Biblijos vertimas, pakeitęs pasaulį

Kai Dievo pranašas Mozė prieš 3500 metų pradėjo rašyti Bibliją, tik maža tautelė galėjo skaityti ją (Pakartoto Įstatymo 7:7). Raštas buvo parašytas hebrajiškai — tos tautos kalba. Tačiau laikui bėgant viskas turėjo pasikeisti.

TAI, kad amžių tėkmėje Biblija paplito ir turėjo gerą įtaką, didele dalimi priklauso nuo jos pirmo vertimo — Septuagintos. Kodėl jis atsirado? Ir ar galima tvirtinti, kad ta Biblija pakeitė pasaulį?

Įkvėptas vertimas?

Po Babilono tremties, trukusios nuo septinto iki šešto amžiaus p. m. e., daugelis žydų liko gyventi už senovės Izraelio ir Judo ribų. Tremtyje gimusiems žydams hebrajų kalba pasidarė antrąja. Trečiojo šimtmečio p. m. e. pradžioje Aleksandrijoje (Egiptas) — pagrindiniame graikų imperijos kultūros centre buvo įsikūrusi žydų bendruomenė. Tenykščiai žydai suprato, kaip svarbu būtų išversti Šventąjį Raštą į tuo metu jų gimtąją graikų kalbą.

Iki to laiko įkvėptas Biblijos pranešimas buvo užrašytas hebrajų ir šiek tiek aramėjų kalba. Gal Dievo Žodžio vertimas į kitą kalbą sumenkins stiprų Dievo duoto įkvėpimo poveikį ir net prives prie klaidingų aiškinimų? Ar galėjo žydai, turėdami jiems patikėtą įkvėptą Žodį, rizikuoti prisidėti prie to pranešimo iškraipymo, galėsiančio kilti verčiant? (Psalmių 147:19, 20; Romiečiams 3:1, 2)

Tokie jaudinantys klausimai sukėlė būgštavimus. Tačiau nerimas dėl to, kad žydai jau nebesupranta Dievo Žodžio, galiausiai įveikė visus argumentus. Buvo nuspręsta išversti į graikų kalbą Torą — pirmąsias penkias Mozės parašytas knygas. Pats vertimo darbas yra apgaubtas legenda. Remiantis „Aristėjo laišku“, Egipto valdovas Ptolemėjus II (285—246 m. p. m. e.) panoro turėti graikiškai išverstą Penkiaknygę (arba Torą) savo karališkoje bibliotekoje. Jis įpareigojo 72 žydų mokslininkus, atvykusius į Egiptą iš Izraelio, užbaigti vertimą per 72 dienas. Paskui vertimas buvo perskaitytas žydų bendruomenei; ji pasakė, kad jis puikus ir tikslus. Vėliau ši istorija buvo pagrąžinta tvirtinimu, jog kiekvienas vertėjas sėdėjo atskirame kambaryje, tačiau jų vertimai buvo vienodi raidė į raidę. Dėl legendos apie 72 vertėjus šis graikiškas Biblijos vertimas tapo žinomas kaip Septuaginta — lotyniškai „septyniasdešimt“.

Daugumos šiuolaikinių mokslininkų požiūriu, „Aristėjo laiškas“ yra apokrifinis rašinys. Jie taip pat mano, kad vertimo iniciatyvos ėmėsi ne Ptolemėjus II, o Aleksandrijos žydų bendruomenė. Tačiau tiek Aleksandrijos žydų filosofo Filono, tiek žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštuose bei Talmude akivaizdžiai atsispindi pirmojo šimtmečio žydų įsitikinimas, kad Septuaginta buvo taip pat įkvėpta kaip ir Rašto originalas. Be abejo, tokie įsitikinimai kilo dėl pastangų padaryti Septuagintą priimtiną pasaulinei žydų bendruomenei.

Nors pirmas vertimas apėmė tik penkias Mozės knygas, Septuagintos pavadinimas prigijo visam Hebrajiškųjų Raštų vertimui į graikų kalbą. Kitos knygos buvo išverstos per maždaug šimtą paskesnių metų. Visa Septuaginta buvo verčiama ne vientisai, o dalimis. Skyrėsi vertėjų sugebėjimai bei hebrajų kalbos žinios. Dauguma knygų buvo išversta pažodžiui (kartais iki kraštutinumo), o kai kurie vertimai buvo gana laisvi. Keletas knygų yra ir pilno, ir sutrumpinto vertimo. Antrojo šimtmečio p. m. e. pabaigoje visas Hebrajiškųjų Raštų knygas galima buvo skaityti graikų kalba. Nors Hebrajiškųjų Raštų vertimas į graikų kalbą nebuvo darnus, savo poveikiu jis gerokai pranoko vertėjų lūkesčius.

Jafetas Semo palapinėse?

Ten, kur Talmude rašoma apie Septuagintą, yra cituojama Pradžios 9:27 (Brb red.): „Tegu [Jafetas] gyvena Semo palapinėse“ (Megila, 9b, Babilono Talmudas). Talmude simboliškai kalbama, kad dėl graikiškosios Septuagintos grožio Jafetas (Javano, iš kurio kilo graikai, tėvas) apsigyveno Semo (Izraelio tautos protėvio) palapinėse. Tačiau galima sakyti, jog dėl Septuagintos įtakos Semas apsigyveno Jafeto palapinėse. Kodėl?

Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų, ketvirtojo šimtmečio p. m. e. pabaigoje, buvo labai stengiamasi visose užkariautose šalyse skleisti graikų kalbą bei kultūrą. Tokia politika vadinosi helenizacija. Žydai jautė nuolatinę kultūrinę prievartą. Įsivyravus graikų kultūrai bei filosofijai, pati žydų religija būtų nuslopinta. Kas galėjo sustabdyti tokią prievartą?

Žydų Biblijos vertėjas Maksas Margolis nurodo vieną galimą žydų paskatą išversti Septuagintą: „Jei laikysimės prielaidos, kad vertimą sumanė žydai, tai jų paskata galėjo būti noras supažindinti su žydų Įstatymu kitataučius ir įtikinti pasaulį, jog Helados [Graikijos] išmintis neprilygsta žydų kultūrai.“ Todėl Hebrajiškųjų Raštų prieinamumas graikiškai kalbančiame pasaulyje buvo ir savigyna, ir puolimas.

Dėl Aleksandro vedamos helenizacijos graikų kalba pasidarė tarptautine to meto pasaulyje. Net romėnams užkariavus jo karalystę, bendrinę (arba koinė̃) graikų kalbą tautos vartojo prekiaudamos ir bendraudamos. Kad ir kokia buvo Septuagintos vertimo priežastis — apgalvota ar spontaniška — ji greitai praskynė sau kelią į daugelio anksčiau nežinojusių žydų Dievo ir Įstatymo kitataučių žmonių namus bei širdis. Jos poveikis buvo stulbinantis.

Prozelitai ir dievobaimingieji

Pirmojo m. e. amžiaus pradžioje Filonas rašė, kad „Mozės įstatymų grožį ir taurumą vertina ne tik žydai, bet ir visos kitos tautos“. Apie žydus, pirmajame m. e. amžiuje gyvenusius už Palestinos ribų, tos tautos istorikas Džozefas Klausneris sako: „Sunku patikėti, kad milijonai žydų buvo vien emigrantai iš nedidelės Palestinos. Negalima nuneigti, kad tarp jų buvo daug vyrų ir moterų prozelitų.“

Tačiau tie svarūs argumentai ne viską paaiškina. Žydų istorijos profesorius Šei Dž. D. Kohenas rašo: „Daugelis nežydų vyrų ir moterų pereidavo į judaizmą paskutiniais šimtmečiais p. m. e. bei dviem pirmaisiais m. e. šimtmečiais. Bet buvo dar daugiau kitataučių, pripažinusių kai kuriuos judaizmo aspektus, nors ir nepriėmusių jo.“ Pastaruosius žmones Klausneris ir Kohenas vadina dievobaimingaisiais; šis žodis dažnai vartojamas to meto graikų literatūroje.

Koks yra skirtumas tarp prozelito ir dievobaimingojo? Prozelitai — tai visapusiški atsivertėliai, laikomi žydais, nes pripažino Izraelio Dievą (atmetė visus kitus dievus), buvo apipjaustyti ir susilieję su izraelitais. O apie dievobaiminguosius Kohenas rašo taip: „Nors šie kitataučiai gyveno pagal daugelį žydų papročių ir vienaip ar kitaip garbino jų Dievą, tačiau nelaikė savęs ir kitų nebuvo laikomi žydais.“ Klausneris sako, kad jie buvo „pusiaukelėje“, nes priėmė judaizmą ir „laikėsi kai kurių jo papročių, bet... netapo žydais“.

Galbūt kai kurie susidomėjo Dievu kalbėdamiesi su žydų misionieriais arba stebėdami, kaip skiriasi žydų elgsena ir papročiai. Tačiau pagrindinė priemonė, padedanti tiems dievobaimingiesiems pažinti Jehovą Dievą, buvo Septuaginta. Nors ir neįmanoma sužinoti tikslaus pirmojo amžiaus dievobaimingųjų skaičiaus, Septuaginta neabejotinai suteikė žinių apie Dievą visos Romos imperijos gyventojams. Be to, Septuaginta padėjo svarbų pamatą.

Septuaginta padėjo paruošti kelią

Septuaginta nepaprastai prisidėjo prie krikščionybės platinimo. Tarp tų, iš kurių buvo sudarytas krikščionių susirinkimas per 33 m. e. m. Sekmines, buvo daug graikiškai kalbančių žydų. Tuo laiku tarp Kristaus mokinių buvo ir prozelitų (Apaštalų darbai 2:5-11; 6:1-6; 8:26-38). Kadangi įkvėpti Jėzaus apaštalų bei kitų pirmųjų mokinių raštai turėjo būti prieinami kuo didesniam žmonių skaičiui, jie buvo parašyti graikiškai.a Todėl daugelis Hebrajiškųjų Raštų citatų Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose buvo paimta iš Septuagintos.

Be pačių žydų ir prozelitų, buvo ir kitų žmonių, pasiruošusių priimti Karalystės žinią. Kitatautis Kornelijus „drauge su savo namiškiais pasižymėjo maldingumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui“. 36 m. e. m. Kornelijus su šeima bei kiti jo namuose susirinkę žmonės buvo pirmieji pasikrikštijusieji Kristaus pasekėjai nežydai (Apaštalų darbai 10:1, 2, 24, 44-48; palygink Luko 7:2-10). Keliaudamas per Mažąją Aziją ir Graikiją, apaštalas Paulius skelbė daugeliui nežydų, kurie jau buvo dievobaimingi, taip pat „Dievą garbinusių graikų“ (Apaštalų darbai 13:16, 26; 17:4, NW). Kodėl Kornelijus ir kiti nežydai noriai priėmė gerąją naujieną? Kelią paruošė Septuaginta. Vieno biblisto manymu, Septuaginta „yra tokia svarbi knyga, kad be jos sunku būtų įsivaizduoti krikščioniškojo pasaulio bei Vakarų kultūros būvį“.

Septuaginta be „įkvėpimo“

Platus Septuagintos naudojimas galiausiai sukėlė žydų priešiškumą jai. Pavyzdžiui, per diskusijas su krikščionimis žydai tvirtino, kad Septuagintos vertimas netikslus. Antrojo m. e. šimtmečio pradžioje žydų bendruomenė visiškai atmetė tą vertimą, nors anksčiau skelbė esant jį įkvėptą. Rabinai paneigė legendą apie 72 vertėjus; jie sakė: „Kartą penki vyresnieji išvertė graikiškai Torą karaliui Ptolemėjui ir ana diena buvo tokia pat bloga Izraeliui kaip ir ta, kai buvo padarytas aukso veršis, nes Toros neįmanoma išversti tiksliai.“ Rabinai norėdami, kad būtų tvirčiau pritariama jų požiūriui, pasirūpino nauju vertimu į graikų kalbą. Jis buvo padarytas antrajame m. e. amžiuje; vertėjas — prozelitas Akvilas, rabino Akibos mokinys.

Žydai nebesinaudojo Septuaginta; ji pasidarė bekylančios Katalikų Bažnyčios standartiniu „Senuoju Testamentu“, kol ją pakeitė Jeronimo išversta į lotynų kalbą Vulgata. Nors vertimas niekada neprilygsta originalui, Septuaginta suvaidino svarbų vaidmenį skleisdama pažinimą apie Jehovą Dievą bei jo Karalystę, valdomą Jėzaus Kristaus. Išties Septuaginta — tai Biblijos vertimas, pakeitęs pasaulį.

[Išnaša]

[Iliustracija 31 puslapyje]

Septuaginta buvo suprantama daugeliui žmonių, kuriems skelbė Paulius

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Courtesy of Israel Antiquities Authority