Pakartoto Įstatymo

1 Mozė kreipėsi į izraelitus, apsistojusius dykumoje prie Jordano, plynėse priešais Sufą, tarp Parano, Tofelio, Labano, Hacerotų ir Di Zahabo. 2 (Nuo Horebo iki Kadeš Barnėjos+ per Seyro kalnus yra 11 dienų kelio.) 3 Keturiasdešimtų metų+ vienuolikto mėnesio pirmąją dieną Mozė kreipėsi į izraelitus ir persakė jiems visa, ką Jehova buvo liepęs. 4 Tai buvo po to, kai jis nugalėjo amoritų karalių Sihoną,+ gyvenusį Hešbone, ir kai Edrėjyje sutriuškino Bašano karalių Ogą,+ gyvenusį Aštarote*.+ 5 Užjordanėje, Moabo žemėje, Mozė ėmė aiškinti Įstatymą.+ Jis kalbėjo:

6 „Dievas Jehova sakė mums prie Horebo: ‘Jau gana ilgai išbuvote šiose aukštumose.+ 7 Kelkitės ir eikite į amoritams priklausančias aukštumas+ ir visas gretimas žemes: į Arabą*,+ į aukštumas, Šefelą*, Negebą* ir į pajūrį.+ Žygiuokite į Kanaaną. Eikite iki Libano*+ ir didžiosios upės, Eufrato.+ 8 Visas tas kraštas yra jūsų. Eikite ir užimkite žemę, kurią Jehova prisiekė atiduoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui+ ir Jokūbui,+ – žemę, kurią pažadėjo jiems ir jų palikuoniams.’+

9 Tada jums tariau: ‘Nepajėgiu vienas pats jūsų naštų nešti.+ 10 Dievas Jehova jus taip pagausino, kad dabar jūsų – kaip žvaigždžių danguje.+ 11 Jehova, jūsų protėvių Dievas, tepadaugina jus+ dar tūkstantį kartų ir tepalaimina taip, kaip yra pažadėjęs.+ 12 Bet kaipgi aš vienas panešiu jūsų naštas, bėdas ir ginčus?+ 13 Tad parinkite iš savo giminių išmintingų, nuovokių ir patyrusių vyrų ir aš paskirsiu juos vadovais.’+ 14 Jūs atsakėte: ‘Gerai pasiūlei.’ 15 Taigi jūsų giminių vyriausiuosius, išmintingus ir patyrusius vyrus, paskyriau jūsų vadovais: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais, prižiūrėtojais savo giminėse.+

16 Taip pat prisakiau jūsų teisėjams: ‘Kai spręsite savo brolių tarpusavio bylą – ar tai būtų byla tarp izraelitų, ar tarp izraelito ir su jumis gyvenančio svetimšalio,+ – teiskite teisingai.+ 17 Teisdami nebūkite šališki.+ Išklausykite paprastą žmogų taip kaip ir kilmingą.+ Nebijokite žmonių,+ nes sprendimas yra Dievo.+ Jei kokia nors byla jums bus per sunki, perduokite ją spręsti man.’+ 18 Visa, ką turite daryti, aš jums anuomet persakiau.

19 Tada savo Dievo Jehovos paliepti nuo Horebo patraukėme į amoritams priklausančias aukštumas+ per plačią ir siaubingą dykumą,+ kaip patys žinote, ir galiausiai pasiekėme Kadeš Barnėją.+ 20 Tenai tariau: ‘Štai atėjote į amoritams priklausančias aukštumas, kurias Dievas Jehova mums atiduoda. 21 Dievas Jehova atiduoda šį kraštą jums, todėl eikite ir jį užimkite, kaip jūsų protėvių Dievas Jehova yra liepęs.+ Nebijokite ir nedrebėkite!’

22 Bet jūs priėję prie manęs prašėte: ‘Pirmiau pasiųskime vyrus išžvalgyti krašto. Tegu grįžę pasako, kokiu keliu mums eiti, ir papasakoja, kokie ten miestai.’+ 23 Pasiūlymas man atrodė geras, todėl parinkau 12 vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės.+ 24 Jie nukeliavo į aukštumas,+ pasiekė Eškolo slėnį* ir tą žemę išžvalgė. 25 Priskynę krašto vaisių, parnešė mums ir tarė: ‘Žemė, kurią mūsų Dievas Jehova mums duoda, yra gera.’+ 26 Bet jūs atsisakėte ten eiti, pasipriešinote savo Dievo Jehovos paliepimui.+ 27 Jūs murmėjote savo palapinėse: ‘Jehova mūsų nekenčia ir išvedė iš Egipto, kad atiduotų amoritams į rankas mus išgalabyti. 28 Kurgi mes einame? Praradome visą drąsą,+ kai broliai pasakojo: „Žmonės ten stipresni ir aukštesni už mus, jų miestai dideli, su dangų siekiančiais mūrais.+ Net Anako palikuonių+ tenai matėme!“’

29 Drąsinau jus: ‘Nedrebėkite ir nebijokite.+ 30 Jehova, jūsų Dievas, eis priešaky ir už jus kovos,+ kaip kovojo Egipte jums visiems matant.+ 31 Juk kolei pasiekėte šią vietą, Dievas Jehova jus nešė visą kelią dykumoje tarsi tėvas sūnų, – patys tai patyrėte.’ 32 Tačiau jūs nepasitikėjote Jehova, savo Dievu,+ 33 nors jis ėjo pirma jūsų dairydamasis vietos stovyklai įrengti ir rodė jums kelią – naktį ugnimi, dieną debesimi.+

34 Girdėdamas jūsų kalbas Jehova užsirūstino ir prisiekė:+ 35 ‘Nė vienas iš šios piktos kartos nepamatys puikiojo krašto, kurį prisiekiau atiduoti jūsų protėviams.+ 36 Tik Jefunės sūnus Kalebas tą kraštą matys. Žemę, į kurią buvo įžengęs, atiduosiu jam ir jo palikuoniams, nes jis visa širdimi yra su Jehova.’+ 37 Per jus Jehova supyko net ant manęs ir tarė: ‘Tu irgi ten neįžengsi.+ 38 Nūno sūnus Jozuė, tavo tarnas,+ įžengs į kraštą.+ Padrąsink jį,*+ nes jis įves izraelitus į jiems skirtą žemę.’ 39 Dievas jums sakė: ‘Ten įžengs ir jūsų mažieji, apie kuriuos sakėte, kad taps grobiu,+ jūsų vaikai, kurie dar neskiria gera nuo bloga. Aš atiduosiu tą kraštą jiems nuosavybėn.+ 40 O jūs keliaukite atgal į dykumą Raudonosios jūros link.’+

41 Tada atsakėte: ‘Nusidėjome Jehovai. Todėl dabar eisime ir kovosime, kaip Jehova, mūsų Dievas, įsakė.’ Taigi jūs griebėtės ginklų, manydami lengvai pakilsią į kalnus.+ 42 Tačiau Jehova man tarė: ‘Sakyk jiems: „Neikite ir nekovokite, nes jums nepadėsiu.+ Jei neklausysite ir eisite, priešai jus sutriuškins.“’ 43 Nors ir įspėjau, manęs nepaklausėte. Pasipriešinote Jehovos paliepimui ir pasielgėte įžūliai – vis tiek leidotės į kalnus. 44 Ten gyvenantys amoritai puolė jus ir išvijo. Jie tarsi bitės vijosi jus per Seyrą iki pat Hormos. 45 Paskui jūs sugrįžote ir raudojote Jehovos akivaizdoje, bet Jehova nesiklausė ir nekreipė į jus dėmesio. 46 Todėl gana ilgai turėjote gyventi Kadeše.