Viltis. Kokia jos galia?

DANIELIS buvo vos dešimties, bet jau metus grūmėsi su vėžiu. Berniuko gydytojai, kaip ir jo artimieji, buvo netekę vilties. Bet Danielis jos neprarado. Jis tikėjo, kad užaugęs taps tyrinėtoju ir kada nors padės atrasti vaistus nuo šitos ligos. Ypač daug berniukas tikėjosi iš vieno gydytojo vizito. Mat šis medikas kaip tik specializavosi gydyti tą vėžio formą, kuria vaikas sirgo. Tačiau paskirtą dieną dėl blogo oro gydytojas buvo priverstas vizitą atšaukti. Danielio nuotaika krito. Pirmą kartą jis pasidarė viskam abejingas. Po kelių dienų mirė.

Apie Danielį papasakojo sveikatos priežiūros darbuotojas, tyręs vilties ir beviltiškumo poveikį sveikatai. Panašių pasakojimų galbūt teko girdėti ir jums. Senas žmogus, gulintis mirties patale, trokšta sulaukti jam reikšmingo įvykio, pavyzdžiui, artimo asmens apsilankymo arba tiesiog kokios nors sukakties. Kai tai įvyksta, žmogus netrukus miršta. Kokia jėga čia veikia? Ar iš tikrųjų viltis turi tokią didelę galią, kaip kai kas mano?

Vis daugiau medicininių tyrimų įrodo, jog optimizmas, viltis bei kitos teigiamos emocijos iš tiesų daro stiprų poveikį sveikatai ir net palaiko gyvybę. Tačiau vieningos nuomonės nėra. Kai kurie tyrinėtojai panašius tvirtinimus atmeta kaip mokslu nepagrįstą „tautosaką“. Jie linkę manyti, kad bet kokių organizmo sutrikimų priežastys yra tiktai fizinės.

Žinoma, skeptiškas požiūris į vilties svarbą — nenaujas. Prieš tūkstančius metų graikų filosofas Aristotelis, paprašytas apibūdinti, kas yra viltis, atsakė: „Tai sapnas nemiegant.“ Artimesnis šiems laikams Amerikos valstybininkas Bendžaminas Franklinas kandžiai pareiškė: „Kas gyvena viltimi, mirs nusivylęs.“

Tad kas iš tikrųjų yra viltis? Ar tai visada tik nereali mąstysena, ieškojimas paguodos tuščiose svajonėse? O gal yra svarių priežasčių ją laikyti kai kuo daugiau — tuo, ko mums visiems reikia, kad būtume sveiki ir laimingi, tuo, kas turi tvirtą pagrindą ir teikia realią naudą?

Kodėl reikia vilties?

KAS būtų pasikeitę, jei Danielis, apie kurį pasakojome pirmesnio straipsnio pradžioje, nebūtų praradęs vilties? Ar jis būtų įveikęs vėžį? Ar tebegyventų ir šiandien? To tvirtinti turbūt neišdrįstų net labiausiai tikintys vilties galia. Todėl peršasi svarbi išvada: vilties nereikia pervertinti. Ji nėra vaistas nuo visų ligų.

Duodamas interviu radijo ir televizijos laidų kompanijai CBS, dr. Neitanas Černis perspėjo apie pavojų, iškylantį, kai sunkūs ligoniai per daug skatinami pasitikėti vilties galia: „Yra pasitaikę atvejų, kai vyrai piktai priekaištavo žmonoms, kad šios nepakankamai medituoja, nėra nusiteikusios optimistiškai.“ Dr. Černis tęsė: „Šitaip mąstant sukuriama iliuzija, kad ligą įmanoma kontroliuoti. Asmens sveikatai blogėjant, kai kam gali atrodyti, jog jis nesugebėjo kovoti su augliu, bet tai neteisingas požiūris.“

Iš tikrųjų tie, kurie stengiasi įveikti mirtiną ligą, stoja į sekinančią, įtemptą kovą. Versti, kad ir taip sunkios naštos slegiamas žmogus jaustųsi kaltas, jo artimiesiems tikrai nedera. Tad gal viltis nieko gero neduoda?

Anaiptol. Pavyzdžiui, tas pats gydytojas specializuojasi paliatyvaus gydymo srityje. Tai medicininė priežiūra, kai dėmesys sutelkiamas ne į tiesioginį ligos gydymą ir net ne į gyvenimo trukmės prailginimą, o stengiamasi pacientui pagelbėti lengviau ir maloniau nugyventi likusį laiką. Tos srities specialistai tvirtai įsitikinę, kad toks rūpinimasis reikalingas, nes net labai sunkiam ligoniui padeda jaustis laimingesniam. O juk būtent viltis ir neleidžia prarasti džiaugsmo. Ir tai dar ne viskas — ji gali kur kas daugiau.

Vilties svarba

„Viltis — galingas vaistas“, — tvirtina medicinos žurnalistas dr. V. Gifordas-Džonsas. Jis apžvelgė daug mokslinių darbų, kuriuose nagrinėta emocinės paramos nauda mirtiniems ligoniams. Daroma prielaida, kad tokia pagalba padeda žmonėms išlaikyti viltį ir teigiamesnį požiūrį. Vieno 1989 metais atlikto tyrimo duomenimis, tokią paramą turėję ligoniai išgyveno ilgiau, bet naujausios mokslininkų išvados šiuo klausimu mažiau įtikinamos. Vis dėlto nustatyta, jog emociškai palaikomi pacientai būna ne taip prislėgti ir patiria mažesnius skausmus nei tie, kas tokios paramos neturi.

Pamąstykime apie kitą tyrimą, kuriuo buvo bandoma nustatyti optimizmo ir pesimizmo įtaką širdies vainikinės arterijos ligos vystymuisi. Įvertinus daugiau kaip 1300 vyrų požiūrį į gyvenimą, jie buvo suskirstyti į optimistus ir pesimistus. Po dešimties metų paaiškėjo, kad per 12 procentų tų vyrų serga vienokia ar kitokia širdies vainikinės arterijos ligos forma. Visoje grupėje pesimistų buvo beveik dvigubai daugiau nei optimistų. Harvardo sveikatos apsaugos mokyklos sveikatos ir socialinio elgesio profesoriaus asistentė Laura Kubzanski aiškina: „Dauguma liudijimų, kad ‘teigiama mąstysena’ naudinga sveikatai, nėra pagrįsti. Tačiau šis tyrimas — pirmasis, kuris medicininiais faktais įrodė, jog širdies ligų atveju toks požiūris teisingas.“

Kai kurios analizės patvirtina, kad žmonės, kurie mano esą silpnos sveikatos, po operacijos iš tikrųjų sveiksta lėčiau nei tie, kurie įsitikinę, kad jų sveikata labai gera. Su optimizmu siejamas net ilgaamžiškumas! Vienas tyrimas parodė, kaip teigiamas ir neigiamas požiūris į senėjimą veikia pagyvenusius žmones. Kurį laiką stebėję (kompiuterio ekrane) šmėžuojančius užrašus apie tai, kad senstant įgyjama daugiau išminties bei patirties, pagyvenusieji ėmė vaikščioti tvirčiau ir energingiau. Išties jų būklė pagerėjo tiek, kiek būtų galima pasiekti per 12 savaičių fizinės mankštos!

Kodėl tam tikros emocijos — viltis, optimizmas bei teigiamas požiūris, regis, taip palankiai veikia sveikatą? Galbūt konkrečiai atsakyti į šį klausimą mokslininkams ir gydytojams dar trūksta žinių — tiek apie žmogaus psichiką, tiek apie patį organizmą. Tačiau tą temą gvildenantys specialistai yra susidarę pagrįstą nuomonę. Pavyzdžiui, vienas neurologijos profesorius teigia: „Būti laimingam ir turėti vilčių malonu. Laimė yra nuostabi būsena, kai beveik nejaučiama įtampos ir organizmas tiesiog klesti. Tai dar viena priemonė, kuria pasinaudodami žmonės gali padėti sau, kad būtų sveikesni.“

Tokia mintis gali pasirodyti nauja kai kuriems gydytojams, psichologams bei mokslininkams, bet tik ne Šventąjį Raštą studijuojantiems žmonėms. Prieš beveik 3000 metų išmintingąjį karalių Saliamoną Dievas įkvėpė užrašyti: „Linksma širdis — geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17:22) Atkreipkite dėmesį — esame skatinami turėti nuosaikų požiūrį. Šioje eilutėje nesakoma, kad linksma širdis išgydys bet kurią negalią, tik tvirtinama, jog tai — „geras vaistas“.

Iš tikrųjų derėtų paklausti: ‘Jei viltis — vaistas, kodėl gydytojai jo neprirašo?’ Be to, reikia pasakyti, jog viltį verta puoselėti ne tik dėl geresnės sveikatos.

Optimizmo ir pesimizmo įtaka mūsų gyvenime

Specialistai nustatė, kad optimistams teigiamas požiūris labai padeda visur. Jiems geriau sekasi mokykloje, darbe ir net sporte. Štai ką parodė vienas tyrimas, atliktas su grupe lengvaatlečių moterų. Treneriai pateikė išsamų jų sportinių sugebėjimų įvertinimą. Buvo apklaustos ir pačios moterys bei kruopščiai įvertintos jų viltys. Pasirodė, jog sportinių rezultatų prognozės, sudarytos atsižvelgiant į moterų nusiteikimą, buvo daug tikslesnės nei pagrįstos visais trenerių statistiniais įvertinimais. Kodėl viltis turi tiek galios?

Daug kas paaiškėja tyrinėjant optimizmui priešingą reiškinį — pesimizmą. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio eksperimentai atskleidė kai ką nelaukto apie gyvūnų elgesį. Tyrinėtojai tai pavadino „įgytu bejėgiškumu“. Jie nustatė, jog panašus sindromas būdingas ir žmonėms. Štai vienas pavyzdys. Testą atliekantys asmenys buvo priversti klausytis nemalonaus garso. Jiems paaiškinta, kad jį galima išjungti tam tikra eilės tvarka paspaudžiant mygtukus. Žmonės garsą išjungė.

Kitai grupei buvo paaiškinta tas pats, tačiau spaudžiant mygtukus garsas neišsijungė. Kaip galbūt ir numanote, daugelis iš antrosios grupės pasijuto bejėgiai. Vėliau atlikdami testus jie iš viso nesiryžo imtis veiksmų. Mat buvo įsitikinę, jog vis tiek nieko nepakeis. Tačiau optimistai, net būdami antroje grupėje, tokioms mintims nepasidavė.

Dr. Martinas Seligmanas, padėjęs parengti kai kuriuos iš tų pirmųjų eksperimentų, vėliau buvo paskatintas ir toliau užsiimti optimizmo bei pesimizmo tyrimu. Kruopščiai išanalizavęs mąstyseną žmonių, turėjusių polinkį jaustis bejėgiais, jis priėjo prie išvados, kad tai kliudo kasdienei veiklai ar net pasmerkia visiškam neveiklumui. Seligmanas pesimistinio mąstymo poveikį apibendrina taip: „Per dvidešimt penkerius tyrinėjimų metus įsitikinau, kad nuolat manydami, — o pesimistams tai būdinga, — jog mums tiesiog nesiseka ir taip bus visuomet, kad ir ko imtumės, nesėkmę patirsime daug dažniau nei tikėdami priešingai.“

Kaip minėjome anksčiau, galbūt tokios išvados kam nors atrodo naujos, bet jos gerai žinomos tyrinėjantiems Šventąjį Raštą. Atkreipkite dėmesį į patarlę: „Jei, nustojęs drąsos, nusimeni suspaudimo dieną, tai tavo stiprumas sumažėja.“ (Patarlių 24:10, Skv) Taigi Biblijoje aiškiai sakoma, jog nusivylimas ir negatyvios mintys išsekins jėgas. Kaip tad įveikti pesimizmą ir įgyti daugiau optimizmo bei vilties?

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Viltis daug duoda

Pesimizmą įveikti galima

KAIP reaguojate į nesėkmes? Daugelio specialistų įsitikinimu, atsakymas į šį klausimą parodo, kas jūs — optimistas ar pesimistas. Kiekvienam iš mūsų tenka patirti įvairių išbandymų — vieniems daugiau, kitiems mažiau. Tačiau kodėl vieni po sunkių išmėginimų atsigauna ir yra pasirengę viską pradėti iš naujo, o kiti, regis, netenka vilties net susidūrę su palyginti nedidelėmis kliūtimis?

Tarkime, ieškote darbo. Jus pakviečia pokalbiui, bet po to gaunate neigiamą atsakymą. Kaip tada jaučiatės? Galbūt jums atrodo, kad nepatikote jūs pats ir kad tokio vertinimo sulauksite visur: ‘Niekur tokių kaip aš nereikia. Niekada negausiu darbo.’ Arba dar blogiau — leidžiate, kad ta vienintelė nesėkmė paveiktų jūsų požiūrį į viską, ir darote išvadą: ‘Esu tikras nevykėlis. Niekam aš nereikalingas.’ O juk tai — tiesiog pesimistinė mąstysena.

Nepasiduokite pesimizmui

Kaip kovoti su pesimizmu? Pirmas būtinas žingsnis — įžvelgti savo polinkį neigiamai mąstyti. Kitas — stengtis nugalėti juodas mintis. Pabandykite surasti kitokių pagrįstų paaiškinimų, kodėl jums nepavyko. Pavyzdžiui, ar tikrai jūsų nepriėmė dėl to, kad niekur netinkate? O gal todėl, kad darbdavys ieškojo kitokios kvalifikacijos darbuotojo?

Jei sutelksite dėmesį į konkrečius faktus, neretai išaiškės, jog tokios pesimistinės mintys kyla dėl to, kad pernelyg jautriai į viską reaguojate. Jeigu kartą jūsų nepriėmė, ar tai jau reiškia, kad esate visiškas nevykėlis? Gal verta pamąstyti apie kitas gyvenimo sritis — dvasinius siekius, šeimos tarpusavio santykius, draugystę — apie tai, kur jums einasi geriau? Įpraskite išmesti iš galvos slogias prognozes, nes jos kaip tik ir veda į nesėkmę. Pagaliau ar tikrai žinote, jog niekada nerasite darbo? Kad atsikratytumėte neigiamų minčių, galite imtis dar kai ko.

Mąstykite teigiamai, siekite tikslų

Pastaraisiais metais tyrinėtojai suformulavo įdomų, tačiau siauroką vilties apibrėžimą. Jų manymu, viltis — tai įsitikinimas, kad sugebėsite pasiekti tikslą. Kaip pamatysime kitame straipsnyje, vilties sąvoka apima gerokai daugiau, bet šis apibrėžimas irgi nemažai pasako. Sutelkdami dėmesį būtent į tą vilties aspektą, lengviau išsiugdysime teigiamą mąstyseną, skatinančią siekti tikslų.

Kad patikėtume, jog galime įgyvendinti ateities tikslus, turime įprasti juos užsibrėžti ir jų siekti. Jeigu jaučiate, kad tokio įpročio nesate išsiugdęs, galbūt verta rimtai susimąstyti, kokie jūsų tikslai. Pirmiausia, ar jų turite? Juk taip lengva pasinerti į gyvenimo rutiną bei nuolatinį skubėjimą ir neberasti laiko pasvarstyti, ko iš tikrųjų norime, kas mums svarbiausia. Šis praktinis aiškių prioritetų nustatymo principas prieš daug metų buvo užrašytas ir Biblijoje: ‘Mokėkite pasirinkti, kas vertingiau.’ (Filipiečiams 1:10)

Numačius prioritetus lengviau užsibrėžti tam tikrus tikslus įvairiose srityse, kaip antai dvasiniame, šeimos bei pasaulietiniame gyvenime. Tačiau labai svarbu iš pradžių nesiimti padaryti per daug, nusistatyti tikslai turi būti nesunkiai pasiekiami. Jei lūkesčiai bus nerealūs, galime netekti ryžto ir nusivilti. Todėl paprastai ilgalaikių tikslų geriausia siekti etapais.

„Kai nori, viskas įmanoma.“ Taip tvirtina senas posakis ir jame, regis, yra tiesos. Kai užsibrėžiame tam tikrus uždavinius, mums reikia valios — noro bei ryžto — juos įgyvendinti. Ryžtą galime sustiprinti apmąstydami savo planų vertę ir atlygį, kurį gausime juos įgyvendinę. Žinoma, kliūčių bus, bet jas ir reikia laikyti kliūtimis, o ne aklaviete.

Ne mažiau svarbu numatyti būdus, kuriais vieno ar kito dalyko sieksime. Rašytojas K. R. Snaideris, išsamiai tyrinėjęs vilties svarbos klausimą, siūlo pasirinkti daugiau būdų savo tikslui siekti. Tuomet jei vienas pasirodo netinkamas, galime bandyti kitą ar trečią.

Be to, Snaideris pataria išmokti vieną tikslą pakeisti kitu. Jeigu ko siekdami sutinkame tikrai neįveikiamą kliūtį, pasidavę nusiminimui išvis nuleisime rankas. O jei tai, kas neįgyvendinama, pakeisime labiau tikrovišku siekiu, atgausime viltį.

Vertą dėmesio pavyzdį randame Biblijoje. Karalius Dovydas puoselėjo troškimą savo Dievui, Jehovai, pastatyti šventyklą. Tačiau Dievas pareiškė Dovydui, kad ta garbė bus suteikta ne jam, o jo sūnui Saliamonui. Užuot nusiminęs ar atkakliai nepaisęs šių nusivylimą keliančių aplinkybių, Dovydas nusprendė daryti kitką. Jis nukreipė energiją kita linkme — ėmė kaupti lėšas bei medžiagas, kurių tam projektui įgyvendinti reikės jo sūnui. (1 Karalių 8:17-19; 1 Metraščių 29:3-7)

Net jei mums pavyksta nugalėti pesimizmą ir ugdytis optimizmą bei įprotį siekti tikslų, galbūt vis tiek stinga vilties. Kodėl? Šiame pasaulyje daug beviltiškumo jausmą sukeliančių dalykų vyksta visiškai nepriklausomai nuo mūsų. Tad kaip išlaikyti viltį, nors aplinkui matome ir patys patiriame skaudžias negandas — skurdą, karus, neteisybę, ligų ir mirties grėsmę?

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jei negavote darbo, kurio norėjote, ar manote, kad jo negausite niekada?

[Iliustracija 8 puslapyje]

Karalius Dovydas savo siekiais parodė lankstumą

Kur rasti tikrąją viltį?

JŪSŲ laikrodis sustojo, matyt, sugedo. Norėdamas jį suremontuoti, turite iš ko pasirinkti. Taisyklų reklamų netrūksta ir visose darbų kokybė giriama, nors kažin, ar tais tvirtinimais visada galima pasikliauti. Na, o jeigu sužinotumėte, kad jūsų kaimynas yra tas sumanusis meistras, kuris prieš daugelį metų laikrodį sukonstravo ir kad jis mielai jums padės be jokio atlygio? Kam patikėti remontą, abejonių nebelieka, ar ne?

Pasinaudokime šiuo pavyzdžiu kalbėdami apie viltį. Jei jaučiate, kad ją prarandate, — kaip daugelis šiais sunkiais laikais, — kur kreipsitės pagalbos? Besisiūlančių padėti netrūksta, tačiau dauguma tų patarimų atrodo painūs ir prieštaringi. Tad kodėl pirmiausiai nesikreipus į Tą, kuris sukūrė mus, gebančius turėti viltį? Dievo Žodyje sakoma, kad „jis visiškai netoli nuo kiekvieno“ ir labai nori mums padėti. (Apaštalų darbų 17:27; 1 Petro 5:7)

Kas iš tiesų yra viltis

Biblijoje vilties sąvoka platesnė ir sudėtingesnė nei ta, kuria remiasi šių dienų gydytojai, mokslininkai ar psichologai. Biblijos originalo kalbų žodžiai, verčiami „viltis“, reiškia nekantriai laukti ir tikėtis gero. Iš esmės viltis susideda iš dviejų elementų — troškimo ko nors gero ir pagrindo tikėti, kad taip bus. Viltis, kurią suteikia Šventasis Raštas, nėra tik nerealus lūkestis, jog tai, ko norima, įvyks. Ji remiasi tvirtais įrodymais.

Šiuo atžvilgiu viltis panaši į tikėjimą, kuris turi būti pagrįstas įrodymu — ne lengvatikybe. (Hebrajams 11:1) Vis dėlto Biblija tarp tikėjimo ir vilties nubrėžia skirtumą. (1 Korintiečiams 13:13)

Tai galima pailiustruoti pavyzdžiu. Jeigu, sakykime, paprašote patikimą draugą padaryti kokią nors paslaugą, galite tikėtis, kad jis jums pagelbės. Viliatės ne be pagrindo, nes savo draugu pasikliaujate — gerai jį pažįstate ir esate anksčiau matęs elgiantis paslaugiai, didžiadvasiškai. Jūsų tikėjimas ir viltis yra glaudžiai susiję, netgi abipusiškai priklausomi, tačiau skirtingi dalykai. O kaip galite dėti tokias viltis į Dievą?

Vilties pamatas

Dievas yra tikrosios vilties šaltinis. Bibliniais laikais Jehova buvo vadinamas „Izraelio viltimi“. (Jeremijo 14:8) Kiekviena patikima Dievo tautos viltis ateidavo iš jo, todėl žmonės juo vylėsi. Jų viltys nereiškė tik troškimo. Dievas buvo davęs jiems tvirtą pamatą vilčiai. Per šimtmečius Dievas įvairiomis aplinkybėmis įrodė savo tarnams, jog vykdo pažadus. Izraelio vadovas Jozuė tautai kalbėjo: „Žinokite..., kad visi gerieji dalykai, Viešpaties jums pažadėti, įvyko.“ (Jozuės 23:14)

Praėjus tūkstantmečiams nuo tų laikų, įrodymai, jog Dievas įvykdo pažadus, tebėra neginčijami. Šventajame Rašte randame daugybę nuostabių Dievo pažadų bei tikslius istorinius duomenis, kaip jie buvo įvykdyti. Jo pranašiški pažadai tokie patikimi, kad kartais užrašyti taip, tarsi jau būtų išsipildę.

Štai kodėl apie Bibliją galime kalbėti kaip apie vilties knygą. Jei tyrinėjate joje randamus pasakojimus, kaip Dievas elgėsi su žmonėmis, jūsų pamatas juo pasitikėti tik tvirtės. Apaštalas Paulius rašė: „O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.“ (Romiečiams 15:4)

Kokią viltį Dievas mums teikia?

Kada mums labiausiai reikia vilties? Ar ne tuomet, kai susiduriame su mirtimi? Nors daugeliui kaip tik tokiu momentu, kai miršta kas nors iš artimųjų, viltis atrodo labiausiai neįtikėtina. Juk kas gali būti beviltiškesnio už mirtį? Ji negailestingai persekioja kiekvieną iš mūsų. Galime kurį laiką jos išvengti, bet esame bejėgiai ją nugalėti. Biblijoje mirtis deramai vadinama „paskutiniu priešu“. (1 Korintiečiams 15:26)

Kaip tad įmanoma mirties akivaizdoje turėti vilties? Biblijos eilutėje, kurioje mirtis vadinama paskutiniu priešu, taip pat sakoma, jog ji „bus sunaikinta“. Jehova Dievas galingesnis už mirtį. Jis tai įrodė daugybę kartų. Kaip? Prikeldamas mirusiuosius. Biblijoje aprašomi devyni atsitikimai, kai Dievas panaudojo savo galią grąžinti mirusiuosius atgal į gyvenimą.

Ypač įsimintinas atvejis — kaip Jėzus Tėvo Jehovos jam suteikta galia prikėlė mylimą draugą Lozorių, kuris buvo miręs jau keturios dienos. Jėzus padarė tai ne slapčia, bet viešai, minios akivaizdoje. (Jono 11:38-48, 53; 12:9, 10)

Galbūt stebitės: ‘Kodėl žmonės buvo prikelti? Juk vis tiek paseno ir galiausiai numirė vėl.’ Taip, jie mirė. Tačiau turėdami užrašytus tokius kaip šis patikimus pasakojimus apie prikėlimą mes jau ne tik trokštame, kad mūsų mylimi artimieji vėl gyventų, bet ir turime pagrindą tikėti, jog jie gyvens. Kitaip tariant, turime tikrą viltį.

Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ (Jono 11:25) Jėzus yra Tas, kurį Jehova įgalins prikelti mirusiuosius visame pasaulyje. „Ateina valanda, kai visi gulintieji [„atminimo“, NW] kapuose išgirs jo balsą ir išeis.“ (Jono 5:28, 29, Jr) Taip, visi, kurie miega kapuose, gali būti prikelti gyventi žemės rojuje.

Pranašas Izaijas pateikė jaudinantį prikėlimo paveikslą: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes tavo rasa — rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!“ (Izaijo 26:19)

Argi ne guodžiantis pažadas? Mirusiųjų yra pati saugiausia būklė, tarsi kūdikio motinos įsčiose. Iš tikrųjų tie, kurie ilsisi kapuose, yra puikiai saugomi beribėje Visagalio Dievo atmintyje. (Luko 20:37, 38) Netrukus jie bus sugrąžinti į gyvenimą, džiaugsmingai sutikti klestinčiame pasaulyje — kaip naujagimis ateina į mylinčią ir jo laukiančią šeimą! Todėl net mirties akivaizdoje yra viltis.

Viltis jus apsaugos

Kokia vilties vertė, gerai išaiškino Paulius. Jis apie viltį kalbėjo kaip apie būtiną dvasinės ginkluotės dalį — šalmą. (1 Tesalonikiečiams 5:8) Kodėl taip palygino? Bibliniais laikais kareivis mūšyje dėvėdavo metalinį šalmą, kurį dažniausiai užsidėdavo ant fetrinės arba odinės kepurės. Tai apsaugodavo galvą nuo daugumos kirčių: jie tiesiog nuslysdavo šalmo paviršiumi ir karys likdavo gyvas. Ką Paulius tuo pabrėžė? Kaip šalmas apsaugo galvą, taip viltis — protą, mąstymą. Jei turite tvirtą, Dievo pažadais pagrįstą viltį, susidūręs su sunkumais neprarasite dvasios ramybės, nepasiduosite panikai ar nusivylimui. Kam iš mūsų nereikia tokio šalmo?

Paulius vilčiai, susijusiai su Dievo valia, pailiustruoti panaudojo ir kitą ryškų pavyzdį. Jis rašė: „Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras.“ (Hebrajams 6:19) Išgyvenęs ne vieną laivo sudužimą, Paulius žinojo inkaro svarbą. Kai užklumpa audra, jūreiviai nuleidžia inkarą. Jei jis užsikabina už jūros dugno ir laikosi tvirtai, laivas turi šansą išlikti per audrą — nebūti nublokštas į krantą ir sudužti į uolas.

Panašiai yra, jei Dievo pažadai mums — ‘saugi ir tvirta’ viltis. Ji padeda atlaikyti šių audringų laikų neramumus. Jehova žada, kad netrukus ateis metas, kai žmonijos nebekamuos karai, nusikalstamumas, sielvartas, negrės net mirtis. (Žiūrėkite rėmelį 10 puslapyje.) Jei tvirtai laikysimės tos vilties, ji padės mums nukreipti savo kelius nuo nelaimės — suteiks reikiamą paskatą, kad užuot pasidavę chaotiškai, amoraliai dvasiai, vyraujančiai šių dienų pasaulyje, gyventume pagal Dievo normas.

Tokią viltį Jehova siūlo ir jums. Jis nori, kad gyventumėte ir ateityje. Trokšta, kad „visi žmonės būtų išgelbėti“. Kaip? Pirmiausiai kiekvienas turi ‘pasiekti [„tikslų“, NW] tiesos pažinimą’. (1 Timotiejui 2:4, Brb) Šio žurnalo leidėjai ir skatina jus įgyti tą gyvenimą teikiančios Dievo Žodžio tiesos pažinimą. Viltis, kurią jums šitaip suteiks Dievas, toli pranoksta bet kokią viltį šiame pasaulyje.

Turint tokią viltį jums niekada nereikės jaustis bejėgiui, nes Dievas gali duoti jėgų, reikalingų pasiekti bet kuriam tikslui, užsibrėžtam pagal jo valią. (2 Korintiečiams 4:7; Filipiečiams 4:13) Argi ne tokios vilties jums reikia? Tad jeigu jos ieškote, būkite drąsus. Viltis yra čia pat. Jūs galite ją rasti!

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

Kodėl galime turėti viltį

Mintys iš Šventojo Rašto padės sustiprinti viltį:

◼ Dievas žada laimingą ateitį.

Jo Žodis sako, kad visa žemė taps rojumi, kuriame gyvens laiminga, vieninga žmonių šeima. (Psalmyno 37:11, 29; Izaijo 25:8; Apreiškimo 21:3, 4)

◼ Dievas negali meluoti.

Jis bjaurisi bet kokiu melu. Jehova yra be galo šventas ir tyras, todėl neįmanoma, kad jis meluotų. (Patarlių 6:16-19; Izaijo 6:2, 3; Titui 1:2; Hebrajams 6:18)

◼ Dievo galia beribė.

Tik Jehova yra Visagalis. Niekas visatoje negali jam sukliudyti įvykdyti pažadus. (Išėjimo 15:11; Izaijo 40:25, 26)

◼ Dievas nori, kad gyventume amžinai.

(Jono 3:16; 1 Timotiejui 2:3, 4)

◼ Dievas žiūri į mus su viltimi.

Jis sutelkia dėmesį ne į mūsų nusižengimus ar trūkumus, bet į gerąsias savybes ir pastangas. (Psalmyno 103:12-14; 130:3; Hebrajams 6:10) Jis tikisi, jog darysime tai, kas teisu, ir džiaugiasi, kai taip elgiamės. (Patarlių 27:11)

◼ Dievas žada padėti siekti to, kas atitinka jo tikslus.

Jo tarnams niekada nereikia jaustis bejėgiams. Dievas mums į pagalbą siunčia apsčiai savo šventosios dvasios — pačios galingiausios jėgos. (Filipiečiams 4:13)

◼ Dėti viltis į Dievą visada verta.

Juo galime visiškai pasitikėti — jis niekada neapvils. (Psalmyno 25:3)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kaip šalmas apsaugo galvą, taip viltis — protą

[Iliustracija 12 puslapyje]

Pagrįsta viltis tarsi inkaras suteikia stabilumo

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy René Seindal/Su concessione del Museo Archeologico Regionale A. Salinas di Palermo