Antras skyrius

Kaip atsirado mūsų visata? Skirtingi požiūriai

KOSMONAUTAI Žemę fotografuoja jaudulio apimti: pro erdvėlaivio langą ji atrodo nepaprastai didelė. „Tai nuostabiausios erdvėje praleistos minutės“, — pasakė vienas. Bet mūsų Žemė, palyginti su Saulės sistema, labai maža. Saulėje tilptų milijonas Žemės rutulių ir dar liktų vietos! Tačiau ar tie faktai apie visatą turi kokią nors reikšmę mūsų gyvenime?

Mintimis trumpam nusikelkime į erdvę ir apžiūrėkime savo Žemę ir Saulę. Mūsų Saulė — tik viena iš stulbinančios gausybės žvaigždžių spiralinėje Paukščių Tako galaktikoje,a kuri pati tėra visatos dulkelė. Plika akimi kaip šviesos dėmelės pastebimos vos kelios galaktikos, pavyzdžiui, daug didesnė puikioji Andromeda. Paukščių Takas, Andromeda ir maždaug 20 kitų galaktikų visuotinės traukos jėga sutelktos į spiečių, bet visos jos milžiniškame superspiečiuje teužima mažutį lopinėlį. Visatoje yra begalybė superspiečių, ir tai toli gražu ne viskas, ką galima apie ją pasakyti.

Spiečiai erdvėje išsidėstę nevienodai. Stambiu planu jie atrodo lyg balzgani ruožai ar siūlai tarp milžiniškų tuštumos burbulų. Kai kurie iš jų tokie ilgi ir platūs, jog primena didžiules sienas. Tai galbūt stebina daugelį tų, kurie mano mūsų visatą atsiradus atsitiktinai per kosminį sprogimą. „Kuo aiškiau matome visas didingos visatos detales, — sako vienas žurnalo Scientific American vyresnysis bendradarbis, — tuo mums sunkiau paprasta teorija paaiškinti, kaip ji tokia pasidarė.“

Įrodymai, liudijantys apie pradžią

Visos pavienės žvaigždės, kurias matai, yra Paukščių Tako galaktikoje. Iki dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio buvo manoma, jog tėra ta vienintelė galaktika. Bet tu tikriausiai žinai, kad stebint galingesniais teleskopais pasirodė kitaip. Mūsų visatoje yra mažiausiai 50 000 000 000 galaktikų. Mes turime omenyje ne 50 milijardų žvaigždžių, o mažiausiai 50 milijardų galaktikų, ir kiekvienoje iš jų yra milijardai tokių žvaigždžių kaip mūsų Saulė. Tačiau trečiajame dešimtmetyje mokslininkus sutrikdė ne stulbinantis milžiniškų galaktikų kiekis. Jie pamatė, kad jos visos juda.

Astronomai atrado įdomų faktą: galaktikos spinduliuojamą šviesą leidžiant per prizmę, šviesos bangos matydavosi pailgėjusios, o tai rodė, kad galaktika dideliu greičiu juda nuo mūsų. Ir kuo tolimesnė galaktika, tuo greičiau ji tolsta. Tai liudija visatą plečiantis!b

Net nebūdami profesionalūs astronomai ar mėgėjai, galime suprasti, kad besiplečianti visata daug pasakytų apie mūsų praeitį — ir galbūt apie ateitį. Kažkas tikriausiai pradėjo tą procesą, ir tai turėjo būti jėga, pakankamai stipri nugalėti milžinišką visos visatos trauką. Tu turi svarią priežastį paklausti: ‛Kas galėjo būti tos dinaminės energijos šaltinis?’

Nors dauguma mokslininkų atseka, kad visata iš pradžių buvo labai maža ir tanki (matematikai tai vadina singuliarumu), negalime išvengti esminio klausimo: „Jei kažkuriuo praeities momentu Visata buvo beveik singuliarinio taško būsenos — nepaprastai maža ir be galo tanki, kyla klausimas, kas buvo iki tol ir kas buvo už Visatos ribų. ... Neišvengiamai susiduriame su Pradžios problema“ (Seras Bernardas Lovelis).

Tam reikalingas ne tik didžiulės energijos šaltinis. Reikia įžvalgumo bei proto, nes plėtimosi greitis, atrodo, yra tiksliai sureguliuotas. „Jei Visata būtų plėtusis viena trilijonąja greičiau, — sako Lovelis, — visa Visatos materija iki šiol būtų išsisklaidžiusi. ... O jeigu viena trilijonąja lėčiau, — Visata dėl traukos jėgų jau maždaug per pirmuosius milijardą savo egzistavimo metų būtų susitraukusi. Taigi nebūtų nei ilgaamžių žvaigždžių, nei gyvybės.“

Bandymai paaiškinti, kokia buvo pradžia

Ar dabar specialistai gali paaiškinti visatos kilmę? Daugelis mokslininkų, nelinkusių pripažinti, kad visata sukurta aukštesnio proto, spėlioja, jog per tam tikrus procesus visata savaime atsirado iš nieko. Ar, tavo požiūriu, tai protinga? Tokie spėliojimai paprastai tėra variantai vienos teorijos (plėtriosios visatos modelis),c kurią 1979 metais sugalvojo fizikas Alanas Gutas. Tačiau neseniai dr. Gutas pripažino, kad jo teorija „nepaaiškina, kaip visata atsirado iš nieko“. Dr. Andrejus Lindė viename žurnalo Scientific American straipsnyje pasakė tiksliau: „Paaiškinti šį pradinį singuliarumą — kur ir kada visa prasidėjo — tebėra sunkiausia šiuolaikinės kosmologijos problema.“

Jeigu žinovai negali tiksliai paaiškinti nei mūsų visatos kilmės, nei jos pradinio vystymosi, ar neturėtume paaiškinimo ieškoti kur nors kitur? Iš tiesų yra svarių priežasčių apsvarstyti kai kuriuos duomenis, daugelio nepastebimus, bet galinčius padėti tau suprasti tikrąją visatos kilmę. Tai faktai apie tiksliai apibrėžto stiprumo keturias pagrindines jėgas, kurios nulemia visas visatos materijos savybes bei pokyčius. Paminėjus pagrindines jėgas, kai kas gali suabejoti manydamas, jog tai tema, svarstytina tik fizikams. Bet taip nėra. Verta aptarti svarbiausius faktus, nes jie mums turi įtakos.

Tikslus suderinimas

Keturios pagrindinės jėgos veikia ir didžiulėje visatoje, ir nepaprastai mažuose atomuose. Taip, jos turi įtakos viskam, kas mus supa.

Itin svarbūs mūsų gyvybei elementai (tokie kaip anglis, deguonis ir geležis) negalėtų egzistuoti, jeigu tos keturios visatoje besireiškiančios jėgos nebūtų tiksliai suderintos. Vieną jėgą mes jau paminėjome, — tai visuotinė trauka, arba sunkio jėga. Kita yra elektromagnetinė jėga. Jeigu ji būtų gerokai silpnesnė, elektronai neišsilaikytų aplink atomo branduolį. ‛Ar tai sukeltų didelių padarinių?’ — gali nusistebėti kai kurie. Taip, nes atomai tada negalėtų jungtis į molekules. Kita vertus, jeigu ši jėga būtų daug stipresnė, atomo elektronus įtrauktų branduolys. Tarp atomų nebevyktų cheminės reakcijos, — vadinasi, išnyktų gyvybė. Net šiuo požiūriu aišku, kad mūsų egzistavimas ir gyvybė priklauso nuo elektromagnetinių jėgų tikslaus suderinimo.

Pagalvok, kas dėtųsi kosminiu mastu: menkiausias elektromagnetinės jėgos skirtumas turėtų įtakos Saulei ir dėl to Žemės nebepasiektų tokia pat šviesa; taip sutriktų ar net būtų neįmanoma augalų fotosintezė. Vanduo irgi netektų savo unikalių savybių, kurios būtinos gyvybei palaikyti. Taigi elektromagnetinės jėgos tikslus suderinimas lemia, ar būsime gyvi, ar ne.

Elektromagnetinės jėgõs intensyvumo santykis su kitomis trimis jėgomis taip pat gyvybiškai svarbus. Pavyzdžiui, kai kurių fizikų apskaičiavimais, ši jėga yra 10 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (10⁴⁰) kartų stipresnė už sunkio jėgą. Prie šio ilgo skaičiaus pridėjus tik vieną nulį (10⁴¹), atrodo, nedaug kas pasikeistų. Tačiau tada sunkio jėga būtų atitinkamai silpnesnė, ir dėl to, anot dr. Reinhardo Brojerio, padėtis būtų tokia: „Esant mažesnei sunkio jėgai, žvaigždės būtų mažesnės, o sunkio slėgis jose nepakeltų temperatūros tiek, kad vyktų branduolių sintezės reakcijos: Saulė nebegalėtų šviesti.“ Nesunku įsivaizduoti, ką tai reikštų mums!

Na, o jeigu sunkio jėga būtų atitinkamai stipresnė, tai yra tas skaičius teturėtų 39 nulius (10³⁹)? „Dėl šio mažo pokyčio, — tęsia Brojeris, — tokia žvaigždė kaip Saulė egzistuotų daug trumpiau.“ Kitų mokslininkų nuomone, tas tikslus suderinimas yra dar preciziškesnis.

Iš tikrųjų dvi svarbios mūsų Saulės bei kitų žvaigždžių savybės yra ilgaamžiškumas ir pastovumas. Štai paprastas pavyzdys. Mes žinome, jog sėkmingai važiuosime tik tada, jei automobilio variklyje bus atitinkamas kuro ir oro santykis; inžinieriai kuria sudėtingas mechanines bei kompiuterines sistemas optimaliausiam variantui surasti. Jeigu taip yra su paprasčiausiu varikliu, ką bekalbėti apie tokias našiai „degančias“ žvaigždes kaip mūsų Saulė? Pagrindinės veikiamosios jėgos yra tiksliai suderintos, tinkamiausios gyvybei egzistuoti. Ar toks tikslumas atsitiktinis? Senovėje gyvenusio Jobo buvo paklausta: „Ar tu paskelbei įstatus, kurie valdo dangų, ar nustatei gamtos dėsnius žemei?“ (Jobo 38:33, The New English Bible) To nepadarė joks žmogus. Tad iš kur tas tikslumas?

Dvi branduolinės jėgos

Visatos struktūra — tai ne vien tikslus sunkio bei elektromagnetinės jėgos suderinimas. Dar dvi kitos fizinės jėgos turi įtakos mūsų gyvybei.

Šios dvi jėgos veikia atomo branduolyje, ir jos aiškiai liudija apie išankstinį planavimą. Pasvarstyk apie vieną iš jų — stipriąją sąveiką, jungiančią protonus bei neutronus atomo branduolyje. Dėl šios jungties gali susidaryti įvairūs elementai — lengvieji (tokie kaip helis ir deguonis) bei sunkieji (tokie kaip auksas ir švinas). Jeigu ši jungiamoji jėga būtų vos 2 procentais silpnesnė, egzistuotų, matyt, vien vandenilis. Kita vertus, jeigu ji būtų šiek tiek stipresnė, nebūtų vandenilio, o tik sunkieji elementai. Ar tai pakenktų mūsų gyvybei? Na, jeigu visatoje pritrūktų vandenilio, mūsų Saulė nebeturėtų kuro, reikalingo gyvybę teikiančiai energijai spinduliuoti. O mes, žinoma, nebeturėtume nei vandens, nei maisto, nes vandenilis yra būtinas jų sudėtinis elementas.

Ketvirtoji čia aptariama jėga reguliuoja radioaktyvųjį skilimą ir vadinama silpnąja sąveika. Nuo jos priklauso ir mūsų Saulės termobranduolinis aktyvumas. ‛Ar ši jėga tiksliai suderinta?’ — galėtume paklausti. Matematikas ir fizikas Frimenas Daisonas paaiškina: „Silpnoji [sąveika] milijonus kartų silpnesnė už branduolinę jėgą. Ji yra kaip tik tokio silpnumo, kad vandenilis Saulėje degtų lėtai ir vienodai. Jeigu silpnoji [sąveika] būtų vos vos stipresnė ar silpnesnė, visas gyvybės formas, priklausomas nuo tokių žvaigždžių kaip Saulė, tai paveiktų neigiamai.“ Taip, degimo greitis tikslus, todėl mūsų Žemė yra šildoma, — bet ne deginama, — ir tai palaiko mūsų gyvybę.

Be to, mokslininkų nuomone, silpnoji sąveika turi įtakos supernovų sprogimams, per kuriuos susidaro ir pasklinda dauguma cheminių elementų. „Jeigu tos branduolinės jėgos būtų nors kiek kitokios negu yra iš tikrųjų, žvaigždės nepajėgtų gaminti elementų, iš kurių mes susidedame“, — aiškina fizikas Džonas Polkinhornas.

Galima pasakyti dar daugiau, bet tu tikriausiai supranti esmę. Šios keturios pagrindinės jėgos nepaprastai tiksliai suderintos. „Visa mūsų aplinka rodo, kad gamta žino, kaip dera tvarkytis“, — rašė profesorius Polas Deivis. Taip, dėl tikslaus pagrindinių jėgų suderinimo gali egzistuoti bei veikti mūsų Saulė, taip pat mūsų žavinga planeta su gyvybę palaikančiu vandeniu, mūsų atmosfera, tokia reikalinga gyvybei, ir begalė vertingų cheminių elementų žemėje. Bet pasvarstyk: ‛Kam ir iš kur toks tikslus derinimas?’

Ideãlios Žemės ypatybės

Kad egzistuotume, tikslumo reikia ir kitur. Pagalvok apie Žemės matmenis bei jos padėtį, lyginant su kitomis Saulės sistemos planetomis. Biblinėje Jobo knygoje yra tokie nusižeminti verčiantys klausimai: „Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus?.. Ar žinai, kas nustatė jos dydį?“ (Jobo 38:4, 5, Brb red.) Šie klausimai dabar ypač reikalauja atsakymo. Kodėl? Todėl, kad atrasta įdomių faktų apie mūsų Žemę — įskaitant jos dydį ir jos padėtį mūsų Saulės sistemoje.

Niekur visatoje neaptikta į Žemę panašios planetos. Tiesa, kai kurie mokslininkai mini netiesioginius įrodymus, kad apie kai kurias žvaigždes sukasi objektai, šimtus kartų didesni už Žemę. Vis dėlto mūsų Žemės dydis yra kaip tik tinkamas mums egzistuoti. Kokia prasme? Jeigu Žemė būtų truputį didesnė, jos sunkio jėga būtų stipresnė ir vandenilis, tai yra lengvosios dujos, negalėdamos įveikti Žemės traukos, kauptųsi. Taigi atmosfera būtų kenksminga gyvybei. Kita vertus, jeigu mūsų Žemė būtų šiek tiek mažesnė, gyvybę palaikantis deguonis išnyktų ir Žemę dengiantis vanduo išgaruotų. Nei vienu, nei kitu atveju gyventi negalėtume.

Nuotolis nuo Žemės iki Saulės irgi idealus, o tai dar vienas labai svarbus gyvybės klestėjimo veiksnys. Astronomas Džonas Barovas ir matematikas Frankas Tipleris tyrinėjo Žemės „spindulio ir nuotolio nuo Saulės santykį“. Jie padarė išvadą, kad žmonija neegzistuotų, „jeigu šis santykis būtų nors kiek kitoks negu yra“. Profesorius Deividas L. Blokas pažymi: „Apskaičiavimai rodo, kad jeigu Žemės nuotolis nuo Saulės tebūtų 5 procentais mažesnis, nesulaikomas šiltnamio reiškinys [Žemės perkaitimas] būtų įvykęs maždaug prieš 4000 milijonų metų. O antra vertus, jeigu atstumas tarp Žemės ir Saulės būtų vos 1 procentu didesnis, prieš kokius 2000 milijonų metų būtų įvykęs nesulaikomas apledėjimas [Žemės rutulio paviršių būtų padengęs milžiniškas ledo sluoksnis]“ (Our Universe: Accident or Design?).

Prie anksčiau nurodyto tikslumo tu galėtum pridurti tai, jog Žemė kartą per dieną apsisuka apie savo ašį; tai tinkamas greitis, kad joje vyrautų vidutinės temperatūros. Venerai apsisukti reikia 243 dienų. Pagalvok, jeigu taip būtų su Žeme! Dienos ir naktys tada būtų be galo ilgos, ir dėl kraštutinių temperatūros svyravimų mes neišgyventume.

Kita labai svarbi detalė yra mūsų Žemės kelias aplink Saulę. Kometos skrieja labai ištęstomis orbitomis. Laimei, taip nėra su Žeme. Jos orbita beveik apskrita. Vėlgi, tai apsaugo mus nuo pražūtingo temperatūros svyravimo.

Neturėtume pamiršti ir Saulės sistemos vietos erdvėje. Jeigu ji būtų arčiau Paukščių Tako galaktikos centro, gretimų žvaigždžių trauka Žemės orbitą iškreiptų. O jeigu ji būtų mūsų galaktikos pačiame pakraštyje, naktį danguje nesimatytų žvaigždžių. Žvaigždžių šviesa nėra būtina gyvybei, tačiau ar jų spindesys naktį nesuteikia skliautui nepakartojamo žavesio? Be to, remdamiesi naujausiomis visatos sampratomis, mokslininkai apskaičiavo, kad Paukščių Tako pakraščiuose nebūtų pakankamai cheminių elementų, reikalingų susiformuoti tokiai Saulės sistemai kaip mūsiškė.d

Dėsnis ir tvarka

Tikriausiai iš savo patirties žinai, kad visa kas krypsta į netvarką. Beveik kiekvienas šeimininkas yra pastebėjęs, kad palikti nenaudojami daiktai ilgainiui sulūžta ar suyra. Mokslininkai vadina šią tendenciją „antruoju termodinamikos dėsniu“. Šį dėsnį veikiant matome kasdien. Nevažiuojamas naujas automobilis ar dviratis virsta metalo laužu. Iš apleisto namo lieka griuvėsiai. O kaip su visata? Šis dėsnis taikytinas ir jai. Taigi peršasi mintis, kad visatos harmonija turėtų galiausiai užleisti vietą visiškai netvarkai.

Tačiau su visata taip, atrodo, neatsitiks: tokią išvadą, tyrinėdamas matomos visatos netvarkiąją būseną (arba entropiją), padarė matematikos profesorius Rodžeris Penrozas. Aiškinant šiuos atradimus, logiška manyti, kad visata jau pačioje pradžioje buvo tvarkinga ir tebėra tokia iki šiol. Astrofizikas Alanas Laitmanas pastebėjo, jog mokslininkai „negali patikėti, kad visata buvo sukurta tokia nepaprastai tvarkinga“. Jis pridūrė, kad „kiekviena patikima kosmologinė teorija turėtų galiausiai paaiškinti šį entropijos keblumą“ — tai yra kodėl visata nepasidaro chaotiška.

Iš tiesų pats faktas, kad mes egzistuojame, prieštarauja tam pripažintam dėsniui. Tad kodėl mes gyvuojame čia, žemėje? Kaip jau minėta, tai svarbus klausimas, į kurį norėtume rasti atsakymą.

[Išnašos]

[Rėmelis 15 puslapyje]

Bandoma suskaičiuoti žvaigždes

Paskaičiuota, kad Paukščių Tako galaktikoje yra daugiau kaip 100 000 000 000 (100 milijardų) žvaigždžių. Įsivaizduok enciklopediją, kurioje kiekvienai šiai žvaigždei būtų skirta po vieną puslapį, — joje mūsų Saulei ir likusiai Saulės sistemos daliai tektų vienas puslapis. Kiek susidarytų enciklopedijos tomų, norint aprašyti Paukščių Tako žvaigždes?

Sakoma, kad tokia enciklopedija, net jei jos tomai būtų vidutinio storio, nesutilptų Niujorko viešojoje bibliotekoje, kurios lentynų bendras ilgis 412 kilometrų!

Kiek laiko reikėtų tiems puslapiams ištyrinėti? „Vien ją perskleisti, skiriant puslapiui vieną sekundę, prireiktų daugiau kaip dešimties tūkstančių metų“, — sakoma knygoje Coming of Age in the Milky Way. Tačiau mūsų galaktikos žvaigždės tėra dalelė visų žvaigždžių, sudarančių maždaug 50 000 000 000 (50 milijardų) visatos galaktikų. Jeigu enciklopedijoje būtų puslapis kiekvienai iš šių žvaigždžių, ji netilptų net visų žemės bibliotekų lentynose. „Kuo daugiau sužinome apie visatą, — sakoma toje knygoje, — tuo labiau suprantame, kiek mažai žinome.“

[Rėmelis 16 puslapyje]

Jastrovas — apie Pradžią

Robertas Jastrovas, Kolumbijos universiteto astronomijos ir geologijos profesorius, rašė: „Nedaug astronomų galėjo numatyti, kad šis įvykis — staigus Visatos gimimas — taps įrodytu moksliniu faktu, tačiau tyrinėdami dangų teleskopais jie buvo priversti padaryti tokią išvadą.“

Paskui jis pakomentavo, koks reikšmingas tas faktas: „Astronominis Pradžios patvirtinimas pastatė mokslininkus į keblią padėtį, nes, jų manymu, kiekvienas reiškinys turi natūralią priežastį... Britų astronomas E. A. Milnas rašė, jog ‛negalime nieko teigti, kas buvo [pradžioje]; Dievo kūrybos proceso niekas nematė ir nepaliudijo’“ (The Enchanted Loom—Mind in the Universe).

[Rėmelis 17 puslapyje]

Keturios pagrindinės fizinės jėgos

1. Sunkio jėga — labai silpna atome. Ji veikia masyvius dangaus kūnus — planetas, žvaigždes, galaktikas.

2. Elektromagnetizmas — protonų ir elektronų tarpusavio trauka, leidžianti formuotis molekulėms. Matomas tos jėgos įrodymas yra žaibas.

3. Stiprioji sąveika — jėga, rišanti protonus ir neutronus atomo branduolyje.

4. Silpnoji sąveika — jėga, lemianti radioaktyviųjų elementų skilimą bei Saulės termobranduolinį aktyvumą.

[Rėmelis 20 puslapyje]

„Sutapimų derinys“

„Jeigu silpnoji sąveika šiek tiek sustiprėtų, nebesigamintų helis; jeigu truputį susilpnėtų, beveik visas vandenilis virstų heliu.“

„Galimybės egzistuoti Visatai, kurioje būtų helio ir vyktų supernovų sprogimai, labai ribotos. Mūsų egzistavimas priklauso nuo šio sutapimų derinio ir nuo dar nuostabesnio branduolio energijos lygmenų sutapimo, kurį nuspėjo [astronomas Fredas] Hoilis. Priešingai visoms ankstesnėms kartoms, mes žinome, kaip atsiradome. Bet kaip ir visos ankstesnės kartos, mes dar nežinome, kodėl.“ (New Scientist)

[Rėmelis 22 puslapyje]

„Idealus Žemės dydis, elementų derinys ir beveik apskrita orbita, kurioje Žemė skrieja tinkamiausiu atstumu nuo ilgaamžės žvaigždės Saulės, lėmė ypatingas sąlygas, palankias vandeniui kauptis Žemės paviršiuje“ (Integrated Principles of Zoology, 7-asis leidimas). Gyvybė Žemėje be vandens nebūtų atsiradusi.

[Rėmelis 24 puslapyje]

Tiki tik tuo, ką matai?

Daugelis mąstančių žmonių sutinka, jog yra dalykų, kurių jie negali matyti. 1997-ųjų sausį žurnale Discover buvo pranešimas, kad astronomai aptiko maždaug tuziną dangaus kūnų, kurie pasirodė esą planetos, besisukančios apie tolimas žvaigždes.

„Kol kas apie naujųjų planetų buvimą sprendžiama iš to, kad jos savo traukos jėga trikdo motininių žvaigždžių judėjimą.“ Taigi matomas sunkio jėgos poveikis leidžia mokslininkams teigti, kad egzistuoja dangaus kūnai, kurių jie nemato.

Šalutiniai įrodymai — ne tiesioginiai stebėjimai — buvo pakankama priežastis mokslininkams pripažinti tai, kas nematoma. Daugelis tikinčių Kūrėją mano turį tokį pat pagrindą tikėti tuo, ko negalima matyti.

[Rėmelis 25 puslapyje]

Seras Fredas Hoilis leidinyje The Nature of the Universe aiškina: „Jeigu atmetame kūrimo klausimą, visa Visatos medžiaga turi būti be galo sena, o taip nėra. ... Vandenilis pastoviai virsta heliu ir kitais elementais... Tad kodėl Visatoje tėra beveik vien vandenilis? Jeigu materija labai sena, tai visiškai neįmanoma. Taigi matant Visatą tokią, kokia ji yra, kūrimo klausimas tiesiog neišvengiamas.“

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Mūsų Saulė (apibrėžta rėmeliu) Paukščių Tako galaktikoje yra labai nežymi. Čia pavyzdžiu paimta spiralinė galaktika NGC 5236

Paukščių Take yra per 100 milijardų žvaigždžių, o pats jis tėra viena iš daugiau kaip 50 milijardų galaktikų, esančių žinomoje visatos dalyje

[Iliustracijos 14 puslapyje]

Astronomas Edvinas Hablis (1889—1953) suprato, jog tolimų galaktikų šviesos raudonasis poslinkis rodo, kad mūsų visata plečiasi, — vadinasi, ji turėjo pradžią

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Saulę veikiančios jėgos tiksliai suderintos, todėl sąlygos Žemėje yra kaip tik tinkamos gyventi

Trečias skyrius

Kaip atsirado gyvybė?

MŪSŲ Žemėje knibždėte knibžda gyvybė. Nuo snieguotos Arkties iki pat Amazonės drėgnųjų miškų, nuo Sacharos dykumos iki Evergleido pelkių, nuo tamsių vandenyno gelmių iki žėrinčių kalnų viršūnių — visur pilna gyvybės. Ir ji dažnai stebina mus.

Gyvybės tipų įvairovė, skirtingi dydžiai bei gausa tiesiog pribloškia. Mūsų planetoje dūzgia bei vibžda milijonas rūšių vabzdžių. Mus supančiuose vandenyse plaukioja per 20 000 rūšių žuvų — vienos sulig ryžių grūdeliu, o kitos — ilgos kaip sunkvežimis. Žemę puošia bent 350 000 rūšių augalų — kai kurie keisti, tačiau dauguma — nuostabūs. Padangėje skraido per 9000 rūšių paukščių. Tos būtybės, įskaitant žmogų, — tai reginys bei simfonija, vadinama gyvenimu.

Bet stebina ne vien žavinga aplinkinių gyvių įvairovė; dar nuostabesnė jų nepaprasta vienovė. Biochemikai, kruopščiai tiriantys Žemės gyvius, aiškina, kad visos gyvos būtybės — tiek amebos, tiek žmogus — priklauso nuo stulbinančios sąveikos: darnaus nukleino rūgščių (DNR ir RNR) bei baltymų molekulių darbo. Sudėtingi procesai, kuriuose dalyvauja šie komponentai, vyksta iš esmės visose žmogaus kūno ląstelėse, lygiai kaip ir kolibrių, liūtų bei banginių ląstelėse. Ši vieninga sąveika kuria puikią gyvybės mozaiką. Iš kur tokia nuostabi gyvybės darna? Kaip iš tikrųjų atsirado gyvybė?

Tu tikriausiai pripažįsti, kad kadaise Žemėje nebuvo gyvybės. Mokslininkai su tuo sutinka, ir dauguma religinių knygų panašiai teigia. Bet tu galbūt suvoki, kad šie du šaltiniai — mokslas ir religija — gyvybės atsiradimą Žemėje aiškina skirtingai.

Milijonai įvairaus išsilavinimo žmonių tiki, kad gyvybę Žemei davė išmintingas Kūrėjas, pirmutinis Projektuotojas. O daugelis mokslininkų sako, kad gyvybė išsivystė iš negyvos materijos visiškai atsitiktinai, palaipsniui vykstant visokioms cheminėms reakcijoms. Kuris tvirtinimas teisingas?

Neturime manyti, kad šios dilemos sprendimas mums nereikšmingas ir nepadės prasmingiau gyventi. Kaip jau minėta, vienas pačių svarbiausių klausimų, į kuriuos žmonija ieško atsakymo, yra: iš kur mes, gyvos būtybės, atsiradome?

Daugumoje mokslinių paskaitų dėmesys sutelkiamas į gyvybės formų prisitaikymą bei išlikimą, o ne į svarbesnį — pačios gyvybės atsiradimo klausimą. Galbūt pastebėjai, kad gyvybės atsiradimą paprastai bandoma paaiškinti apibendrinimais, tokiais kaip šis: ‛Per milijonus metų, sąveikaujant molekulėms, kažkaip atsirado gyvybė.’ Tačiau ar tai patenkinamas atsakymas? Tai reikštų, kad saulės, žaibų ar vulkanų energijos veikiama negyva materija pajudėjo, ėmė vystytis ir galiausiai pasirodė pirmosios gyvybės formos — visa tai be niekieno pagalbos. Koks milžiniškas šuolis! Iš negyvos materijos į gyvą! Ar viskas būtent taip ir vyko?

Priimti tokią sampratą viduramžiais galbūt neatrodė didelė problema, nes dauguma tikėjo, kad gyvybė savaime atsiranda iš negyvos materijos. XVII amžiuje italų gydytojas Frančeskas Redis galiausiai įrodė, kad vikšrų sugedusioje mėsoje atsiranda tik tada, kai musės joje padeda kiaušinėlių. Mėsoje, ant kurios musės negalėdavo nutūpti, vikšrų neatsirasdavo. Jeigu padarai, dydžio sulig muse, neatsiranda savaime, kaip yra su mikrobais, kurių visada pasitaiko maiste, ar jis būtų uždengtas, ar ne? Nors vėliau bandymais buvo nustatyta, jog mikrobai neatsiranda savaime, klausimas liko ginčytinas. Paskui pasirodė Lui Pastero darbai.

Daug žmonių atsimena Pastero darbus — fermentacijos bei infekcinių ligų problemos sprendimą. Be to, jis bandymais nustatinėjo, ar mikroskopinės gyvybės formos galėjo atsirasti savaime. Tu tikriausiai skaitei apie tai: Pasteras įtikinamai parodė, kad sterilizuotame vandenyje, apsaugotame nuo teršalų, neatsiranda nė mažiausia bakterija. 1864 metais jis pranešė: „Savaiminio atsiradimo doktrina niekada nebeatsigaus po mirtino smūgio, kurį jai sudavė tas paprastas eksperimentas.“ Tas tvirtinimas nepaneigiamas. Sukurti gyvybę iš negyvos materijos dar nepavyko jokiais bandymais.

Tad kaip Žemėje atsirado gyvybė? Atsakyti į šį klausimą iš naujo pamėginta trečiajame dešimtmetyje; tai rodo rusų biochemiko Aleksandro I. Oparino darbai. Jis ir kiti mokslininkai nuo tada siūlo kažką panašaus į trijų veiksmų dramos scenarijų, kuriame vaizduojama, kas esą vyko Žemės scenoje. Pirmajame veiksme aprašomas žemės elementų, arba žaliavų, transformavimasis į molekulių grupes. Toliau staiga pereinama prie didelių molekulių. Ir paskutinis šios dramos veiksmas — šuolis į pirmąją gyvą ląstelę. Bet ar tikrai taip ir buvo?

Šioje dramoje būtina paaiškinti, kad pirminė Žemės atmosfera labai skyrėsi nuo dabartinės. Viena teorija sako, kad tada beveik visiškai nebuvo laisvo deguonies ir iš azoto, vandenilio bei anglies susidarė amoniakas ir metanas. Teigiama, kad, žaibams ir ultravioletiniams spinduliams bombarduojant šių dujų bei vandens garų atmosferą, formavosi cukrūs ir amino rūgštys. Tačiau prisiminkime, kad tai tik prielaidos.

Remiantis šia teorine drama, tie molekulių junginiai pateko į vandenynus ar kitus vandens telkinius. Per ilgą laiką cukrūs, rūgštys bei kiti dariniai koncentravosi į buljoną — „pirmykštę sriubą“, kurioje amino rūgštys, tarkim, jungėsi sudarydamos baltymus. Plėtojantis šiai teorinei progresijai, kiti dariniai, vadinami nukleotidais, sudarė grandines ir virto nukleino rūgštimi, tokia kaip DNR. Manoma, kad visa tai paruošė sceną paskutiniam tos molekulinės dramos veiksmui.

Tą paskutinį faktais nepatvirtintą veiksmą galima pavadinti meilės istorija. Baltymų ir DNR molekulės atsitiktinai susitinka, viena kitą atpažįsta ir apsikabina. Tada, prieš pat nusileidžiant uždangai, gimsta pirmoji gyva ląstelė. Jeigu tu sekei šią dramą, tikriausiai svarstei: ‛Ar tai tikrovė, ar prasimanymas? Ar galėjo taip Žemėje atsirasti gyvybė?’

Laboratoriniai bandymai sukurti gyvybę

Šeštojo dešimtmečio pradžioje mokslininkai sumanė patikrinti Aleksandro Oparino teoriją. Faktas, kad gyvybė atsiranda tik iš gyvybės, jau buvo įrodytas, bet mokslininkai spėliojo, kad jeigu praeityje sąlygos buvo kitokios, iš negyvos materijos gyvybė galėjo atsirasti pamažu. Ar įmanoma tai pademonstruoti? Mokslininkas Stenlis L. Mileris, dirbdamas Haroldo Jurėjaus laboratorijoje, vandenilį, amoniaką, metaną ir vandens garus (manydamas, kad iš to susidėjo pirmykštė atmosfera) uždarė hermetiškoje kolboje, kurios dugne virė vanduo (atitinkantis vandenyną), ir per vandens garus leido elektros (žaibo imitacija) išlydžius. Po savaitės kolboje atsirado rausvos klampios medžiagos, kurioje Mileris rado nemažai amino rūgščių — svarbiausią sudėtinę baltymų dalį. Galbūt esi girdėjęs apie šį eksperimentą, nes metų metais jis būdavo minimas moksliniuose vadovėliuose bei mokyklų programose kaip žemiškosios gyvybės pradžios paaiškinimas. Bet ar tai logiškas paaiškinimas?

Iš tiesų Milerio eksperimento reikšmė šiandien labai abejotina. (Žiūrėk „Klasikinis, tačiau abejotinas bandymas“ 36—37 puslapiuose.) Vis dėlto tariama eksperimento sėkmė paskatino daryti naujus bandymus, ir net buvo gauta komponentų, kurie randami nukleino rūgštyse (DNR ir RNR). Šios srities specialistai (kartais vadinami gyvybės kilmės tyrinėtojais) buvo pilni optimizmo, nes tariamai atkartojo pirmąjį molekulinės dramos veiksmą. Atrodė, kad laboratoriniais bandymais bus galima atkartoti ir kitus du šios dramos veiksmus. Vienas chemijos profesorius tvirtino: „Primityviųjų gyvybės formų atsiradimą netrukus bus galima paaiškinti evoliucijos procesais.“ O vienas rašytojas, gvildenantis mokslo klausimus, pastebėjo: „Kritikai spėliojo, kad tokie mokslininkai, kaip Meri Šelė knygoje minimas dr. Frankenšteinas, greitai savo laboratorijose kurs gyvus organizmus ir tiksliai parodys, kaip išsivystė gyvybė.“ Savaiminio gyvybės atsiradimo paslaptis, daugelio manymu, buvo atskleista. (Žiūrėk „‛Dešiniosios’ ir ‛kairiosios’ amino rūgštys“ 38 puslapyje.)

Nuomonės keičiasi — mįslės lieka

Tačiau metams bėgant tas optimizmas išgaravo. Slenka dešimtmečiai, o gyvybės paslaptys tebėra nesuvokiamos. Maždaug po 40 metų nuo savo eksperimento profesorius Mileris žurnale Scientific American pasakė: „Gyvybės atsiradimo klausimas pasirodė daug sunkesnis, negu aš bei daugelis kitų žmonių įsivaizdavome.“ Kiti mokslininkai pritaria šiam naujam požiūriui. Pavyzdžiui, 1969 metais biologijos profesorius Dinas H. Kenjonas, kaip bendraautoris, išleido knygą Biochemical Predestination (Biocheminė lemtis). Bet visai neseniai jis pripažino, jog „iš esmės neįtikima, kad be niekieno pagalbos materija ir energija jungėsi į gyvas sistemas“.

Iš tiesų laboratoriniai bandymai patvirtino Kenjono žodžius, kad „visose dabartinėse gyvybės cheminės prigimties teorijose yra esminių trūkumų“. Kai Mileris ir kiti susintetino amino rūgštis, mokslininkai ieškojo būdų pagaminti baltymus bei DNR, nes abu šie komponentai būtini gyvybei Žemėje. Koks buvo gautas rezultatas po tūkstančių bandymų, atliktų su vadinamąja pirmykšte atmosfera? Leidinyje The Mystery of Life’s Origin: Reassessing Current Theories sakoma: „Matome įspūdingą priešingybę: pasiekta reikšmingų laimėjimų sintetinant amino rūgštis, bet vis nepavyksta susintetinti baltymų bei DNR.“ Pastarosios pastangos apibūdinamos kaip „nuolatinė nesėkmė“.

Iš tiesų paslaptis ne tik ta, kaip atsirado pirmosios baltymų bei nukleino rūgšties (DNR ar RNR) molekulės. Paslaptis yra, kaip jos veikia kartu. „Tik bendradarbiaujant toms dviem molekulėms įmanomas gyvenimas Žemėje“, — sakoma enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica. Tačiau joje nurodoma, kad to bendradarbiavimo pradžia tebėra „kertinė ir neišsprendžiama gyvybės kilmės problema“. Iš tiesų taip.

Priede A „Darnus darbas gyvybei palaikyti“ (45—47 puslapiai) iš esmės apžvelgiama, kaip nuostabiai mūsų ląstelėse darbuojasi baltymai bei nukleino rūgštys. Vos dirstelėjęs į savo kūno ląsteles, imi žavėtis mokslininkų darbais šioje srityje. Jie nušvietė tuos nepaprastai sudėtingus procesus, apie kuriuos nedaugelis tesusimąstome, nors jie vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Tačiau, kita vertus, stulbinantis sudėtingumas bei tikslumas verčia mus grįžti prie klausimo, kaip visa tai prasidėjo.

Tu tikriausiai žinai, kad gyvybės kilmės tyrinėtojai tebebando kurti įtaigų gyvybės atsiradimo scenarijų. Vis dėlto jų argumentai neįtikinami. (Žiūrėk priedą B „Iš ‛RNR pasaulio’ ar iš kosmoso?“ 48 puslapyje.) Pavyzdžiui, Klausas Dozas iš Vokietijos Mainco Biochemijos instituto pareiškė: „Šiuo metu visi ginčai dėl principinių teorijų bei šios srities eksperimentų arba atsiduria aklavietėje, arba baigiasi savo neišmanymo pripažinimu.“

1996 metų Tarptautinėje konferencijoje dėl gyvybės kilmės irgi nebuvo rasta jokių sprendimų. Priešingai, žurnalas Science pranešė, kad maždaug 300 susirinkusių mokslininkų „bandė išspręsti mįslę, kaip visų pirma atsirado [DNR ir RNR] molekulės ir kaip jos virto atsikuriančiomis ląstelėmis“.

Tyrinėti ir net pradėti aiškinti, kas dedasi mūsų ląstelių molekulėse, reikia proto ir didelio išsilavinimo. Ar protinga tikėti, kad „pirmykštėje sriuboje“ iš pradžių vyko sudėtingi procesai — nekontroliuojami, savaiminiai ir atsitiktiniai? O gal reikėjo dar kažko?

Kodėl tiek mįslių?

Šiandien matome, jog daugiau kaip pusę šimtmečio spėliota bei tūkstančius kartų bandyta įrodyti, kad gyvybė atsirado savaime. Tad sunku nepritarti Nobelio premijos laureatui Fransiui Krikui. Kalbėdamas apie gyvybės kilmės teorijas, Krikas pažymėjo, jog „per dažnai mėginama kažką tvirtinti teturint vos keletą faktų“. Todėl nestebina kai kurių mokslininkų analitikų išvados, jog gyvybė yra per daug sudėtinga, kad galėtų staiga atsirasti savaime net gerai įrengtoje laboratorijoje, jau nekalbant apie „laukines“ sąlygas.

Jeigu pažangus mokslas negali įrodyti, kad gyvybė atsirado savaime, kodėl kai kurie mokslininkai vis dar palaiko tokias teorijas? Prieš keletą dešimtmečių profesorius Dž. D. Bernalis leidinyje The Origin of Life paaiškino: „Taikant šiai [savaiminio gyvybės atsiradimo] teorijai griežtus mokslo kriterijus, jos pačios ginčytinais teiginiais įmanoma akivaizdžiai įrodyti, kad gyvybė neatsirado savaime; tai pernelyg neįtikima ir galimybė įsižiebti gyvybei per maža.“ Jis pridūrė: „Šiuo požiūriu belieka tik apgailestauti: Žemėje yra begalybė gyvybės formų ir jų veikla tokia įvairi, kad norint paaiškinti gyvybės atsiradimą tenka iškraipyti argumentus.“ O padėtis vis tiek nesikeičia.

Pagalvok, ką reiškia taip samprotauti. Tai lyg sakytum: ‛Mokslo požiūriu teisinga, jog gyvybė neatsirado pati. Bet savaiminis jos atsiradimas tėra vienintelė svarstytina galimybė. Taigi norint paremti hipotezę, kad gyvybė atsirado savaime, reikia iškraipyti faktus.’ Ar tave patenkina tokia logika? Ar taip samprotaujant netenka dažnai ‛kraipyti’ faktų?

Tačiau yra nusimanančių, gerbiamų mokslininkų, kurie nemato reikalo kraipyti faktų, kad pasitelktų vyraujančią filosofiją gyvybės kilmei išaiškinti. Veikiau tie faktai padeda jiems padaryti protingą išvadą. Kokie tie faktai ir kokia išvada?

Žinios ir protas

Viename dokumentiniame filme buvo rodomas pokalbis su žinomu Lenkijos Mokslų akademijos Dendrologijos instituto profesoriumi genetiku Mačiejumi Giertychu. Štai ką jis pasakė:

„Mes suprantame, kad genuose yra milžiniškas informacijos kiekis. Mokslas nežino, kaip ta informacija galėtų atsirasti savaime. Tam reikia proto; ji negali atsirasti atsitiktinai. Žodžiai neatsiranda vien sumaišius raides.“ Jis pridūrė: „Pavyzdžiui, labai sudėtinga DNR, RNR, baltymo replikacijos sistema ląstelėje turėjo tobulai veikti jau nuo pat pradžios. Kitaip gyvybinės sistemos negalėtų egzistuoti. Vienintelis logiškas paaiškinimas toks: ši neaprėpiama informacija yra proto rezultatas.“

Kuo daugiau sužinai apie gamtos stebuklus, tuo logiškesnė rodosi išvada: gyvybė turėjo kilti iš protingo šaltinio. Kokio?

Kaip jau buvo minėta, milijonai išsilavinusių žmonių daro išvadą, kad gyvybę Žemėje tikriausiai sukūrė aukštesnis protas, kūrėjas. Taip, bešališkai ištyrę faktus, jie sutinka, kad net šiame mokslo amžiuje išmintinga pritarti Biblijos poetui, kuris senų senovėje apie Dievą pasakė: „Tavyje yra gyvenimo šaltinis“ (Psalmių 35:10).

Ar tu tvirtai nusistatęs dėl to, ar ne, sutelkime dėmesį į kai kuriuos tave patį liečiančius stebuklus. Taip patirsime daug pasitenkinimo ir geriau išsiaiškinsime šį klausimą, turintį įtakos mūsų gyvenimui.

[Rėmelis 30 puslapyje]

Kokia atsitiktinumo tikimybė?

„Tik atsitiktinumas padarė viską, kad iš pirmykštės sriubos išsivystytų žmogus“, — pasakė Nobelio premijos laureatas Kristianas de Duvas, kalbėdamas apie gyvybės atsiradimą. Tačiau ar protinga gyvybės kilmę aiškinti atsitiktinumu?

Kas yra atsitiktinumas? Kai kas turi omenyje matematinę tikimybę, pavyzdžiui, kuria puse nukris mesta moneta. Tačiau kalbėdami apie gyvybės atsiradimą daugelis mokslininkų žodį „atsitiktinumas“ vartoja ne tokia prasme. Šis neapibrėžtas žodis veikiau atstoja tikslesnį žodį „priežastis“, ypač kai ta priežastis nežinoma.

Biofizikas Donaldas M. Makėjus pažymi: „Suasmeninti ‛atsitiktinumą’, tarsi kalbėtume apie priežastinį veiksnį, reikštų neteisėtai pereiti nuo mokslinės prie pusiau religinės mitologinės sampratos.“ Panašiai nurodo ir Robertas Č. Spraulis: „Taip ilgai vadinę nežinomą priežastį ‛atsitiktinumu’, žmonės ima užmiršti, jog tai tėra pakaitalas. ... Prielaida, kad ‛atsitiktinumas lygus nežinomai priežasčiai’, daugeliui įgavo reikšmę ‛atsitiktinumas lygus priežasčiai’.“

Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Žakas L. Mono samprotaudamas rėmėsi šiuo teiginiu — ‛atsitiktinumas lygus priežasčiai’. „Tik grynas, visiškai aklas atsitiktinumas [yra] stulbinančio evoliucijos statinio pagrindas, — rašė jis. — Žmogus pagaliau žino esąs vienintelė būtybė neaprėpiamoje bejausmėje visatoje, atsiradęs joje visai atsitiktinai.“ Įsidėmėk jo žodžius: ‛Atsitiktinai.’ Mono šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo daugelio kitų — atsitiktinumą iškelia kaip kūrybos principą. Atsitiktinumą siūloma laikyti gyvybės atsiradimo Žemėje priežastimi.

Iš tiesų žodynai rodo, kad „atsitiktinumas“ yra „neapibrėžta ir betikslė nepaaiškinamų įvykių priežastis“. Taigi kas kalba, kad gyvybę nulėmė atsitiktinumas, tas teigia, jog ji atsirado dėl tam tikros nežinomos priežastinės jėgos. Tad rašydami žodį „Atsitiktinumas“ didžiąja raide, argi kai kurie iš esmės nesako, jog tai Kūrėjas?

[Rėmelis 35 puslapyje]

„[Mažiausia bakterija] panaši į žmogų daug labiau negu Stenlio Milerio cheminiai mišiniai, nes ji jau turi šias biocheminės sistemos savybes. Taigi greičiau bakterija išsivystys į žmogų, negu iš amino rūgščių mišinio atsiras bakterija“ (Biologijos profesorė Lin Margulis).

[Rėmelis/iliustracija 36, 37 puslapiuose]

Klasikinis, tačiau abejotinas bandymas

Stenlio Milerio 1953 metais atliktas bandymas dažnai minimas kaip savaiminio gyvybės atsiradimo įrodymas. Tačiau Mileris savo aiškinimą grindė prielaida, jog pirmykštė atmosfera buvo „redukuota“. Tai yra joje beveik nebuvo laisvo (chemiškai nesusijungusio) deguonies. Kaipgi taip?

Knygoje The Mystery of Life’s Origin: Reassessing Current Theories nurodoma, jog jeigu būtų buvę daug laisvo deguonies, ‛jokios amino rūgštys nebūtų susidariusios, o jeigu kaip nors ir būtų susidariusios, tuoj pat būtų suskilusios’.a Ar svari Milerio prielaida dėl vadinamosios pirmykštės atmosferos?

Viename autoritetingame straipsnyje, išspausdintame praėjus dvejiems metams nuo to eksperimento, Mileris rašė: „Šios idėjos, aišku, tėra spėlionė, nes mes nežinome, ar besiformuojančios Žemės atmosfera buvo redukuota. ... Iki šiol aiškaus įrodymo nerasta“ (Journal of the American Chemical Society, 1955 m. gegužės 12 d.).

Ar iš viso rasta kokių įrodymų? Po maždaug 25 metų rašytojas mokslininkas Robertas S. Kovenas pranešė: „Kai kurias savo prielaidas mokslininkai turi peržiūrėti. ... Įrodymų, palaikančių vandenilio prisotintos, labai redukuotos atmosferos idėją, beveik neatsirado, tačiau yra įrodymų, liudijančių priešinga“ (Technology Review, 1981 balandis).

O dar vėliau? 1991-aisiais Džonas Horganas Scientific American rašė: „Per pastarąjį dešimtmetį imta vis labiau abejoti Jurėjaus ir Milerio prielaidomis dėl atmosferos. Laboratoriniai bandymai bei atmosferos duomenų atkūrimas kompiuteriu... rodo, kad ultravioletiniai saulės spinduliai, dabar blokuojami atmosferinio ozono, būtų suardę vandenilio turinčias molekules. ... Tokia atmosfera [anglies dioksidas ir azotas] nepalanki sintetintis amino rūgštims bei kitiems gyvybės pirmtakams.“

Tad kodėl daugelis iki šiol tiki, kad pirmykštė Žemės atmosfera buvo redukuota — turėjo mažai deguonies? Leidinyje Molecular Evolution and the Origin of Life Sidnėjus V. Foksas bei Klausas Dozas atsako: atmosferoje turėjo trūkti deguonies pirmiausia dėl to, kad, „remiantis laboratoriniais bandymais, cheminei evoliucijai... deguonis būtų labai trukdęs“, ir dėl to, kad tokie dariniai kaip amino rūgštys „geologiniais laikais vyraujant deguoniui nebūtų patvarūs“.

Ar toks samprotavimas nėra tuščiažodžiavimas? Pirmykštė atmosfera esą buvo redukuota, nes priešingu atveju gyvybė nebūtų atsiradusi savaime. Bet iš tiesų nėra garantijos, kad ji buvo redukuota.

Dar viena svarbi detalė: jeigu dujų mišinys atstoja atmosferą, elektros kibirkštis imituoja žaibą, o verdantis vanduo — jūrą, kas yra mokslininkas, ruošiantis ir atliekantis bandymą?

[Išnaša]

[Rėmelis 38 puslapyje]

„Dešiniosios“ ir „kairiosios“ amino rūgštys

Rankos, žinia, yra dešinioji ir kairioji. Taip ir su amino rūgšties molekulėmis. Iš maždaug 100 žinomų amino rūgščių tik 20 įeina į baltymus, ir visos jos yra „kairiosios“. Kai mokslininkai, imituodami procesus, tariamai vykusius pirmykštėje sriuboje, laboratoriškai susintetina amino rūgštis, jie jose randa po lygiai „dešiniųjų“ bei „kairiųjų“ molekulių. „Toks vienodas paplitimas, — pranešama The New York Times, — nebūdingas gyvybei, kuri priklauso tik nuo ‛kairiųjų’ amino rūgščių.“ Kodėl gyvieji organizmai sudaryti vien iš „kairiųjų“ amino rūgščių, yra „didelė paslaptis“. Net meteorituose aptiktos amino rūgštys „daugiausia buvo ‛kairiosios’“. Dr. Džefris L. Beida, nagrinėjantis gyvybės kilmės problemas, pasakė, kad „biologinių amino rūgščių asimetriją galbūt lėmė kažkokia kosmoso jėga“.

[Rėmelis 40 puslapyje]

„Šiais eksperimentais... įrodinėjama abiotinė sintezė to, ką iš tikrųjų sukūrė bei suplanavo labai intelektualus biotinis asmuo, siekdamas patvirtinti idėjas, kurioms jis buvo labai atsidavęs“ (Origin and Development of Living Systems).

[Rėmelis/iliustracija 41 puslapyje]

„Sąmoningai sukurta“

Britų astronomas seras Fredas Hoilis dešimtmečius paskyrė visatai bei gyvybei tyrinėti ir net palaikė idėją, kad gyvybė į Žemę pateko iš kosmoso. Skaitydamas paskaitas Kalifornijos Technologijos institute, jis aiškino ir apie amino rūgščių išsidėstymo tvarką baltymuose.

„Didžioji biologijos problema, — sakė Hoilis, — yra ne tas nuogas faktas, jog baltymą sudaro tam tikra tvarka susijungusių amino rūgščių grandinė, o tai, kad tikslus amino rūgščių išsidėstymas suteikia šiai grandinei nepaprastų savybių... Jeigu amino rūgštys būtų susijungusios bet kaip, begalė kombinacijų visai nepraverstų gyvajai ląstelei. Tik pagalvok: paprasto fermento grandinė susideda iš beveik 200 grandžių ir kiekviena grandis turi 20 galimybių, taigi galimų nenaudingų kombinacijų nepaprastai gausu — daugiau negu atomų visose galaktikose, matomose didžiausiais teleskopais. Taip yra su vienu fermentu, o jų iš viso per 2000 — pačios įvairiausios paskirties. Tad kaip prieita prie esamos tvarkos?“

Hoilis pridūrė: „Užuot priėmus fantastiškai mažą tikimybę, jog aklos gamtos jėgos įžiebė gyvybę, verčiau manyti ją buvus sąmoningai sukurtą.“

[Rėmelis 44 puslapyje]

Profesorius Maiklas Dž. Bihis pareiškė: „Asmuo, kuris nemano turįs ieškoti vien nesusijusių su intelektu priežasčių, sąžiningai pasakys, kad daugelis biocheminių sistemų yra sukurtos. Bet sukurtos ne gamtos dėsnių, ne atsitiktinumo ir ne būtinybės, o veikiau suplanuotos... Gyvybė Žemėje nuo pat pamatų ir būtiniausių komponentų yra protingos veiklos rezultatas.“

[Schema/iliustracija 42 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Vos žvilgtelėjus į sudėtingą kūno ląstelės pasaulį bei nepaprastas jos funkcijas, kyla klausimas: kaip visa tai atsirado?

• Ląstelės membrana

Prižiūri, kas patenka į ląstelę ir kas išeina iš jos

• Branduolys

Ląstelės valdymo centras

• Chromosomos

Jose yra DNR, pagrindinis genetinis planas

• Ribosomos

Čia gaminami baltymai

• Branduolėlis

Čia formuojamos ribosomos

• Mitochondrija

Čia gaminamos molekulės, teikiančios ląstelei energiją

[Iliustracija 33 puslapyje]

Daug mokslininkų dabar pripažįsta, kad sudėtingos gyvybei būtinos molekulės negalėjo savaime atsirasti jokioje pirmykštėje sriuboje

Ketvirtas skyrius

Tu iš tikrųjų savitas!

AR PRIEŠ pradėdamas savo darbus kas rytą nežvilgteri į veidrodį, kaip atrodai? Galbūt tuomet neturi laiko apmąstymams. Bet dabar pasmalsauk, kas tai yra gebėjimas pažvelgti.

Akimis tu matai spalvas, nors spalvinis regėjimas ir nėra labai svarbus gyvybei. Ausų padėtis užtikrina tau erdvinę klausą; taigi tu nustatai garsų šaltinį, pavyzdžiui, mylimo žmogaus balsą. Galbūt mes tuo nė kiek nesistebime, tačiau vienoje akustikos knygoje komentuojama: „Detaliai tyrinėjant žmogaus klausos sistemą tiesiog peršasi mintis, kad sudėtingos klausos organų funkcijos bei sandara rodo šią sistemą esant gerai suplanuotą.“

Tavo nosis irgi nepaprasta. Per ją tu įkvepi oro, kuris palaiko gyvybę. Be to, joje yra milijonai jutimo receptorių, todėl tu atskiri maždaug 10 000 įvairių kvapų. Tau valgant pasireiškia kitas pojūtis. Tūkstančiai skonio svogūnėlių praneša tau apie maisto skonį. Kiti liežuvio receptoriai padeda jausti, ar švarūs tavo dantys.

Taip, tu turi penkis pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį bei lytėjimą. Tiesa, kai kurie gyvūnai geriau už žmogų mato naktį, yra jautresni kvapams ar turi geresnę klausą, bet žmogus savo pojūčių visuma daug kuo išsiskiria.

Taigi apsvarstykime, kodėl šie sugebėjimai naudingi. Visus juos valdo mūsų galvos organas — 1,4 kilogramo svorio smegenys. Gyvūnai irgi turi veiklias smegenis. Tačiau žmogaus smegenys kur kas sudėtingesnės, tad mes neabejotinai saviti. Kodėl? Kaip tas savitumas susijęs su mūsų troškimu gyventi prasmingai ir ilgai?

Tavo nuostabios smegenys

Ilgą laiką žmogaus smegenys buvo lyginamos su kompiuteriu, tačiau dabartiniai atradimai rodo, kad taip gretinti toli gražu neteisinga. „Ar įmanoma suvokti darbą organo, sudaryto iš beveik 50 milijardų neuronų su milijonu milijardų sinapsių (tarpneuroninių jungčių), kuriomis nerviniai impulsai praeina maždaug 10 milijonų milijardų kartų per sekundę?“ — klausė dr. Ričardas M. Restakas. Koks jo atsakymas? „Nervų tinklo principu dirbančių pažangiausių kompiuterių... našumas prilygsta vos vienai dešimt tūkstantajai kambarinės musės protinio pajėgumo.“ Tad pagalvok, kaip labai kompiuteris atsilieka nuo daug pranašesnių žmogaus smegenų.

Koks žmogaus sukurtas kompiuteris gali pats remontuotis, perrašyti savo programą ar laikui bėgant tobulėti? Kai kompiuterio sistemą reikia pakeisti, programuotojas turi įrašyti ir įvesti naujas šifruotas instrukcijas. Mūsų smegenys šį darbą atlieka automatiškai tiek jaunystėje, tiek senatvėje. Tu neperdėsi sakydamas, kad pažangiausi kompiuteriai yra labai primityvūs, palyginus su smegenimis. Mokslininkai vadina jas „painiausia žinoma struktūra“ bei „sudėtingiausiu visatos objektu“. Apsvarstykime keletą atradimų, kurie daugelį paskatino prieiti išvadą, jog žmogaus smegenys yra rūpestingo Kūrėjo darbas.

Lavink smegenis, kad jų neprarastum

Naudingus išradimus, pavyzdžiui, automobilius ir reaktyvinius lėktuvus, iš esmės riboja nepaslankūs mechanizmai bei elektros sistemos, kurias suprojektavo ir įrengė žmogus. Tačiau mūsų smegenys iš tiesų yra labai prisitaikantis biologinis mechanizmas, arba sistema. Jos kinta priklausomai nuo to, ar yra tinkamai naudojamos, ar žalojamos. Kaip smegenys vystosi visą mūsų gyvenimą, lemia du svarbūs veiksniai: ką įsileidžiame į jas per savo pojūčius ir apie ką mąstome.

Nors paveldėjimas gali turėti įtakos protiniam pajėgumui, dabartiniai tyrimai rodo, jog mūsų smegenų sugebėjimai nėra užprogramuojami genuose apvaisinimo metu. „Niekas nemanė, kad smegenyse vyksta tokie pokyčiai, kaip dabar žinoma mokslo“, — teigia Pulicerio premijos laureatas rašytojas Ronaldas Kotiulakas. Iš interviu su daugiau kaip 300 tyrinėtojų jis padarė išvadą: „Smegenys nėra nekintamas organas; jų ląstelių jungčių skaičius nuolat keičiasi, o tai labai priklauso nuo gyvenimo patirties“ (Inside the Brain).

Tačiau ne vien patirtis formuoja mūsų smegenis. Jas veikia ir mąstymas. Mokslininkai pastebėjo, kad protiškai veiklių žmonių smegenyse, lyginant su neveiklių, tarpneuroninių jungčių (sinapsių) yra iki 40 procentų daugiau. Mokslininkai neurologai prieina prie išvados: lavinkite savo smegenis, kad jų neprarastumėte. Na, o kaip su pagyvenusiaisiais? Atrodo, kad senstant smegenų ląstelių mažėja, todėl senyvo amžiaus žmonėms gali pablogėti atmintis. Tačiau ląstelių sunyksta kur kas mažiau negu buvo manyta. Žurnale National Geographic apie žmogaus smegenis sakoma: „Protiškai veiklūs vyresni žmonės... išlaiko sugebėjimą auginti naujas jungtis bei išsaugoti senąsias.“

Naujausi duomenys apie mūsų proto lankstumą sutinka su Biblijos patarimu. Ta išminties knyga ragina skaitytojus ‛pasikeisti atnaujinant savo protą’ arba „atsinaujinti“ įsisąmonintu „tiksliu pažinimu“ (Romiečiams 12:2, Brb red.; Kolosiečiams 3:10, NW). Jehovos Liudytojai mato, jog studijuojantys Bibliją ir taikantys jos patarimus žmonės pasikeičia. Taip yra su tūkstančiais visokiausios visuomeninės padėties bei išsilavinimo žmonių. Jie išsaugo savo individualybę, tačiau tampa laimingesni bei nuosaikesni ir, anot pirmojo amžiaus rašytojo, rodo „sveiką protą“ (Apaštalų darbai 26:24, 25). Šis tobulėjimas daugiausia priklauso nuo to, kaip lavinama kaktinė smegenų žievės sritis.

Tavo smegenų kaktinė skiltis

Dauguma neuronų išoriniame smegenų sluoksnyje, žievėje, su raumenimis ir jutimo organais betarpiškai nesusiję. Pavyzdžiu paimkime milijardus neuronų, sudarančių kaktinę skiltį. (Žiūrėk piešinį 56 puslapyje.) Tomografinės smegenų nuotraukos rodo, jog kaktinė skiltis ima veikti tada, kai stengiesi sugalvoti žodį ar šiaip ką nors prisiminti. Priekinė smegenų dalis labiausiai nulemia tavo individualybę.

„Kaktinė žievės sritis... daugiausia susijusi su mąstymu, protu, elgesio motyvais bei asmenybe. Joje kaupiama patirtis, reikalinga norint kurti abstrakčias idėjas, būti nuovokiam, ištvermingam, planuoti, rūpintis kitais bei sąžiningai gyventi. ... Ši sritis ir skiria žmones nuo kitų gyvūnų“ (I. N. Marib Human Anatomy and Physiology). Tą skirtumą aiškiai matome iš žmogaus pasiekimų matematikoje, filosofijoje bei teisėje, o tai pirmiausia susiję su kaktine žievės sritimi.

Kodėl žmonių kaktinės skilties žievė, laiduojanti didesnius protinius gabumus, plati ir jautri, o gyvūnų — neišsivysčiusi arba jos visai nėra? Skirtumas toks didelis, jog biologai evoliucionistai kalba apie „paslaptingą smegenų tūrio padidėjimą“. Biologijos profesorius Ričardas F. Tompsonas, paminėjęs nepaprastą mūsų smegenų žievės išsiplėtimą, priduria: „Mums iki šiol neaišku, kodėl taip įvyko.“ Galbūt žmogus buvo sukurtas su tokio neprilygstamo tūrio smegenimis?

Neprilygstamas sugebėjimas bendrauti

Tavo savitumą lemia ir kitos smegenų dalys. Už kaktinės žievės srities skersai galvos eina ilga siaura juosta — motorinė žievės zona. Joje yra milijardai neuronų, turinčių ryšį su mūsų raumenimis. Tam tikros šios zonos ypatybės irgi lemia mūsų didelę skirtybę nuo beždžionių bei kitų gyvūnų. Motorinis žievinis centras suteikia mums „(1) nepaprastą sugebėjimą ranka, pirštais ir nykščiu atlikti didelio miklumo reikalaujančius darbus bei (2) burna, lūpomis, liežuviu ir veido raumenimis tarti žodžius“ (Gaitono Textbook of Medical Physiology).

Trumpai apsvarstykime motorinės žievės įtaką tavo kalbai. Didžioji jos dalis kontroliuoja kalbos padargus. Tai paaiškina neprilygstamą žmogaus sugebėjimą bendrauti. Nors perduodami informaciją (raštu, mostais ar gestų kalba) neapsieitume be rankų, paprastai svarbiausias vaidmuo čia tenka burnai. Žmonių kalba — ar tai pirmas vaiko žodis, ar pagyvenusio žmogaus balsas — neabejotinas stebuklas. Kad ištartume begalybę įvairiausių garsų, darniai dirba apie 100 liežuvio, lūpų, žandikaulio, gerklės bei krūtinės ląstos raumenų. Atkreipk dėmesį į tokį skirtumą: viena smegenų ląstelė gali valdyti 2000 atleto blauzdos raumenų skaidulų, bet smegenų ląstelės, skirtos gerkloms, kontroliuoja tik po 2 ar 3 raumenų skaidulas. Ar tai nerodo, kad mūsų smegenys yra specialiai pritaikytos bendrauti?

Kiekviena trumpa tavo ištariama frazė turi tikslią raumenų judėjimo schemą. Žodžio reikšmė gali keistis priklausomai nuo to, kaip stipriai susitraukia daugybė skirtingų raumenų bei kiek laiko akimirkos tikslumu tam sugaištama. „Normaliai kalbėdami, — aiškina specialistas dr. Viljamas H. Perkinsas, — ištariame apie 14 garsų per sekundę. Tai dvigubai daugiau, negu ištartume atskirai liežuviu, lūpomis, žandikauliu ar kitais kalbos padargais. Bet kai kalbėdami suderiname juos visus, jie dirba kaip įgudusių mašininkių ar pianistų pirštai. Jų vienalaikiai judesiai — tobula harmonija.“

Visa informacija, reikalinga paklausti „Kaip gyveni?“, yra saugoma tavo smegenų kaktinės skilties Brokos srityje, kurią kai kas laiko kalbos centru. Nobelio premijos laureatas neurofiziologas seras Džonas Ekelsas rašė: „Jokios srities, panašios į... kalbos sritį (Broką), beždžionių smegenyse nerasta.“ Net jeigu kokios nors panašios sritys gyvūnų smegenyse ir būtų rastos, mokslininkai iš tikrųjų teišmokytų beždžiones tarti vos keletą paprastų kalbos garsų. O tu kalbi sudėtinga kalba. Žodžius tu dėlioji pagal savo kalbos gramatines taisykles. Brokos sritis padeda tai daryti tiek kalbant, tiek rašant.

Žinoma, kalbos stebuklą tu patiri tik tada, jeigu moki bent vieną kalbą ir supranti jos žodžių reikšmę. Už tai atsako kita ypatinga tavo smegenų dalis — vadinamoji Vernikės sritis. Čia milijardai neuronų atskiria pasakytų ar užrašytų žodžių reikšmę. Vernikės sritis padeda suprasti teiginius bei suvokti, ką girdi ar skaitai; taip tu gauni žinių ir protingai reaguoji.

Tavo kalbos sklandumas priklauso dar nuo kai ko. Pavyzdžiui, pasisveikinimas „Labas“ turi įvairiausių reikšmių. Tavo balso tonas gali išreikšti džiaugsmą, susijaudinimą, nuobodulį, skubėjimą, susierzinimą, liūdesį ar išgąstį ir net atskleisti tų visų emocijų stiprumą. Kalbos jausmingumą nulemia dar kita smegenų sritis. Taigi kalbant dirba įvairios tavo smegenų dalys.

Šimpanzės buvo išmokytos keleto paprastų gestų, tačiau jais teprašo maisto ar kokio kito būtino dalyko. Pabandęs mokyti šimpanzes bendrauti nesudėtingais gestais, dr. Deividas Primakas padarė išvadą: „Žmonių gebėjimas kalbėti supainioja evoliucijos teoriją, nes kalba turi daug daugiau galimybių negu įmanoma paaiškinti.“

Galbūt susimąstome: ‛Iš kur žmonės turi tokių nuostabių sugebėjimų perteikti mintis ir jausmus, klausinėti ir atsakyti?’ Enciklopedijoje The Encyclopedia of Language and Linguistics sakoma, kad „[žmonių] kalba yra ypatinga“, ir pripažįstama, jog „pirmųjų informacijos perdavimo požymių paieškos gyvūnų pasaulyje ne ką tepadeda užpildyti tą milžinišką spragą, kuri skiria kalbą bei mokėjimą bendrauti nuo gyvūnų elgsenos“. Tą skirtumą apibendrino profesorius Liudvigas Kėleris: „Žmonių kalba yra paslaptis; tai Dievo dovana, stebuklas.“

Koks didžiulis skirtumas: beždžionės išmoksta vos keletą gestų, o vaikai — sudėtingą kalbą! Seras Džonas Ekelsas nurodė sugebėjimą, kurį daugelis iš mūsų irgi esame pastebėję: „Trejų metų vaikai beria klausimus, trokšdami suprasti juos supantį pasaulį.“ Jis pridūrė: „O beždžionės neklausinėja.“ Taip, tik žmonėms kyla klausimų, ir netgi apie gyvenimo prasmę.

Atmintis ir dar kai kas!

Žvelgdamas į veidrodį, galbūt prisimeni save jaunesnį ir įsivaizduoji, kaip atrodytum po kelerių metų ar kaip tave pakeistų kosmetika. Tokios mintys kyla beveik nesąmoningai, tačiau tuo metu vyksta kai kas ypatinga, ko nepatiria joks gyvūnas.

Skirtingai nuo gyvūnų, kurie daugiausia rūpinasi tenkinti savo esamus poreikius, žmogus apmąsto praeitį ir planuoja ateitį. Tai įmanoma pirmiausia dėl to, kad smegenų gebėjimas atsiminti beveik neribotas. Tiesa, gyvūnai turi atmintį; jie randa kelią į namus ar atsimena, kur padėtas maistas. Žmogaus atmintis nepalyginamai geresnė. Vieno mokslininko paskaičiavimais, mūsų smegenys gali sukaupti tiek informacijos, kad „ji sudarytų maždaug dvidešimt milijonų tomų — tiek, kiek yra didžiausiose pasaulio bibliotekose“. Kai kurie mokslininkai neurologai paskaičiuoja, kad per gyvenimą žmogus teišnaudoja vidutiniškai 1/100 procento (0,0001) savo smegenų pajėgumo. Tu teisėtai gali paklausti: ‛Kodėl, turėdami tokias pajėgias smegenis, per savo gyvenimą panaudojame tik tokią mažą jų dalį?’

Bet mūsų smegenys nėra vien milžiniška panaši į superkompiuterį informacijos saugykla. Biologijos profesoriai Robertas Ornšteinas ir Ričardas F. Tompsonas rašė: „Žmogaus proto gebėjimas mokytis — kaupti ir prisiminti informaciją — yra nuostabiausias biologinės visatos fenomenas. Tai, kas daro mus žmonėmis — kalba, mąstymas, pažinimas, kultūra, — yra šio nepaprasto sugebėjimo rezultatas.“

Be to, tu turi sąmonę. Tas teiginys galbūt atrodo paprastas, bet apibendrina tai, kas daro tave neabejotinai savitą. Protas apibūdinamas kaip „neapčiuopiama būtis, kurioje slypi intelektas, ryžtas, nuovoka, supratimas bei savimonė“. Kaip vandens versmės, upeliai ir upės pripildo jūrą, taip prisiminimai, mintys, įspūdžiai, garsai bei jausmai nuolat sruvena mūsų galvoje. Sąmonė, pagal vieną apibrėžimą, — „tai suvokimas to, kas patenka į žmogaus protą“.

Šiuolaikiniai tyrinėtojai daug geriau supranta fizinę smegenų sandarą bei jose vykstančius elektrocheminius procesus. Jie gali paaiškinti, kaip veikia sudėtingo kompiuterio elektros grandinė. Tačiau tarp smegenų ir kompiuterio yra milžiniškas skirtumas. Smegenys daro tave sąmoningą ir tu supranti, jog egzistuoji, o kompiuteris to nesupranta. Kodėl yra toks skirtumas?

Kaip ir kodėl mūsų smegenų fiziniai procesai lemia sąmoningumą, iš tiesų lieka paslaptis. „Aš nemanau, kad koks nors mokslas galėtų tai paaiškinti“, — komentavo vienas neurobiologas. O profesorius Džeimsas Trefilas pažymėjo: „Ką reiškia žmogui būti sąmoningam..., — tai vienintelis iš pagrindinių mokslo klausimų, kurio mes nemokame net suformuluoti.“ Viena priežastis — ta, kad mokslininkai smegenis bando perprasti smegenimis. Bet vien tyrinėti smegenų fiziologiją nepakanka. Sąmoningumas yra „didžiausia būties paslaptis, — teigė dr. Deividas Čamersas, — ir vien tik žinios apie smegenis, ko gero, nepadės [mokslininkams] jos atskleisti“.

Tačiau visų mūsų sąmonė yra veikli jėga. Pavyzdžiui, gyvi praeities įvykių prisiminimai nėra vien sukaupti faktai, tarsi kompiuterio informacijos vienetai. Mes apmąstome tuos įvykius, mokomės iš jų ir atsižvelgdami į juos kuriame ateitį. Mes sugebame svarstyti, kaip viskas klostysis, ir numatyti galimas pasekmes. Mokame analizuoti, kurti, vertinti bei branginti. Galime maloniai kalbėtis apie praeitį, dabartį ir ateitį. Turime moralines elgesio normas ir vadovaudamiesi jomis priimame sprendimus, — kartais teikiančius naudą tuoj pat, o kartais ne. Mus žavi menas ir dorovė. Mintyse kuriame bei rutuliojame idėjas ir numatome, kaip reaguos kiti, kai jas įgyvendinsime.

Šie sugebėjimai teikia nuovoką, kuri ir skiria žmones nuo kitų gyvybės formų žemėje. Šuo, katė ar paukštis žiūrėdami į veidrodį elgiasi taip, tarsi matytų kitą tos pačios rūšies gyvūną. Bet kai tu žiūri į veidrodį, suvoki save kaip asmenybę su visais ką tik paminėtais sugebėjimais. Tu apsvarstai sunkius klausimus, pavyzdžiui: ‛Kodėl kai kurie vėžliai išgyvena 150 metų ir kai kurie medžiai — daugiau kaip 1000 metų, bet visi stebisi protingam žmogui sulaukus 100 metų?’ Dr. Ričardas Restakas sako: „Vien tik žmogaus smegenys sugeba grįžti į praeitį, įvertinti savo darbą ir taip tam tikra prasme išeiti už pažinimo ribų. Iš tiesų būtent sugebėjimas keisti savo veiksmų planą bei naujai save įvertinti ir skiria mus nuo visų kitų pasaulio būtybių.“

Žmogaus sąmoningumas kai kuriuos net glumina. Nors knygoje Life Ascending pirmenybė teikiama biologiniam sąmoningumo aiškinimui, joje priduriama: „Mąstydami, kaip [evoliucijos] procesas, primenantis lošimą, kuriame lemia atsitiktinumas, o prasilošusieji smarkiai nukenčia, galėjo pagimdyti grožio bei tiesos vertinimą, užuojautą, laisvę ir ypač turtingą žmogaus dvasią, sutrinkame. Kuo daugiau galvojame apie savo dvasinius išteklius, tuo labiau stebimės.“ Tikra tiesa. Tad žmogaus savitumo apžvalgą galėtume baigti keletu savo sąmoningumo įrodymų, iš kurių aiškėja daugelio įsitikinimas protingo Projektuotojo, rūpestingo Kūrėjo, buvimu.

Menas ir grožis

„Kodėl žmonės taip trokšta meno?“ — klausė profesorius Maiklas Leitonas knygoje Symmetry, Causality, Mind. Jis nurodė, jog, kai kurių manymu, proto veikla, pavyzdžiui, matematika, duoda žmogui akivaizdžios naudos; tačiau kokia nauda iš meno? Savo mintį Leitonas pagrindė tuo, kad žmonės toliausiai keliauja į meno parodas bei koncertus. Koks jausmas juos pastūmėja? Be to, visų kraštų žmonės savo namuose ar darbovietėse kabina ant sienų gražius paveikslus. Pagalvok ir apie muziką. Dauguma žmonių mėgsta klausytis tam tikro stiliaus muzikos namuose ar automobiliuose. Kodėl? Žinoma, ne todėl, kad muzika kadaise pagelbėjo geriausiai prisitaikiusiems individams išlikti. Leitonas sako: „Menas turbūt yra labiausiai nepaaiškinamas žmonių, kaip biologinės rūšies, fenomenas.“

Tačiau mes visi žinome, kad meno ir grožio pojūtis padeda mums jaustis „žmonėmis“. Tarkim, gyvūnas tupėdamas ant kalvos spokso į spalvingą padangę, bet ar grožis jį traukia? Mes žvelgiame į kalnų upokšnį, mirgantį saulės šviesoje, stebimės matydami akinančią drėgnojo atogrąžų miško įvairovę, įdėmiai tyrinėjame palmėmis apaugusį paplūdimį ar žavimės juodo aksomo danguje spindinčiomis žvaigždėmis. Dažnai mus apima pagarbi baimė, ar ne? Toks grožis pakelia nuotaiką bei kilnina dvasią. Kodėl?

Kodėl linkstame prie to, kas iš esmės beveik nepadeda mums išgyventi? Iš kur kilo mūsų estetinės vertybės? Atmesdami Kūrėją, nuo pat pradžių įdiegusį tas vertybes žmogui, į šiuos klausimus patenkinamo atsakymo nerasime. Taip yra ir su dorovės grožiu.

Moralinės vertybės

Daugelis pripažįsta, jog didžiausias grožis yra kilnūs darbai. Pavyzdžiui, likti ištikimam savo principams, kai esi persekiojamas, nesavanaudiškai palengvinti kitų kančias ar atleisti įžeidėjui, — tai poelgiai, kuriuos mąstantys žmonės visur laiko moralinėmis vertybėmis. Toks grožis minimas vienoje senovinėje Biblijos patarlėje: „Įžvalgus žmogus sutramdo savo pyktį, ir jam gražu praeiti pro neteisybę.“ Kitoje patarlėje sakoma: „Gera, kai žemės žmogus rodo meilingą gerumą“ (Patarlių 19:11, 22, NW).

Visi mes žinome, kad kai kurie žmonės ir net žmonių grupės ignoruoja ar pamina kilnias moralės normas; tačiau dauguma nėra tokie. Iš kur kilo tos moralinės vertybės, kurių laikomasi iš esmės visose šalyse ir visais laikais? Jeigu nėra moralės Šaltinio, Kūrėjo, ar gėrio ir blogio sampratą išgalvojo patys žmonės, žmonių visuomenė? Apsvarstykime tokį pavyzdį: daugumai pavienių asmenų ir grupių žmogžudystė yra blogis. Bet kas nors galėtų paklausti: ‛Blogis lyginant su kuo?’ Akivaizdu, kad apskritai žmonių visuomenė turi dorovės pojūtį; moralės normos įrašytos daugelio šalių įstatymuose. Koks yra šių moralės normų šaltinis? Ar tai negalėtų būti protingas, moralinėmis savybėmis pasižymintis Kūrėjas, įdiegęs žmonėms sąžinę, arba etikos sampratą? (Palygink Romiečiams 2:14, 15.)

Tu gali mąstyti apie ateitį bei kurti planus

Kita žmogaus sąmoningumo žymė yra sugebėjimas galvoti apie ateitį. Paklaustas, ar žmonės kuo nors skiriasi nuo gyvūnų, profesorius Ričardas Dokinsas pripažino, kad žmogus iš tiesų apdovanotas ypatingomis savybėmis. Paminėjęs „sugebėjimą iš anksto planuoti, būsimus įvykius numatant sąmonėje“, Dokinsas pridūrė: „Trumpalaikė nauda visada buvo vienintelis evoliucijos veiksnys; ilgalaikė nauda neturėjo reikšmės. Niekas nebūtų galėję išsivystyti, jeigu naujas požymis būtų padaręs individui bent trumpalaikę žalą. Pagaliau pirmą kartą kai kas sako: ‛Nesvarbu, kad iškirtęs šį mišką turėtum trumpalaikės naudos; verčiau apsvarstykime, ar nauda būtų ilgalaikė.’ Aš manau, jog toks įžvalgumas — tai tikrai nauja ir unikali savybė.“

Kiti tyrinėtojai patvirtina, kad žmogaus sugebėjimas sąmoningai kurti planus tolimai ateičiai neprilygstamas. Neurofiziologas Viljamas H. Kalvinas pažymi: „Organizmo hormonų veikla skatina gyvūnus ruoštis žiemai bei poruotis, tačiau iš jų elgesio aišku, kad jie numato veiksmus vos kelioms minutėms.“ Gyvūnai gali kaupti maisto atsargas prieš šaltą žiemą, bet jie nieko neapmąsto ir neplanuoja. O žmonės galvoja apie ateitį, net apie labai tolimą. Kai kurie mokslininkai svarsto, kas atsitiks su visata po milijardo metų. Ar kada nors norėjai sužinoti, kodėl žmogus — skirtingai nei gyvūnai — sugeba mąstyti apie ateitį ir kruopščiai planuoti?

Biblijoje apie žmones sakoma: „Amžinybės supratimą [Kūrėjas] įdėjo į jų širdį.“ Redaguotame K. Burbulio vertime šie žodžiai skamba taip: „Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį“ (Ekleziasto 3:11). Mes naudojamės šiuo išskirtiniu sugebėjimu kasdien, netgi tiesiog žvelgdami į veidrodį ir galvodami, kaip atrodysime po 10 ar 20 metų. Mes patvirtiname Ekleziasto 3:11 žodžius, kai galvoje bent šmėsteli mintis apie beribį laiką ir begalinę erdvę. Faktas, kad turime šį sugebėjimą, derinasi su jau minėtais žodžiais, jog Kūrėjas įdėjo „amžinybę žmogui į širdį“.

Linkę tikėti Kūrėją

Vis dėlto žavėdamiesi grožiu, darydami gera kitiems ir mąstydami apie ateitį, daugelis žmonių nėra visiškai patenkinti. „Keista, — pastebi profesorius K. Stivenas Evansas, — kad net pačiomis laimingiausiomis akimirkomis, kai esame apsupti meilės, dažnai jaučiame, tarsi kažko trūktų. Suvokiame, jog norime dar kažko, bet patys tikrai nežinome, ko.“ Iš tiesų mąstantys žmonės — skirtingai nuo kitų šios planetos gyventojų, gyvūnų, — jaučia dar vieną poreikį.

„Religiniai jausmai giliai įsišakniję žmogaus sąmonėje ir yra būdingi visų turtinių lygmenų bei visokio išsilavinimo žmonėms.“ Taip savo tyrinėjimus leidinyje The Spiritual Nature of Man apibendrino profesorius Alisteris Hardis. Jo žodžiai patvirtina tai, ką nustatė daugelis kitų tyrinėtojų: žmogus iš prigimties suvokia Dievą. Nors atskiri asmenys yra ateistai, tačiau ne visa tauta. Knygoje Is God the Only Reality? sakoma: „Ieškoti religinės prasmės... būdinga visoms kultūroms bei visokio amžiaus žmonėms nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios.“

Iš kur atsirado šis, matyt, įgimtas Dievo suvokimas? Jeigu žmogus tėra atsitiktinis nukleino rūgščių ir baltymų molekulių derinys, kodėl tos molekulės staiga pamėgo meną bei grožį, pasidarė religingos ir ėmė mąstyti apie amžinybę?

Seras Džonas Ekelsas padarė išvadą, jog žmogaus egzistavimą aiškinti evoliucija yra „ydinga vienu svarbiausiu požiūriu. Evoliucija neatsako, kodėl mes visi esame nepaprastos savimone pasižyminčios asmenybės“. Kuo daugiau sužinome apie savo smegenų bei proto veiklą, tuo lengviau suvokiame milijonų žmonių požiūrį, kad sąmoningas žmogaus gyvenimas įrodo rūpestingo Kūrėjo buvimą.

Kitame skyriuje pamatysime, kodėl įvairių socialinių sluoksnių žmonės suvokė, jog ši protinga išvada padeda rasti patenkinamus atsakymus į itin svarbius klausimus: „Kodėl mes čia esame ir kur einame?“

[Rėmelis 51 puslapyje]

Šachmatų čempionas prieš kompiuterį

Kai sudėtingas kompiuteris (Deep Blue) nugalėjo pasaulio šachmatų čempioną, kilo klausimas: „Ar nesame priversti pasakyti, kad Deep Blue turi protą?“

Jeilio universiteto profesorius Deividas Gelernteris atsakė: „Ne. Deep Blue yra tik mašina. Ji turi proto ne daugiau kaip vazonas. ... Svarbiausia tai, kad šią mašiną sukūrė žmonės.“

Profesorius Gelernteris atkreipė dėmesį į tokį pagrindinį skirtumą: „Smegenys yra mašina, turinti sąmonę. Smegenys kuria prote įvairiausius vaizdus, o kompiuteris — ne.“

Jis padarė išvadą: „Tarp žmogaus ir [kompiuterio] visada bus skirtumas, — jis niekada neišnyks. Mašinos ir ateity darys gyvenimą lengvesnį, sveikesnį, įdomesnį ir mįslingesnį. O žmonės iš esmės ir toliau skirs dėmesį tam pačiam kaip anksčiau — sau, vieni kitiems, ir daugelis iš jų — Dievui. Tuo atžvilgiu mašinos nieko nepakeitė. Ir niekada nepakeis.“

[Rėmelis 53 puslapyje]

Superkompiuteris prilygsta sraigei

„Savo sugebėjimu matyti, kalbėti, judėti ar sveikai protauti šiuolaikiniai kompiuteriai nė neprilygsta keturmečiam vaikui. Viena priežastis, žinoma, yra menka jų galia. Apskaičiuota, kad pajėgumu apdoroti informaciją net galingiausias superkompiuteris nepralenkia sraigės nervų sistemos — tai mažytė dalelė tos galios, kurią turi superkompiuteris [mūsų] kaukolės viduje“ (Stivenas Pinkeris, Neurologijos centro prie Masačusetso technologijos instituto direktorius).

[Rėmelis 54 puslapyje]

„Žmogaus smegenis sudaro beveik vien [smegenų] žievė. Šimpanzės smegenys, pavyzdžiui, irgi turi žievę, bet jos kur kas mažiau. Žievė įgalina mus mąstyti, prisiminti, įsivaizduoti. Iš esmės mes esame žmonės vien dėl savo smegenų žievės“ (Edoardas Bončinelis, molekulinės biologijos tyrimų vadovas, Milanas, Italija).

[Rėmelis 55 puslapyje]

Didelės energijos dalelių fizika ir tavo smegenys

Profesorius Polas Deivis išsakė savo nuomonę apie smegenų sugebėjimą tyrinėti abstrakčias matematikos sritis. „Matematika — tai ne daiktas, riogsantis ant žemės tavo kieme. Ją sukūrė žmogaus protas. Paklausę, kur matematika labiausiai taikoma, sužinotume, jog jos sritis — didelės energijos dalelių fizika bei astrofizika, tai yra principiniai mokslai, kurie labai tolimi nuo kasdienio gyvenimo.“ Ką tai reiškia? „Man tai byloja, kad protas bei mūsų sugebėjimas kurti matematiką nėra vien atsitiktinis dalykas, nežymi smulkmena ar bereikšmis evoliucijos produktas“ (Are We Alone?).

[Rėmelis/iliustracijos 56, 57 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kaktinė skiltis

Kaktinė žievės sritis

Brokos sritis

Vernikės sritis

Motorinė žievės zona

● Smegenų žievė yra paviršinė smegenų dalis, labiausiai susijusi su protu. Žmogaus smegenų žievė, ją išlyginus, užimtų keturis rašomuosius puslapius, šimpanzės — tik vieną puslapį, o žiurkės ji tebūtų pašto ženklo dydžio (Scientific American).

[Rėmelis 58 puslapyje]

Atskira tauta — atskira kalba

Per visą istoriją tautos matydavo viena kitą šnekant tam tikra kalba. Leidinyje The Language Instinct komentuojama: „Nebuvo rasta nė vienos nebylios genties ir nėra įrodymų, kad koks nors žemės regionas buvo kalbos ‛lopšys’, iš kurio ji paplito tarp bekalbių grupių. ... Sudėtingos kalbos visuotinumas — tai atradimas, įkvepiantis kalbos žinovams pagarbos, ir tai yra pagrindinė priežastis manyti kalbą esant... tam tikro ypatingo žmogaus instinkto vaisių.“

[Rėmelis 59 puslapyje]

Kalba ir protas

Kodėl žmogus savo protu taip pranoksta gyvūnus, pavyzdžiui, beždžiones? Dėl to, kad jis taiko sintaksę — garsus jungia į žodžius, o iš žodžių sudaro sakinius. Teorinės neurofiziologijos specialistas dr. Viljamas H. Kalvinas aiškina:

„Laukinės šimpanzės taria apie tris tuzinus skirtingų garsų, turinčių apie tris tuzinus skirtingų reikšmių. Jos kai kada kartoja garsą ir taip pabrėžia jo reikšmę, bet nejungia trijų garsų, nekuria sau naujo žodžio.

Mes, žmonės, irgi vartojame apie tris tuzinus kalbos garsinės sistemos vienetų — fonemų. Tačiau reikšmingi tik jų deriniai: mes jungiame bereikšmius garsus į prasmingus žodžius.“ Dr. Kalvinas nurodė, kad „niekas dar nepaaiškino“, kaip staiga buvo pereita nuo gyvūnų „vieno garso—vienos reikšmės“ prie savito žmonių sugebėjimo taikyti sintaksę.

[Rėmelis 60 puslapyje]

Tu moki ne tik keverzoti

„Ar tik žmogus, Homo sapiens, sugeba bendrauti kalba? Žinoma, atsakymas priklauso nuo to, ką laikome ‛kalba’, nes visi aukštesnieji gyvūnai susišneka įvairiausiais ženklais — gestais, kvapais, riksmais, šauksmais, giesmėmis ir net šokiais, pavyzdžiui, bitės. Bet, priešingai negu žmogus, gyvūnai, atrodo, neturi sudėtingos gramatinės kalbos. Labai reikšminga tai, kad gyvūnai nepiešia meniškų paveikslų. Geriausiu atveju jie tik keverzoja“ (Profesoriai R. S. ir D. H. Fautsai).

[Rėmelis 61 puslapyje]

„Tyrinėdami žmogaus protą, matome ir nepaprasto sudėtingumo darinius, — nurodo profesorius A. Noamas Chomskis. — Kalba yra vienas, bet ne vienintelis pavyzdys. Pagalvokite apie smegenų sugebėjimą apdoroti abstrakčias skaičiavimo sistemos sąvokas; tai, atrodo, būdinga vien žmonėms.“

[Rėmelis 62 puslapyje]

Sugebame klausti

Žvelgdamas į visatos ateitį, fizikas Lorensas Krausas rašė: „Mes jaučiame paskatą klausti apie tai, ko patys galbūt niekada nepatirsime, nes mes sugebame klausti. Atsakymus vieną dieną ras mūsų vaikai arba jų vaikai. Mes esame apdovanoti vaizduote.“

[Rėmelis 69 puslapyje]

Jeigu visata ir mes, gyvos būtybės, joje atsiradome atsitiktinai, mūsų gyvenimas negali turėti ilgalaikės prasmės. Bet jei mūsų gyvybė visatoje buvo sukurta, gyvenimas tikrai turi patenkinamą prasmę.

[Rėmelis 72 puslapyje]

Bėgant nuo kardadančių tigrų?

Džonas Polkinhornas iš Kembridžo universiteto pasakė:

„Fizikas teoretikas Polis Dirakas sukūrė vadinamąją kvantinio lauko teoriją, be kurios nesuprastume fizinio pasaulio. Aš negaliu patikėti, kad Dirako sugebėjimai sukurti šią teoriją ar Einšteino sugebėjimai sukurti bendrąją reliatyvumo teoriją kyla iš to, jog mūsų protėviai turėjo bėgti nuo kardadančių tigrų. Tai kažkas daug prasmingesnio, daug paslaptingesnio. ...

Tyrinėdami fizikos mokslo atskleistą fizinio pasaulio protingą tvarką bei akivaizdų grožį, matome, jog pasaulis pilnas proto požymių. Tikintys Dievą žmonės būtent iš to atpažįsta Kūrėjo protą“ (Commonweal).

[Iliustracija 63 puslapyje]

Tik žmonėms kyla klausimų. Kai kada — apie gyvenimo prasmę

[Iliustracija 64 puslapyje]

Skirtingai nuo gyvūnų, žmonės turi savimonę ir suvokia ateitį

[Iliustracija 70 puslapyje]

Tik žmonės vertina grožį, galvoja apie ateitį ir yra linkę tikėti Kūrėją