mwbr20.01 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SAUSIO 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 1–2
„Jehova sukuria gyvybę žemėje“
(Pradžios 1:3, 4) Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa.“ Ir radosi šviesa. 4 Dievas matė, kad šviesa yra gẽra, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
(Pradžios 1:6) Tada Dievas tarė: „Teatsiveria tarp vandenų erdvė, teatskiria ji vandenis nuo vandenų.“
(Pradžios 1:9) Tada Dievas tarė: „Vandenys, esantys po dangumi, tesusitelkia į vieną vietą ir tepasirodo sausuma.“ Taip ir įvyko.
(Pradžios 1:11) Tada Dievas tarė: „Teišželdina žemė žolę, augalus su sėklomis ir vaismedžius, duodančius vaisių su sėklomis, kiekvieną savos rūšies.“ Taip ir įvyko.
it-1-E p. 527–528
Kūrimas
Kai pirmą dieną Dievas pasakė „teatsiranda šviesa“, išsklaidyti spinduliai prasiskverbė pro debesų sluoksnius, bet patys šviesos šaltiniai žemėje vis dar buvo neregimi. Tikriausiai tai buvo laipsniškas procesas, kaip rašoma viename vertime: „Ir palaipsniui atsirado šviesa“ (Pr 1:3, A Distinctive Translation of Genesis, vertė Dž. V. Vatsas). Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos ir pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai reiškia, kad žemė judėdama savo orbita aplink saulę sukosi ir apie savo ašį, todėl jos Rytų ir Vakarų pusrutuliuose buvo šviesos ir tamsos periodai (Pr 1:3, 4).
Antrą dieną Dievas atskirdamas „vandenis nuo vandenų“ sukūrė erdvę. Dalis vandenų liko ant žemės, o didelė dalis buvo pakelta virš žemės paviršiaus. Tarp vandenų atsiradusią erdvę Dievas pavadino dangumi. Tai buvo dangus tik žemės atžvilgiu, nes niekur nesakoma, jog vandenys virš erdvės siekė žvaigždes ar kitus kosminius kūnus (Pr 1:6–8).
Trečią dieną, veikiant Dievo stebuklingai galiai, vandenys žemėje susitelkė į vieną vietą ir pasirodė sausuma; Dievas pavadino sausumą žeme. Tą pačią dieną Dievas, nepalikdamas nieko atsitiktinumui ar evoliucijai, materijos atomams suteikė gyvybės, ir žemėje atsirado „žolė, augalai su sėklomis ir vaismedžiai, duodantys vaisių su sėklomis“. Visų šių trijų pagrindinių grupių augalai galėjo daugintis pagal savo rūšį (Pr 1:9–13).
(Pradžios 1:14) Tada Dievas tarė: „Teatsiranda dangaus erdvėje šviesuliai dienai nuo nakties atskirti. Težymi jie metų laikus, dienas ir metus.
(Pradžios 1:20) Tada Dievas tarė: „Tesuknibžda vandenyse daugybė gyvių, o virš žemės, dangaus erdvėje, teskraido sparnuočiai.“
(Pradžios 1:24) Tada Dievas tarė: „Tesiranda ir žemėje visokių rūšių gyviai: gyvuliai ir ropliai, taip pat visokių rūšių žemės žvėrys.“ Taip ir įvyko.
(Pradžios 1:27) Ir Dievas sukūrė žmogų, kaip savo atvaizdą, kaip savo paties atvaizdą jį sukūrė; sukūrė vyrą ir moterį.
it-1-E p. 528, pstr. 5–8
Kūrimas
Verta atkreipti dėmesį, kad Pradžios 1:16 pavartotas ne hebrajiškas žodis bara, reiškiantis „sukurti“, o veiksmažodis asah, kuris reiškia „padaryti“. Saulė, mėnulis ir žvaigždės priklauso Pradžios 1:1 paminėtam „dangui“, taigi jie buvo sukurti daug anksčiau negu prasidėjo ketvirta diena. Ketvirtą dieną tiems šviesuliams Dievas suteikė naują funkciją. Žodžiai „Dievas sudėstė juos dangaus erdvėje, kad apšviestų žemę“, rodo, kad tada jie tapo matomi iš žemės, tarsi būtų virš žemės esančioje erdvėje. Be to, tie šviesuliai žymėjo „metų laikus, dienas ir metus“; vėliau tai žmonėms tapo orientyrais įvairiose gyvenimo srityse (Pr 1:14).
Penkta diena ypatinga tuo, jog tada buvo sukurti pirmieji gyviai žemėje. Dievas savo galia sukūrė daugybę gyvių, o ne vieną gyvą padarą, kuris pagal jo valią evoliucionuotų į kitas gyvybės formas. Biblijoje skaitome: „Dievas sukūrė didelius jūros gyvūnus ir visokius vandenyse judančius, knibždančius gyvius, visokių rūšių; sukūrė ir visokius sparnuočius, visokių rūšių.“ Patenkintas savo kūriniais Dievas juos palaimino – galima sakyti, liepė jiems daugintis; tai buvo įmanoma, nes Dievas suteikė jiems gebėjimą veistis pagal savo rūšį (Pr 1:20–23).
Šeštą kūrimo dieną „Dievas padarė visokių rūšių žemės žvėris, visokių rūšių gyvulius ir visokių rūšių roplius“. Tuo darbu, kaip ir visais ankstesniais savo kūriniais, Dievas buvo patenkintas (Pr 1:24, 25).
Šeštos dienos pabaigoje Dievas sukūrė visiškai naują būtybę – aukštesnę už gyvūnus, bet žemesnę už angelus. Tai buvo žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Pradžios 1:27 apie žmonių sukūrimą rašoma trumpai: „[Dievas] sukūrė vyrą ir moterį“, tačiau Pradžios 2:7–9 tai aprašyta smulkiau. Ten sakoma, jog Dievas Jehova padarė žmogų iš žemės dulkių, įpūtė į jo šnerves gyvybės kvapą ir žmogus tapo gyva būtybe; jam jau buvo paruošti rojaus namai, parūpinta maisto. Kurdamas vyrą, Adomą, Jehova panaudojo žemės elementus, o vėliau iš jo šonkaulio padarė moterį (Pr 2:18–25). Taip žmonės, kaip „rūšis“, buvo baigti kurti (Pr 5:1, 2).
Ką vertinga radome
(Pradžios 1:1) Iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę.
Praktinė mokslo nauda
Žemės ir visatos amžius
Mokslininkų apskaičiavimu, Žemei yra maždaug keturi milijardai metų, o visatai – trylika keturiolika milijardų. Tačiau kada visata sukurta, Biblijoje nenurodoma. Taip pat joje niekur nėra tvirtinama, kad Žemei vos keli tūkstančiai metų. Pati pirma šios knygos eilutė skamba taip: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1). Remiantis šiuo bendru teiginiu ir logiškais moksliniais principais, mokslininkams lengviau nustatyti fizinio pasaulio amžių.
(Pradžios 1:26) Tada Dievas tarė: „Padarykime žmogų – kaip savo atvaizdą, panašų į mus. Tevaldo jis jūros žuvis, dangaus sparnuočius, gyvulius, visą žemę ir visus žemės roplius.“
it-2-E p. 52
Jėzus Kristus
Jėzus Kristus nėra antras Kūrėjas. Nors Jehovos Sūnus dalyvavo kūrimo darbuose, tai nereiškia, kad jis tapo dar vienu Kūrėju. Sūnų darbuotis Dievas įgalino savąja jėga – savo šventąja dvasia (Pr 1:2; Ps 33:6). Jehova vienintelis yra „gyvenimo versmė“, tik jo dėka egzistuoja gyvoji kūrinija – tiek regima, tiek neregima (Ps 36:9). Sūnus buvo ne antras Kūrėjas, o tarpininkas, kurio rankomis savo sumanymus Jehova įgyvendino. Pats Jėzus liudijo, kad Kūrėjas yra Jehova, ir tai derinasi su visu Šventuoju Raštu (Mt 19:4–6).
SAUSIO 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 3–5
„Pražūtingos pirmojo melo pasekmės“
(Pradžios 3:1–5) Gyvatė buvo atsargiausia iš visų laukinių gyvūnų, kuriuos Dievas Jehova buvo padaręs. Ji paklausė moters: „Ar Dievas tikrai leido valgyti ne nuo visų medžių, augančių sode?“ 2 Moteris gyvatei atsakė: „Valgyti vaisius nuo sodo medžių mes galime. 3 Negalime valgyti tik nuo to medžio, kuris sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nuo jo nevalgysite, net nesiliesite prie jo, kad nemirtumėte.’“ – 4 „Visai jūs nemirsite, – tarė moteriai gyvatė. – 5 Dievas žino, kad tą dieną, kai paragausite jo vaisiaus, atsivers jums akys ir būsite kaip Dievas – žinosite, kas gera ir kas bloga.“
Jehova įgyvendins savo tikslą
9 Šėtonas, naudodamasis gyvate, sugundė Ievą nepaklusti dangiškajam Tėvui Jehovai. (Perskaityk Pradžios 3:1–5; Apr 12:9.) Klausdamas moters, ar jai su vyru uždrausta valgyti sodo medžių vaisius, Šėtonas siekė įteigti, kad Dievas juodu pernelyg apriboja. Jis tarsi sakė: „Tai ką, jūs negalit daryti, ką norit?“ Tada piktasis ištarė baisų melą: „Jūs tikrai nemirsite!“ Jis norėjo įtikinti Ievą, kad ši neprivalo paklusti Kūrėjui. „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite“, – sakė jis apie uždrausto medžio vaisių. Iš Šėtono žodžių moteris galėjo suprasti štai ką: įsakymą nevalgyti nuo to medžio Jehova davė tam, kad nuslėptų nuo jų ypatingą pažinimą. Savo išvedžiojimus Velnias užbaigė tuščiu pažadu: „Kai tik jo užvalgysite, [...] būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“
(Pradžios 3:6) Ir moteris pamatė, kad medžio vaisiai tinkami valgyti. Tas medis traukė akį, gražiai atrodė, tad ji skynė jo vaisių ir valgė. Paskui davė ir savo vyrui, kai buvo su juo. Jis irgi valgė.
Ko pasimokome iš pirmosios žmonių poros patirties
Ar Ievos nusižengimas buvo neišvengiamas? Jokiu būdu! Įsivaizduok save jos vietoje. Gyvatė visiškai iškreipia tai, ką Dievas pasakė Adomui. Kaip jaustumeis, jeigu pašalinis žmogus imtų kaltinti nesąžiningumu tavo mylimą asmenį, kuriuo tu pasitiki? Ieva turėjo pasipiktinti ir net nesiklausyti. Pagaliau kaip kažkokia gyvatė išdrįso abejoti Dievo teisingumu ir jos vyro žodžiu? Iš pagarbos autoriteto principui Ieva, prieš nuspręsdama, turėjo klausti patarimo. Išgirdę informaciją, priešingą Dievo nurodymams, mes turime elgtis taip pat. Tačiau Ieva patikėjo Gundytojo žodžiais ir panoro pati spręsti, kas gera ir bloga. Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo patrauklesnė ši mintis jai atrodė. Užuot išmetusi ją iš galvos arba pasitarusi su savo galva – vyru, puoselėdama netinkamą troškimą ji padarė didžiausią klaidą (1 Korintiečiams 11:3; Jokūbo 1:14, 15).
Adomas paklauso žmonos balso
Netrukus Ieva paskatino ir Adomą nusidėti. Kaip reikėtų paaiškinti jo bejėgį sutikimą? (Pradžios 3:6, 17) Adomui iškilo klausimas dėl ištikimybės. Ar jis paklus savo Kūrėjui, davusiam jam viską, taip pat ir mylimą žmoną Ievą? Ar Adomas dabar laikysis Dievo vadovavimo, o gal prisidės prie žmonos? Adomas gerai žinojo, kad jos svajonės pasiekti kažką gera valgant uždraustą vaisių buvo iliuzija. Apaštalas Paulius įkvėptas rašė: „Adomas nebuvo apgautas, bet moteris apgauta įpuolė į nusikaltimą“ (1 Timotiejui 2:14, Jr). Taigi Adomas sąmoningai nusprendė nepaklusti Jehovai. Baimė atsiskirti nuo žmonos, matyt, buvo didesnė nei jo tikėjimas Dievo galia ištaisyti padėtį.
(Pradžios 3:15–19) Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonio. Tu kirsi jam į kulną, o jis sutrins tau galvą.“ 16 Moteriai Dievas pasakė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus, skausmuose vaikus gimdysi. Tu trokši savo vyro artumo, o jis tau viešpataus.“ 17 Adomui jis tarė: „Kadangi paklausei žmonos balso ir valgei nuo medžio, dėl kurio buvau perspėjęs: ‘Nuo jo nevalgysi’, tebus dėl to prakeikta žemė. Visas savo gyvenimo dienas sunkiai dirbsi, kad ji užaugintų tau maisto. 18 Dygiakrūmius ir dagius ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. 19 Valgysi prakaitu pelnytą duoną, kol grįši į žemę, nes iš jos esi paimtas. Dulkė esi ir į dulkę vėl pavirsi.“
Ar moterų gerovė Dievui rūpi?
Ar moteris prakeikta?
Ne. Dievas prakeikė ne moterį, o „senąją gyvatę, vadinamą Velniu“ (Apreiškimo 12:9; Pradžios 3:14). Ir nors Dievas pasakė, jog Adomas savo žmoną „valdys“, tai nereiškia, kad tokia buvo jo valia (Pradžios 3:16). Jis tiesiog numatė, kokios bus pirmosios poros nusidėjimo pasekmės.
Pradžios knygos apžvalga (1 dalis)
3:17. Kaip ir kokiam laikui žemė buvo prakeikta? Prakeikimas reiškė, kad žemę dabar bus labai sunku įdirbti, nes joje augs erškėčiai ir usnys. Tuos padarinius Adomo palikuoniai jautė taip stipriai, kad Nojaus tėvas Lamechas kalbėjo apie „mūsų rankų nusikamavimą dėl dirvos, kurią Viešpats prakeikė“. (Pradžios 5:29, Jr) Po Tvano Jehova palaimino Nojų bei jo sūnus ir pareiškė per juos pripildysiąs žemę. (Pradžios 9:1) Dirvos prakeikimą jis, matyt, panaikino. (Pradžios 13:10)
it-2-E p. 186
Gimdymo skausmai
Tai yra kančios, susijusios su gimdymu. Kai pirmoji moteris Ieva nusidėjo, Dievas pasakė, jog tai turės pasekmių jai gimdant vaikus. Jeigu Ieva būtų likusi klusni Dievui, jis būtų ją laiminęs ir gimdymo džiaugsmo niekas nebūtų temdęs, nes „Jehovos palaiminimas praturtina ir vargo neatneša“ (Pat 10:22). Tačiau kūnui funkcionuojant netobulai visiškai išvengti skausmo neįmanoma. Todėl Dievas tarė (dažnai apie tai, kam jis leidžia įvykti, sakoma, jog jis tai sukelia): „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus, skausmuose vaikus gimdysi“ (Pr 3:16).
Ką vertinga radome
(Pradžios 4:23, 24) Lamechas sykį prabilo į savo žmonas Adą ir Cilą tokiomis eilėmis: „Klausykit mano balso, Lamecho žmonos, sukluskit, kai kalbu: nužudžiau žmogų už sužeidimą, jaunuolį – už sumušimą. 24 Jeigu už Kainą keršijama septynis kartus, tai už Lamechą – septyniasdešimt septynis.“
it-2-E p. 192, pstr. 5
Lamechas
Eilės, kuriomis Lamechas prabilo į savo žmonas (Pr 4:23, 24), atspindi smurtingą to meto dvasią. Jis sakė: „Klausykit mano balso, Lamecho žmonos, sukluskit, kai kalbu: nužudžiau žmogų už sužeidimą, jaunuolį – už sumušimą. Jeigu už Kainą keršijama septynis kartus, tai už Lamechą – septyniasdešimt septynis.“ Matyt, Lamechas bandė save pateisinti, sakydamas, jog žmogų užmušė ne tyčia, kaip Kainas, o gindamasis, nes tas žmogus jį sumušė ir sužeidė. Taigi jo eilės buvo tarsi prašymas suteikti jam neliečiamybę, kad niekas nekeršytų už užpuoliko nužudymą.
(Pradžios 4:26) Setui irgi gimė sūnus, ir jis pavadino jį Enošu. Tuo laiku žmonės pradėjo šauktis Jehovos vardo.
it-1-E p. 338, pstr. 2
Piktžodžiavimas
Kai Enošo dienomis prieš tvaną „žmonės pradėjo šauktis Jehovos vardo“, tai jie turbūt darė netinkamai, nes jau daug anksčiau į Dievą vardu tikriausiai kreipdavosi Abelis (Pr 4:26; Hbr 11:4). Jeigu, kaip teigia kai kurie mokslininkai, žmonės ėmė šauktis Dievo vardo nepagarbiai, Jehovos vardu vadindavo žmones arba stabus, tai buvo piktžodžiavimas.
SAUSIO 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 6–8
„Jis taip ir padarė“
(Pradžios 6:9) Štai pasakojimas apie Nojų. Nojus buvo teisus žmogus, be priekaišto, kitoks nei jo amžininkai. Jis ėjo su Dievu.
(Pradžios 6:13) Tada Dievas Nojui pasakė: „Nutariau padaryti galą visiems žmonėms, nes jie pripildė žemę smurto. Užtrauksiu jiems pražūtį, nuniokosiu žemę.
Nojus, Danielius ir Jobas. Kaip galime sekti jų tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu?
4 Kokių išmėginimų Nojus patyrė? Dar Nojaus prosenelio Henocho dienomis žmonės buvo labai sugedę. Prieš Jehovą jie kalbėjo visokius „baisius dalykus“ (Jud 14, 15). Vis labiau įsigalėjo prievarta. Biblijoje pasakyta, kad Nojaus laikais žemė jau buvo „pilna smurto“. Iš dangaus nusileidę piktieji angelai pasivertė vyrais ir ėmė žmonių dukteris sau į žmonas. Iš tokių nenatūralių santykių gimė agresyvūs mišrūnai (Pr 6:2–4, 11, 12). Nojus iš tuometės visuomenės aiškiai skyrėsi. Jis „rado malonę Dievo akyse. [...] Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu“ (Pr 6:8, 9).
(Pradžios 6:14–16) O tu iš gofero medžio statykis laivą. Padaryk jame pertvaras ir apglaistyk jį derva iš vidaus ir iš lauko. 15 Laivą pastatyk 300 uolekčių ilgio, 50 uolekčių pločio ir 30 uolekčių aukščio. 16 Per uolektį nuo viršaus padaryk angą šviesai, o šone įtaisyk duris. Laive turi būti apatinis, vidurinis ir viršutinis aukštai.
Jis „ėjo su Dievu“
Laivo statyba truko ne vieną dešimtmetį, gal keturis ar penkis. Kiek medžių teko prikirsti, kiek priruošti rąstų, pritašyti ir suleisti sijų! Laivas turėjo būti trijų aukštų, arba denių. Jame reikėjo įrengti daug patalpų, duris šone. Taip pat reikėjo uždengti stogą, tikriausiai su nuolydžiu, kad nubėgtų vanduo, o pastogėje palikti atviras angas (Pradžios 6:14–16).
(Pradžios 6:22) Nojus visa padarė taip, kaip Dievas jam paliepė. Jis taip ir padarė.
Ištvermingai bėkime lenktynėse
13 Kodėl tie Jehovos tarnai parodė tokį ištvermingumą? Kas padėjo jiems sėkmingai įveikti distanciją? Pažiūrėkime, ką apaštalas Paulius rašo apie Nojų. (Perskaityk Hebrajams 11:7.) Tvano vandenys, turintys užlieti žemę ir „sunaikinti visus mirtinguosius“, Nojui tebebuvo vienas iš „nematomų dalykų“ (Pr 6:17). Juk tvano ligi tol nėra buvę. Bet Nojus tokios minties neišsigynė, nepalaikė fantazija. Kodėl? Nes tikėjo, kad savo žodį Jehova ištesi. Ir užduotis, kurią nuo Dievo gavo, Nojui nepasirodė per sunki. Jis kibo į darbą ir, „kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22). O daryti reikėjo išties nemažai – statyti laivą, rinkti gyvūnus ir priruošti jiems pašaro, taip pat prikaupti maisto atsargų; reikėjo ir plačiai skelbti perspėjimą apie artėjančią pražūtį, rūpintis šeimos dvasingumu. Nebuvo lengva atlikti viską taip, kaip Jehovos liepta. Vis dėlto Nojus turėjo tvirtą tikėjimą ir ištvermingai darbavosi, todėl jį patį ir visą jo šeimą Dievas laimino, išsaugojo per tvaną gyvus.
Ką vertinga radome
(Pradžios 7:2) Iš visų švariųjų gyvūnų pasiimk po septynetą – patinus su patelėmis, o iš kiekvienos rūšies nešvariųjų gyvūnų pasiimk po du – patiną ir patelę
Pradžios knygos apžvalga (1 dalis)
7:2. Kuo remiantis gyvūnai buvo suskirstyti į švarius ir nešvarius? Skirtumą, matyt, lėmė ne tai, ką galima ir ko negalima valgyti, o ką dera aukoti Dievui. Mėsa iki Tvano visai nebuvo valgoma. Nurodymai apie „švarų“ ir „nešvarų“ maistą pasirodė tik Mozės įstatyme ir buvo panaikinti tam įstatymui netekus galios. (Apaštalų darbų 10:9–16; Efeziečiams 2:15) Nojus greičiausiai žinojo, ką tinka aukoti garbinant Jehovą. Išėjęs iš laivo jis tuojau „pastatė Viešpačiui aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias atnašas“. (Pradžios 8:20)
(Pradžios 7:11) Šešišimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antro mėnesio septynioliktą dieną, – tą dieną pratrūko visi didžiųjų gelmių šaltiniai ir atsidarė dangaus vandenų užtvaros.
Pradžios knygos apžvalga (1 dalis)
7:11. Iš kur radosi vanduo, sukėlęs pasaulinį Tvaną? Per antrąjį kūrimo laikotarpį, arba „dieną“, kai atsirado atmosferos „erdvė“, vandenys buvo „po erdve“ bei „virš erdvės“. (Pradžios 1:6, 7, K. Burbulio vertimas, 1979–1988) Vandenys „po erdve“ jau buvo žemėje, o vandenys „virš erdvės“ – tai milžiniškas kiekis aukštai tvyrančios drėgmės, „didžioji bedugnė“. Šie vandenys ir išlijo Nojaus dienomis.
SAUSIO 27–VASARIO 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 9–11
„Visa žemė kalbėjo viena kalba“
(Pradžios 11:1–4) Visa žemė kalbėjo viena kalba, tais pačiais žodžiais. 2 Traukdami į rytus, žmonės Šinaro krašte rado lygumą ir joje apsigyveno. 3 Jie sakė vienas kitam: „Pasigaminkime plytų ir jas išdekime.“ Taip vietoj akmenų jie ėmė naudoti plytas, o kaip skiedinį – bitumą. 4 „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne, kad išgarsintume savo vardą ir neišsisklaidytume po visą žemę.“
it-1-E p. 239
Didžioji Babelė
Senovės Babilono miestas. Babilono miestas Šinaro lygumoje buvo įkurtas tuo pat metu, kai imta statyti Babelio bokštą (Pr 11:2–9). Pagrindinis miesto ir bokšto statybos tikslas buvo ne pašlovinti Dievo vardą, o išgarsinti savąjį. Bokštai, vadinami zikuratais, rasti ne tik senovės Babilono griuvėsiuose, bet ir kitur Mesopotamijoje; tai leidžia manyti, jog pirmasis bokštas buvo religinio pobūdžio, nors jo forma ir stilius nežinomi. Iš to, kaip ryžtingai Dievas Jehova sustabdė šventyklos statybą, akivaizdu, jog tas žmonių pastangas jis pasmerkė kaip susijusias su klaidinga religija. Hebrajiškas miesto pavadinimas Babelis reiškia „sumaištis“, o šumeriškas pavadinimas (Kadingira) ir akadiškas (Babilu) reiškia „Dievo vartai“. Vadinasi, mieste likę gyventojai šiek tiek pakeitė miesto pavadinimą, kad jis neprimintų Dievo pasmerkimo. Tačiau ir naujas, ir kiek pakeistas pavadinimas teberodė miesto sąsają su religija.
it-2-E p. 202, pstr. 2
Kalba
Pradžios knygoje pasakojama, kad po tvano dalis žmonių susivienijo ir ėmė veikti prieš Dievo valią, kurią jis buvo išreiškęs Nojui ir jo sūnums (Pr 9:1). Užuot pasklidę po žemę ir vykdę nurodymą ją pripildyti, jie nusprendė gyventi visi drauge; ta vieta tapo žinoma kaip Šinaro lyguma Mesopotamijoje. Matyt, jų pastatytas miestas ir bokštas turėjo tapti religiniu centru (Pr 11:2–4).
(Pradžios 11:6–8) „Štai ko ėmėsi tie žmonės! – sakė Jehova. – Jie yra viena tauta ir kalba viena kalba, tad ką užsimojo padaryti, tą ir padarys, nieko nebus jiems neįmanomo. 7 Eime, nuženkime ir duokime jiems skirtingas kalbas, kad vienas kito nebesuprastų.“ 8 Taip Jehova išsklaidė juos iš ten po visą žemę, ir jie liovėsi statę miestą.
it-2-E p. 202, pstr. 3
Kalba
Visagalis Dievas sutrukdė žmonėms įvykdyti savo įžūlų planą – sumaišė jų kalbą, todėl jie nebegalėjo veikti išvien. Matydami, jog tęsti pradėto darbo neįmanoma, jie išsisklaidė po visą žemę. Be to, kalbos sumaišymas jiems ir ateityje turėjo trukdyti eiti neteisingu keliu, prieštaraujančiu Dievo valiai, nes būtų sunkiau suvienyti protines ir fizines jėgas, taip pat pasinaudoti kitų kalbinių grupių žiniomis, sukauptomis per patirtį ir tyrimus. (Palygink su Mok 7:29; Įst 32:5.) Taigi nors kalbos sumaišymas žmones padalijo, tai išėjo į gera, nes jiems buvo nelengva įgyvendinti savo pavojingus, net pražūtingus tikslus (Pr 11:5–9; palygink su Iz 8:9, 10). Pagalvojus apie tai, prie ko šiais laikais privedė netinkamas žmonių sukauptų žinių panaudojimas, lengviau įsivaizduoti, kokioje baisioje padėtyje žmonija būtų atsidūrusi, jeigu ateitį gebantis numatyti Dievas nebūtų sumaišęs žmonių kalbos Babelyje.
(Pradžios 11:9) Tas miestas buvo pramintas Babeliu, nes ten Jehova davė žemei skirtingas kalbas ir iš ten Jehova išsklaidė žmones po visą žemę.
it-2-E p. 472
Tautos
Kai žmonės ėmė nebesuprasti vienas kito, susiformavo atskiros kalbinės grupės; jos kūrė savo kultūrą, meną, papročius ir religijas (Kun 18:3). Nutolusios nuo Dievo tautos darėsi savo išgalvotų dievybių stabus (Įst 12:30; 2 Kar 17:29, 33).
Ką vertinga radome
(Pradžios 9:20–22) Nojus ėmėsi dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną. 21 Kartą jis pasigėrė nuo vyno ir gulėjo nuogas savo palapinėje. 22 Chamas, Kanaano tėvas, matė savo nuogą tėvą ir išėjęs laukan papasakojo apie tai abiem savo broliams.
(Pradžios 9:24, 25) Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, kaip jauniausias sūnus su juo pasielgė, 25 Nojus tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas, tegu tampa savo brolių vergu.“
it-1-E p. 1023, pstr. 4
Chamas
Gali būti, kad Kanaanas pats buvo incidento dalyvis, ir jo tėvas Chamas jo nesudraudė. Arba Nojus, Dievo įkvėptas, pranašavo, kad blogą Chamo polinkį, kuris galbūt jau reiškėsi jo sūnaus Kanaano elgesyje, paveldės Kanaano palikuoniai. Tas prakeiksmas iš dalies išsipildė, kai izraelitai – Semo palikuoniai – nukariavo kanaaniečius. Kurie iš jų nežuvo, pavyzdžiui, gibeoniečiai (Joz 9), tapo izraelitų vergais. Prakeiksmas pildėsi ir po daugelio amžių, kai Chamo sūnaus Kanaano palikuonius valdė iš Jafeto kilusios galingos tautos: medai ir persai, graikai, romėnai.
(Pradžios 10:9, 10) Jis buvo aršus medžiotojas, priešiškas Jehovai. Užtat ir sakoma: „Kaip Nimrodas, aršus medžiotojas, priešiškas Jehovai.“ 10 Jo karalystės pradžia buvo miestai Šinaro krašte: Babelis, Erechas, Akadas ir Kalnė.
it-2-E p. 503
Nimrodas
Nimrodo karalystės pradžia buvo miestai Šinaro krašte: Babelis, Erechas, Akadas ir Kalnė (Pr 10:10). Tikriausiai Babelio miestas ir bokštas pradėti statyti vadovaujant Nimrodui. Tokia išvada derinasi su tradicine žydų nuomone. Juozapas Flavijus rašė: „[Nimrodo] valdymas po truputį tapo tironija; jis buvo įsitikinęs, kad žmonės tik tada nustos bijoti Dievo, jeigu nuolat bus priklausomi nuo jo paties galios. Nimrodas grasino atkeršyti Dievui, jeigu Jis nuspręs vėl užtvindyti žemę; todėl patarė statyti aukštą bokštą, kurio vanduo negalėtų apsemti, ir taip atkeršyti už protėvių žūtį. Minia mielai paklausė [Nimrodo] patarimo, o klusnumą Dievui laikė vergyste; taigi jie pradėjo statyti bokštą [...] ir jis kilo greičiau, negu buvo galima tikėtis“ (Jewish Antiquities, I, 114, 115 [iv, 2, 3]).