Esteros

7 Taigi karalius su Hamanu+ atėjo į karalienės Esteros surengtą puotą. 2 Tą antrą dieną, kai buvo tiekiamas vynas, karalius vėl paklausė Esteros: „Sakyk, karaliene Estera, ko norėtum, ir tai bus tau suteikta. Ko prašai? Net jei tai būtų pusė mano karalystės, atiduosiu!“+ 3 Estera atsakė: „Jeigu esu verta tavo malonės, o karaliau, jeigu tai karaliui patinka, tebūna man dovanota gyvybė – toks mano noras, tebūna pasigailėta mano tautos+ – toks mano prašymas. 4 Mane ir mano tautą pardavė,+ kad būtume išžudyti, išnaikinti, išgalabyti.+ Jei mus būtų pardavę kaip vergus ir verges, aš tylėčiau. Bet tam, kas dabar vyksta, reikia užkirsti kelią, antraip karalius patirs didelį nuostolį.“ –

5 „Kas jis toks?! Kas išdrįso taip padaryti?!“ – klausė karalius Ahasveras karalienės. 6 Estera atsakė: „Tas piktadarys, tas priešas yra va šitas nedorėlis Hamanas!“

Hamanas prieš karalių ir karalienę susigūžė iš baimės. 7 Įpykęs karalius pakilo nuo stalo ir išėjo į rūmų sodą. Matydamas, kad valdovas nepaliks jo nenubausto, Hamanas puolė maldauti karalienę Esterą pagailėti jo gyvybės. 8 Sugrįžęs iš rūmų sodo į puotos menę ir pamatęs, kad Hamanas užsikniaubęs ant Esteros gulto, karalius sušuko: „Jis dar ir karalienę nori išniekinti mano paties namuose?!“ Sulig tais žodžiais Hamanui buvo uždengtas veidas. 9 Harbona,+ vienas iš karaliaus pareigūnų, tarė: „Hamanas prie savo namų yra pastatęs penkiasdešimties uolekčių* stulpą Mordechajui+ – tam pačiam, kurio perspėjimas išgelbėjo karalių.“+ Karalius įsakė: „Pakabinkite ant jo Hamaną!“ 10 Taigi jie pakabino Hamaną ant stulpo, kurį šis buvo paruošęs Mordechajui, ir karaliaus pyktis atlėgo.