Psalmynas
Dovydo rauda, kurią jis giedojo Jehovai dėl benjamino Kušo žodžių.
7 Jehova, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi.+
Nuo persekiotojų vaduok ir gelbėk,+
2 nes jie į gabalus mane suplėšys it koks liūtas,+
pagriebę nusineš, ir niekas neateis man į pagalbą.
3 Jehova, mano Dieve, jei esu tuo kaltas –
jei mano rankos darė neteisybę,
4 jei geradariui atsilyginau piktu+
ir jei be priežasties nedraugą apiplėšiau*, –
5 tesiveja mane ir tepačiumpa priešas,
tesumina į žemę mano gyvastį
ir mano garbę tegu dulkėse prapuldo. (Sela.)
6 Pakilk supykęs, o Jehova,
ir mano priešų įtūžį atremk,+
pabuski dėl manęs, pareikalauki teisingumo.+
7 Teapsupa tave tautų būrys –
prieš jas tu atsigręši iš aukštybių.
8 Jehova tautoms skelbs nuosprendį.+
Pagal mano teisumą teisk mane, Jehova,
pagal mano ištikimybę.+
Juk tu, teisusis Dieve,+ ištiri širdį,+ giliausius jausmus*.+
10 Dievas – mano skydas,+ doraširdžių Gelbėtojas,+
11 Dievas – teisingas Teisėjas,+
Dievas kasdien skelbia nuosprendžius.
12 Jei kas neatgailauja,+ jis galanda kalaviją,+
lenkia, ruošia lanką,+
13 rengia mirtinus ginklus,
daro ugnines strėles.+
14 Pažvelkite į žmogų, nedorybę įsčiose nešiojantį, –
pradėjęs pikta, jis pagimdo melą.+
15 Jis kasa duobę, rausia ją giliai,
bet pats į duobę tą įpuola.+
16 Jo piktadarybė grįš jam ant galvos,+
ant viršugalvio kris paties padaryta skriauda.