Kur slypi tikroji laimė?

Jau antrą sykį beveik tais pačiais žodžiais Jėzus pamoko žmones melstis. Pasikartojančių situacijų per visą Jėzaus tarnystę buvo ne viena. Štai Jėzui keliaujant po Galilėją, kai kurie pareiškė, esą jis daro stebuklus demonų valdovo galia. Dabar Judėjoje istorija kartojasi.

Iš vieno žmogaus Jėzus išvaro nebylumo demoną. Minios negali tuo atsistebėti. Tačiau džiaugiasi ne visi. Kai kurių teigimu, „jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“ (Luko 11:15). Kitiems vis dar trūksta įrodymų, kad Jėzus yra Mesijas, tad jie reikalauja ženklo iš dangaus.

Matydamas, kad žmonės jį mėgina, Jėzus atsako panašiai kaip aniems priešininkams Galilėjoje. Kiekviena susipriešinusi karalystė juk pasmerkta žlugti. „Jei Šėtonas yra pats su savimi susipriešinęs, argi jo karalystė išsilaikys?“ – samprotauja Jėzus. Tada pasako tiesiai: „Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo pirštu, tai tikrai jus užklupo Dievo Karalystė“ (Luko 11:18–20, išnaša).

Pasakymas „Dievo pirštas“ Jėzaus klausytojams turėtų priminti kai kuriuos įvykius iš Izraelio istorijos. Faraono rūmų tarnai išvydę Mozės padarytą stebuklą sušuko: „Tai Dievo pirštas!“ Savo paties „pirštu“ į dvi akmenines plokštes Dievas surašė tautai Dešimt įsakymų (Išėjimo 8:19; 31:18). Tas pats „pirštas“ – šventoji dvasia, arba Dievo veikiamoji jėga, – įgalina Jėzų daryti įstabius darbus, kaip antai išvaryti demonus ir gydyti ligonius. Dievo Karalystė šiuos priešininkus iš tiesų užklupo, nes tarp jų yra Jėzus, būsimasis šios Karalystės Karalius.

Jeigu Jėzus išvaro demonus, vadinasi, jis daug galingesnis už Šėtoną. Juk įveikti apsiginklavusį stipruolį ir įžengti į jo namus, kaip aiškina Jėzus, galėtų tik už jį stipresnis. Paskui Jėzus papasakoja jau ankščiau sakytą palyginimą apie netyrąją dvasią, išėjusią iš žmogaus. Jei žmogus neužpildo tuščios vietos gerais dalykais, ta dvasia, pasikvietusi septynias kitas, pas jį sugrįžta ir jam būna dar blogiau nei pirma (Mato 12:22, 25–29, 43–45). Regis, būtent tai ir gresia Izraeliui.

Besiklausydama Jėzaus, viena moteris iš minios sušunka: „Laiminga motina, kurios įsčios tave nešiojo ir kurios krūtys tave žindė!“ Kiekvienos žydų tautos moters svajonė – turėti sūnų pranašą. O ką jau kalbėti, jei jis būtų Mesijas! Taigi, moters nuomone, tokio nuostabaus mokytojo motinai teko didžiulė laimė. Tačiau pats Jėzus nėra nė užsiminęs, kad jo motina Marija dėl to turėtų būti aukštinama. Tikrą laimę teikia ne giminystės ryšiai ar asmeniniai pasiekimai. „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“, – paaiškina Jėzus (Luko 11:27, 28). Kiekvieno žmogaus, tiek vyro, tiek moters, laimė yra neatsiejama nuo ištikimos tarnystės Dievui.

Kaip ir anksčiau Galilėjoje, tuos, kurie prašo ženklo iš dangaus, Jėzus sudraudžia. Jis paaiškina, kad jiems nebus duota jokio kito ženklo kaip tik Jonos ženklas. Jona tris dienas išbuvo žuvies pilve, paskui drąsiai skelbė nineviečiams ir paskatino juos atgailauti. Taip jis tapo visiems ženklu. Jėzus sako: „O štai čia kai kas daugiau negu Jona.“ Jėzus yra ir kai kas daugiau negu Saliamonas, kurio pasiklausyti buvo atvykusi net Šebos karalienė (Luko 11:29–32).

„Uždegęs žiburį žmogus jo niekur neslepia ir nevožia saiku, bet stato ant žibintuvo“, – toliau tęsia Jėzus (Luko 11:33). Žiburio šviesai jis tikriausiai prilygina savo mokymus ir darbus. Deja, toji šviesa daugelio nepasiekia, tarytum būtų paslėpta. Kadangi jų žvilgsnis sutelktas visai kitur, jie neperpranta Jėzaus darbų esmės (Luko 11:34).

Vyras, iš kurio Jėzus ką tik išvarė demoną, atgavo kalbą. Tai matydami, žmonės turėtų šlovinti Jehovą ir garsinti jo darbus. Taigi tolesnius žodžius Jėzus taiko savo priešininkams. „Žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa, – sako jis. – Jeigu visas tavo kūnas šviesus, jeigu jame nėra nieko tamsaus, jis yra toks šviesus, tarsi būtų nutviekstas žiburio šviesos“ (Luko 11:35, 36).