Jeremijo
18 Jehova perdavė Jeremijui tokį žodį: 2 „Kelkis ir eik į puodžiaus namus,+ ten aš su tavimi kalbėsiu.“
3 Aš nuėjau į namus pas puodžių ir radau jį dirbantį prie žiestuvo. 4 Jis nužiedė molio indą, bet tas išėjo nevykęs. Tada puodžius perdarė jį į kitą indą – tokį, kokio norėjo.
5 Ir Jehova man kalbėjo: 6 „Argi negaliu ir aš su jumis, Izraelio namai, padaryti taip, kaip šis puodžius darė su moliu? Tai Jehovos žodis. Kaip molis puodžiaus rankose, taip jūs, Izraelio namai, esate mano rankose.+ 7 Būna, pasakau kokiai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu, sugriausiu ir sunaikinsiu,+ 8 bet ta tauta liaujasi dariusi nedorybes, kurias pasmerkiau. Tada aš pakeičiu sprendimą ir nesiunčiu nelaimės, kurią buvau ketinęs jai siųsti.+ 9 Arba būna, pažadu kokiai nors tautai ar karalystei, kad ją statysiu ir sodinsiu, 10 bet ta tauta mano akyse ima elgtis nedorai ir mano balso nebeklauso. Tada aš pakeičiu sprendimą ir nebedarau jai gera, kaip kad buvau žadėjęs.
11 Taigi dabar Judo ir Jeruzalės gyventojams kalbėk: ‘Taip sako Jehova. Rengiu jums nelaimę, rezgu prieš jus pikta. Prašau jūsų, gręžkitės nuo savo blogų kelių, tiesinkite savo takus, keiskite įpročius.’“+
12 „Nė nesitikėk!+ – jie man atsakė. – Savo pačių sumanymus vykdysime, kiekvienas elgsimės, kaip liepia mūsų pikta ir užsispyrusi širdis.“+
13 Todėl Jehova taip sako:
„Pasiklauskite tautų.
Ar yra kas girdėjęs ką nors panašaus?
Izraelio dukra* padarė kai ką tikrai baisaus.+
14 Argi nuo uolingų Libano šlaitų pradingsta sniegas?
Ar išdžiūsta iš toli atitekantys šalti vandenys?
Dėl to žmonės klumpa eidami savo keliu, senaisiais takais,+
ir suka į šunkelius – duobėtus, nelygius.
17 Kaip rytų vėjas išblaškysiu juos priešo akivaizdoje,
jų nelaimės dieną jiems nugarą atsuksiu, veidą nuo jų nugręšiu.“+
18 Jie sakė: „Eime, surenkime prieš Jeremiją sąmokslą,+ ir mūsų kunigai toliau galės mokyti įstatymo, išminčiai duoti pamokymų, o pranašai skelbti žodį. Eime, apkaltinkime jį ir nekreipkime dėmesio į jo kalbas.“
19 Išgirsk mane, Jehova,
paklausyk, ką sako mano priešininkai.
20 Argi už gera atsilyginama blogu?
O jie iškasė man duobę.+
Atsimink, kaip tavo akivaizdoje gera apie juos kalbėjau,
norėdamas nugręžti nuo jų tavo pyktį.
21 Todėl atiduok jų sūnus badui,
o juos pačius – kalavijui.+
Tegu jų žmonos netenka vaikų, telieka našlės,+
tegu jų vyrus pražudo maras,
jaunuolius – kalavijas mūšio lauke.+
22 Atvesk ūmai prieš juos plėšikų gaują,
tesklinda riksmai jų namuose.
Juk jie kasė man duobę, norėdami mane sugauti,
spendė mano kojoms spąstus.+
23 Tu, Jehova, žinai –
jie susimokė mane nužudyti.+
Neatleisk jiems kaltės,
neišdildyk jų nuodėmės.