Abejinga, kietaširdė karta

Jėzus Joną Krikštytoją labai gerbia, visai kitaip nei daugelis žmonių. „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? – klausia Jėzus ir tuojau pateikia taiklų pavyzdį: – Su ja yra kaip su mažais vaikais, kurie sėdi turgavietėse ir šaukia savo draugams: ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs neverkėte!’“ (Mato 11:16, 17).

Ką Jėzus turi omenyje? Jis tęsia: „Štai Jonas – jis nevalgo ir negeria, o jie sako: ‘Jis demono apsėstas.’ Žmogaus Sūnus valgo ir geria, o jie vis tiek sako: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas’“ (Mato 11:18, 19). Jonas yra nazyras – gyvena labai paprastai, negeria vyno, – tad žmonės kalba, esą jis demono apsėstas (Skaičių 6:2, 3; Luko 1:15). O Jėzus gyvena kaip visi – valgo, pasimėgauja vynu – ir yra kaltinamas nesaikingumu. Žmonėms įtikti neįmanoma!

Šios kartos žmones Jėzus prilygina vaikams, kurie nenori nei šokti, kai jų draugai groja fleita, nei verkti, kai tie gieda raudas. Galiausiai Jėzus taria: „Išmintį išteisina jos darbai“ (Mato 11:16, 19). Darbai, kuriuos Jonas ir Jėzus daro, aiškiai įrodo, kad jiems metami kaltinimai yra neteisingi.

Taigi Jėzus iš esmės nori pasakyti, kad šios kartos žmonės yra abejingi ir kietaširdžiai. Tada jis kreipiasi į Choraziną, Betsaidą ir Kafarnaumą – miestus, kuriuose yra padaręs įspūdingų stebuklų, – ir ima jiems priekaištauti. Anot Jėzaus, jei finikiečių miestuose Tyre ir Sidone būtų atlikta tokių darbų, jų gyventojai seniai būtų atgailavę. Net Kafarnaume, kur Jėzus kurį laiką gyveno, dauguma žmonių jo žinios nepriėmė. Todėl Jėzus apie šį miestą sako: „Sodomos žemei Teismo dieną bus lengviau negu tau“ (Mato 11:24).

Paskui Jėzus ima šlovinti savo Tėvą už tai, kad brangias dvasines tiesas jis paslėpė nuo „išmintingųjų ir protingųjų“ ir atskleidė „vaikeliams“ – paprastiems, nuolankiems žmonėms (Mato 11:25). Būtent tokius Jėzus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu. Dėkitės ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite sau atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28–30).

Kodėl žmonėms reikia atgaivos? Religiniai vadovai verčia liaudį vergauti jų primestoms tradicijoms. Vienas pavyzdys – smulkmeniški, varžantys nurodymai dėl šabo. O Jėzaus mokymai teikia tikrą atgaivą, nes jis moko ne tradicijų, o grynos tiesos apie Dievą. Jis pakelia dvasią tiems, kas engiami valdžių, ką slegia sunki nuodėmės našta. Jėzus paaiškina žmonėms, ką daryti, kad nuodėmės jiems būtų atleistos ir kad jie galėtų gyventi taikoje su Dievu.

Visi, kas nori tarnauti Jehovai, gailestingam ir atjaučiam Tėvui, turi dėtis ant pečių Jėzaus jungą. Kadangi mylime Jehovą, šis jungas mums nėra per sunkus (1 Jono 5:3).