Kas Biblijoje sakoma apie aukojimą ir šelpimą?
Biblija skatina dalytis su kitais dosniai ir tai daryti iš teisingų paskatų. Tada dovana džiugina ne tik gavėją, bet ir davėją (Patarlių 11:25; Luko 6:38). Jėzus pasakė: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).
Svarbiausia – kilni paskata
Dalytis su kitais turime noriai. Tai mums tik į gera. Biblijoje rašoma: „Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7).
Dievas iš savo garbintojų tikisi, kad jie mielai aukos (Jokūbo 1:27). Žmogus, kuris dosniai remia stokojančius, galima sakyti, bendradarbiauja su Dievu ir tarsi skolina jam pačiam (Patarlių 19:17). Biblija patikina, kad davėjui Dievas atlygins (Luko 14:12–14).
Kokia paskata netinkama?
Jei duodame savanaudiškais sumetimais. Pavyzdžiui:
norėdami padaryti kitiems įspūdį (Mato 6:2);
siekdami ką nors gauti patys (Luko 14:12–14);
tikėdamiesi „nusipirkti“ Dievo palankumą (Psalmyno 49:6, 7).
Jei savo parama prisidedame prie to, ką Dievas smerkia. Netinkama būtų duoti kam nors pinigų lošimui, narkotikams ar svaigalams (1 Korintiečiams 6:9, 10; 2 Korintiečiams 7:1). Taip pat nederėtų remti asmens, kuris gali save išlaikyti, bet veltėdžiauja (2 Tesalonikiečiams 3:10).
Jei remdami kitus nuskriaudžiame savo šeimą. Biblijoje šeimos galvai prisakyta rūpintis namiškių poreikiais (1 Timotiejui 5:8). Būtų neteisinga kitiems aukoti tiek, kad dėl to nukentėtų paties šeima. Štai Jėzus supeikė žmones, kurie atsisakė materialiai paremti pagyvenusius tėvus teisindamiesi, kad jų turtas yra dovana, paskirta Dievui (Morkaus 7:9–13).