Jobo

17 Dvasia mano palūžusi, mano dienos užgesusios,

kapai manęs jau laukia.+

 2 Aplink mane – šaipūnai,+

mano akys priverstos žiūrėt, kaip jie maištauja.

 4 Nuo jų širdies tu įžvalgą slepi,+

todėl neleisi jiems manęs įveikti.

 5 Šie žmonės kelia pokylį bičiuliams,

nors jų pačių vaikams iš alkio temsta akys.

 6 Mane jis priežodžiu padarė žmonėse,+

tapau aš tokiu, kuriam į veidą spjauna.+

 7 Akis man niaukia širdgėla,+

visi mano nariai tėra šešėlis.

 8 Dorieji, pamatę tai, apstulbsta,

nekaltasis piktinasi bedieviais*.

10 Tad eikit šen, vėl pulkite mane –

tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.+

11 Dienos mano pasibaigė,+

sudužo mano sumanymai, širdies troškimai.+

12 Naktį jie diena paverčia,

sakydami: ‘Tamsu – vadinas, tuoj prašvis.’

13 Dar palūkėsiu, ir kapas* taps mano namais,+

pasiklosiu patalą tamsybėse.+

14 Kapui+ tarsiu: ‘Tu mano tėvas!’,

kirmėlei: ‘Mano motina! Mano seserie!’

16 Ji nukeliaus prie kapo* vartų

ir taip drauge nužengsime į dulkes.“+