problemos niekur nedingo. Man buvo taikoma chemoterapija ir kiti gydymo būdai, todėl ne kartą teko ginti savo poziciją dėl kraujo. Kadangi mano sveikata labai pagerėjo, hematologai, negalėdami tuo atsistebėti, pakvietė mane į didelėje Londono ligoninėje surengtą seminarą, kuriame dalyvavo maždaug 40 medikų. Turėjau galimybę 10 minučių kalbėti apie savo poziciją dėl gydymo be kraujo. Paskui auditorija uždavinėjo klausimus ir brolis iš Ligoninių informavimo tarnybos į juos atsakinėjo.

Tuo sunkiu metu Džasvinder ir Čani kaip galėdamos mane palaikė. Paramos ir daug gerumo taip pat sulaukiau iš Betelio šeimos ir draugų. Per visus sunkumus Jehova suteikė man jėgų tęsti tarnybą Betelyje (Psalmyno 73:26).

Jehovos palaiminimas praturtina

Praėję 33 metai Betelyje leido, Biblijos žodžiais tariant, paragauti ir patirti, koks geras Jehova (Psalmyno 34:8; Patarlių 10:22). Mane labai įkvepia Dievui ištikimų pagyvenusių bendratikių pavyzdys. Mąstydama apie praeitį, džiaugiuosi, kad daug Biblijos studijuotojų, kuriems vedžiau studijas pandžabų kalba, dabar tarnauja Jehovai. Mano santykiai su artimiausiais šeimos nariais puikūs. Nors mama ir brolis nėra liudytojai, mama dažnai sako: „Tu tikrai esi atsidavusi Dievui.“ O kai broliui užsiminiau, kad galėčiau palikti tarnybą Betelyje ir parvykti namo slaugyti mamos, jis pasakė: „Tu darai gerą darbą. Būk, kur esi.“ Nors mama gyvena slaugos namuose toli nuo Betelio, aplankau ją kada tik galiu.

Kai tik iškildavo kokių sunkumų, mintyse sau sakydavau: „Nebijok, Kamala. Jehova yra tavo skydas. Atlygis tau bus labai didelis“ (Pradžios 15:1). Dėkoju Jehovai, „teisingumo Dievui“, kad pastebėjo mane, kai buvau dar visai jauna, ir davė prasmingo darbo (Izaijo 30:18). Labai laukiu laiko, kai išsipildys šie Biblijos žodžiai: „Joks gyventojas nebesiskųs: ‘Sergu’“ (Izaijo 33:24).