mwbr20.03 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
KOVO 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 22–23
„Dievas Abraomą išbandė“
(Pradžios 22:1, 2) Po visų šių įvykių Dievas Abraomą išbandė. Jis pašaukė jį: „Abraomai!“ – „Aš čia“, – atsiliepė šis. 2 Dievas tarė: „Paimk savo sūnų, savo mylimą vienturtį sūnų Izaoką, ir keliauk į Morijos kraštą. Ten, ant kalno, kurį tau nurodysiu, paaukok jį kaip deginamąją auką.“
Kodėl Dievas prašė Abraomą paaukoti sūnų?
Įsiklausykime į Jehovos žodžius Abraomui: „Paimk savo sūnų, [...] savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli [...] ir paaukok jį kaip deginamąją auką“ (Pradžios 22:2). Atkreipkime dėmesį: Jehova pabrėžė, jog Abraomas Izaoką myli. Dievas žinojo, koks brangus Abraomui jo sūnus. Dievas irgi labai myli savo Sūnų, Jėzų. Norėdamas parodyti stiprią meilę, Jehova net du kartus tiesiai iš dangaus apie Jėzų pasakė „mano mylimasis Sūnus“ (Morkaus 1:11; 9:7).
Be to, verta dėmesio tai, kad Biblijos originalo kalba Dievas, duodamas Abraomui paliepimą atnašauti sūnų, pavartojo tokį hebrajišką žodį, kuris paliepimą paverčia maloniu prašymu. Pasak vieno Šventojo Rašto žinovo, ši detalė leidžia suprasti, kad „VIEŠPATS žino, kiek daug jis prašo“. Nesunku įsivaizduoti, kaip skausmingai Abraomas reagavo į tokį prašymą. Tai padeda mums bent iš dalies įsivaizduoti tą veriantį skausmą, kokį turėjo jausti Jehova, žvelgdamas į savo mylimo Sūnaus kančias ir mirtį. Tokio didžiulio skausmo Jehova, be abejo, niekada anksčiau nebuvo patyręs ir daugiau nebepatirs.
Todėl, nors Jehovos paliepimas Abraomui ir gali atrodyti kiek atgrasus, reikia atminti, kad Jehova neleido ištikimam patriarchui tos aukos atnašauti. Dievas pasirūpino, kad Abraomas išvengtų pačios baisiausios netekties, kokia tik gali ištikti tėvus, – apsaugojo Izaoką nuo mirties. Tačiau Jehova „savojo Sūnaus nepagailėjo ir atidavė jį už mus visus“ (Romiečiams 8:32). Kodėl Jehova sukėlė sau tokias baisias kančias? Tam, kad „gautume gyvenimą“ (1 Jono 4:9). Koks tvirtas Dievo meilės įrodymas! Argi tai neskatina mūsų atsiliepti į jo meilę?
(Pradžios 22:9–12) Kai jie atėjo į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą ir sukrovė ant jo malkas. Surišęs savo sūnui Izaokui rankas ir kojas, Abraomas paguldė jį ant malkų, 10 tada ištiesęs ranką paėmė peilį ir buvo besiruošiąs jį nužudyti. 11 Bet Jehovos angelas sušuko iš dangaus: „Abraomai, Abraomai!“ – „Aš čia!“ – atsiliepė šis. 12 Angelas tarė: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk. Dabar žinau, kad esi dievobaimingas, nes nepagailėjai atiduoti man savo sūnaus, savo vienintelio.“
(Pradžios 22:15–18) Jehovos angelas vėl pašaukė Abraomą iš dangaus 16 ir tarė: „Prisiekiu savimi, – tai Jehovos žodis, – kadangi tu tai padarei, nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, 17 aš laiminte tave laiminsiu ir padarysiu, kad tavo palikuonių bus tiek, kiek žvaigždžių danguje ir kiek smilčių pajūryje. Tavo palikuonis užims savo priešų vartus. 18 Per tavo palikuonį bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso.“
Dievo priesaikos – mūsų labui
6 Norėdamas patikinti netobulus žmones, kad savo pažadus tikrai išpildys, Jehova irgi davė priesaikas. Ne kartą jis tarė: „Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis“ (Ez 17:16). Biblijoje aprašyta daugiau nei keturiasdešimt atvejų, kai Dievas žmonėms prisiekė. Bene geriausiai žinoma yra jo priesaika Abraomui. Per ilgus metus su šiuo vyru Jehova sudarė ne vieną sandorą, jam ištarė ne vieną pažadą. Jehovos žodžiai atskleidė, kad pažadėtoji ainija, arba palikuonis, kils iš Abraomo linijos, iš jo sūnaus Izaoko (Pr 12:1–3, 7; 13:14–17; 15:5, 18; 21:12). Tuomet Dievas siuntė Abraomui didžiulį išbandymą – liepė jam paaukoti savo numylėtą sūnų. Patriarchas kaipmat pakluso. Kai jau ruošėsi atimti Izaokui gyvybę, Dievo angelas jį sulaikė. Tada Jehova ištarė Abraomui tokią priesaiką: „Prisiekiau pačiu savimi [...] – kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienturčio sūnaus, aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22:1–3, 9–12, 15–18).
Ką vertinga radome
(Pradžios 22:5) Tada tarnams paliepė: „Pasilikite čia su asilu. Mudu su vaiku eisime ten pagarbinti Dievo, paskui grįšime pas jus.“
Jehova vadino jį savo bičiuliu
13 Atkreipkime dėmesį, ką Abraomas galiausiai taria jį lydintiems tarnams: „Pabūkite čia su asilu, [...] berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus“ (Pr 22:5). Ką reiškė šie jo žodžiai? Ar jis melavo sakydamas, kad kartu su juo grįš ir Izaokas, nors žinojo, kad sūnų turės paaukoti? Ne, nemelavo. Biblija leidžia suprasti, kokią mintį Abraomas galėjo puoselėti. (Perskaityk Hebrajams 11:19.) Abraomas tikėjo, jog Dievas gali prikelti Izaoką iš mirusių. Jis neužmiršo, kad Jehova jiedviem su Sara suteikė galią senatvėje susilaukti palikuonies (Hbr 11:11, 12, 18). Abraomas buvo tikras: Dievui nėra nieko negalimo. Nors jis nežinojo, kas tą dieną įvyks, neabejojo, kad brangų sūnų atgaus ir kad visi Jehovos pažadai išsipildys. Ne veltui Abraomas pavadintas „tėvu visų, kurie tiki“.
(Pradžios 22:12) Angelas tarė: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk. Dabar žinau, kad esi dievobaimingas, nes nepagailėjai atiduoti man savo sūnaus, savo vienintelio.“
it-1-E p. 853, pstr. 5–6
Gebėjimas žinoti ateitį
Dievas numato ne viską. Kitas požiūris – kad Dievas pasinaudoja gebėjimu sužinoti ateitį tik tada, kai jam to prireikia, – taip pat turi derintis su jo nustatytomis teisingumo normomis ir su tuo, ką jis apie save atskleidžia Šventajame Rašte. Priešingai nei teigia predestinacijos šalininkai, daugelis Biblijos eilučių rodo, kad Dievas iš pradžių ištiria aplinkybes ir tik paskui tuo remdamasis skelbia sprendimą.
Štai Pradžios 11:5–8 rašoma, kad Dievas atkreipė dėmesį į žemę ir pažiūrėjo, kokį bokštą ir miestą žmonės ėmėsi statyti, ir tik tada nusprendė, ko imsis, kad tas savavališkas statybas sustabdytų. Kai Sodomos ir Gomoros miestuose suvešėjo nedorybės, Jehova pranešė Abraomui ištirsiąs tą reikalą (per angelus). Dievas sakė: „Leisiuosi žemyn pažiūrėti, ar jie taip ir elgiasi, kaip byloja mane pasiekęs šauksmas. Sužinosiu, kaip yra iš tikrųjų“ (Pr 18:20–22; 19:1). Jehova jau buvo pasirinkęs Abraomą savo atstovu, tačiau tik po to, kai šis, gavęs Jehovos nurodymą paaukoti Izaoką, klusniai darė kaip lieptas, Jehova pasakė: „Dabar žinau, kad esi dievobaimingas, nes nepagailėjai atiduoti man savo sūnaus, savo vienintelio“ (Pr 18:19; 22:11, 12; palygink su Neh 9:7, 8; Gal 4:9).
KOVO 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 24
„Žmona Izaokui“
(Pradžios 24:2–4) Kartą jis tarė vyriausiam savo namų tarnui, prižiūrinčiam visą jo turtą: „Dėk ranką man po šlaunimi. 3 Prisiek man Jehovos, dangaus ir žemės Dievo, akivaizdoje, kad neimsi mano sūnui žmonos iš kanaaniečių, tarp kurių gyvenu. 4 Keliauk į mano kraštą pas mano gimines ir ten surask žmoną mano sūnui Izaokui.“
„Eisiu“
Abraomas prisaikdino Eliezerą neimti Izaokui žmonos iš Kanaano moterų. Kodėl? Kadangi kanaaniečiai negarbino Jehovos ir jo net negerbė. Abraomas žinojo, kad Jehova ketina metui atėjus nubausti tuos žmones už jų piktadarybes, taigi nenorėjo, kad jo mylimas sūnus Izaokas susisaistytų vedybomis su kanaaniečiais ir pamėgtų nedorus jų kelius. Be to, Abraomas gerai suvokė, kad jo sūnui teks svarbus vaidmuo Jehovai įvykdant savo pažadus (Pradžios 15:16; 17:19; 24:2–4).
(Pradžios 24:11–15) suklupdė kupranugarius miesto pakraštyje, prie vandens šulinio. Artinosi vakaro metas, kai moterys paprastai ateina semtis vandens. 12 Tarnas meldė: „Jehova, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik man šiandien sėkmę, parodyk ištikimąją meilę mano šeimininkui Abraomui. 13 Štai stoviu prie šaltinio, ir miestiečių dukterys kaip tik ateina semtis vandens. 14 Jei mergina, kurios paprašysiu: ‘Malonėk palenkti savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk. Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebus tai ženklas, kad ji yra ta, kurią išrinkai savo tarnui Izaokui. Taip žinosiu, kad parodei ištikimąją meilę mano šeimininkui.“ 15 Jam dar tebekalbant, ąsočiu ant peties nešina atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė.
„Eisiu“
Eliezeras papasakojo, kad po ilgos kelionės sustojo prie šulinio ir meldėsi Jehovai – prašė išrinkti Izaokui žmoną. Iš ko jis turėjo suprasti Jehovos valią? Eliezeras norėjo, kad Izaokui tinkama mergina ateitų prie šulinio, o paprašius vandens, duotų atsigerti jam ir dar pasisiūlytų pagirdyti jo kupranugarius (Pradžios 24:12–14). Ir kas tokia pasielgė būtent taip? Ogi Rebeka! Įsivaizduokite, kaip ji jautėsi, jeigu visa tai girdėjo.
(Pradžios 24:58) Jie pakvietė Rebeką ir paklausė: „Ar vyksi su šiuo vyru?“ – „Taip, vyksiu“, – atsakė ji.
(Pradžios 24:67) Izaokas parsivedė Rebeką į savo motinos Saros palapinę; ji tapo jo žmona. Izaokas pamilo Rebeką, ir ši jam buvo tikra paguoda po motinos mirties.
wp16.3 p. 14, pstr. 6–7
„Eisiu“
Prieš keletą savaičių Eliezeras to paties paklausė Abraomo: „O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?“ Abraomas atsakė: „Būsi laisvas nuo priesaikos“ (Pradžios 24:39, 41). Betuelio namuose merginos nuomonės irgi buvo paisoma. Eliezeras taip džiaugėsi sėkmingai atlikta užduotimi, jog jau kitą rytą prašėsi leidžiamas grįžti į Kanaaną su Rebeka. Namiškiai norėjo, kad ji pabūtų su jais dar bent dešimt dienų. Galiausiai jie nutarė: „Pasišaukime mergaitę ir paklauskime, ką ji sakys“ (Pradžios 24:57).
Rebeka atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Ką ji darys? Gal bandys sužadinti tėvo ir brolio gailestį, maldaudama, kad nesiųstų jos į nežinomybę? O gal laikys garbe atlikti tam tikrą vaidmenį įvykiuose, kuriems, akivaizdu, vadovauja Jehova? Jos atsakymas atskleidžia, ką ji manė apie šį netikėtą, gal kiek bauginantį gyvenimo posūkį. Rebeka trumpai ir aiškiai pasakė: „Eisiu“ (Pradžios 24:58).
Ką vertinga radome
(Pradžios 24:19, 20) „Tarnui atsigėrus, mergina pasakė: „Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu.“ 20 Skubiai išpylusi vandenį iš ąsočio į lovį, ji vėl nubėgo prie šulinio; mergina vandenį sėmė tol, kol pagirdė visus kupranugarius.
„Eisiu“
Vieną vakarą, Rebekai pasisėmus vandens, prie jos pribėgo pagyvenęs vyras ir tarė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio.“ Kaip mandagiai nepažįstamasis išsakė savo kuklų prašymą! Rebeka matė, kad jis atvykęs iš toli. Taigi skubiai nusikėlė nuo peties ąsotį ir davė atsigerti – ne šiaip gurkšnelį, o iki soties – gaivaus šaltinio vandens. Mergina pastebėjo, kad netoliese klūpo dešimt to vyro kupranugarių, o girdykla tuščia. Matydama šiltą senolio žvilgsnį ir norėdama parodyti jam geraširdiškumą, pasakė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų“ (Pradžios 24:17–19).
Rebeka pasisiūlė pagirdyti visus dešimt kupranugarių! Ištroškęs kupranugaris gali išgerti iki 100 litrų. Jeigu tie dešimt būtų buvę labai ištroškę, Rebekos būtų laukusi ne viena valanda sunkaus darbo. Tačiau jie, atrodo, nebuvo baisiai ištroškę. Bet ar Rebeka tai iš anksto žinojo? Ne. Ji buvo pasiruošusi dirbti negailėdama jėgų, kad parodytų pagyvenusiam svečiui maloningumą. Pagalbos jis neatsisakė ir akylai stebėjo, kaip mergina vis skuba prie šulinio, pasemia vandens ir neša jį girdyklon (Pradžios 24:20, 21).
wp16.3 p. 13, išn.
„Eisiu“
Buvo jau vakaras. Biblijoje nerašoma, kad Rebeka prie šulinio būtų praleidusi ištisas valandas. Taip pat neužsimenama, kad jai grįžus šeima jau būtų sugulusi miegoti arba kad kas nors iš namiškių būtų jos pasigedęs ir atėjęs ieškoti.
(Pradžios 24:65) ir paklausė tarną: „Koks ten vyras ateina per lauką mūsų pasitikti?“ Tarnas atsakė: „Tai mano šeimininkas.“ Tada Rebeka užsidengė šydu.
„Eisiu“
Ir štai atėjo diena, apie kurią rašoma straipsnio pradžioje. Karavanui keliaujant per Negebo sritį ėmė temti. Netikėtai Rebeka pamatė per laukus ateinantį vyrą. Jis atrodė rimtas, susimąstęs. „Skubiai nulipusi nuo kupranugario“, galbūt šiam net nespėjus priklaupti, ji klausė tarno: „Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?“ Sužinojusi, jog tai Izaokas, ji prisidengė galvą šydu (Pradžios 24:62–65). Kodėl? Greičiausiai tai buvo pagarbos būsimam vyrui ženklas. Toks nuolankumas kai kam šiandien gali atrodyti senamadiškas. Tačiau Rebeka yra geras pavyzdys tiek vyrams, tiek moterims, nes kam iš mūsų nereikia nuolat ugdytis šios puikios savybės?
KOVO 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 25–26
„Ezavas pardavė savo pirmagimystę“
(Pradžios 25:27, 28) Berniukai užaugo. Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, mėgo klajoti po laukus, o Jokūbas laikėsi prie palapinių; jis buvo vyras be priekaišto. 28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes šis parnešdavo jam žvėrienos, o Rebeka mylėjo Jokūbą.
it-1-E p. 1242
Jokūbas
Tėvo mylimas Ezavas buvo smarkaus būdo, nenuorama, mėgo medžioti, klajoti po laukus. O Jokūbas, priešingai, „laikėsi prie palapinių; jis buvo vyras be priekaišto [hebr. tam]“. Jokūbui patiko gyventi ramiai, rūpintis gyvuliais, prižiūrėti namus. Šį savo sūnų ypač mylėjo motina (Pr 25:27, 28). Hebrajiškas žodis tam vartojamas ir kitose vietose, kalbant apie žmones, kuriems Dievas palankus. Pavyzdžiui, „kraugeriai nekenčia doro žmogaus“, tačiau Jehova patikina, kad „dėl ateities jis [dorasis] gali būt ramus“ (Pat 29:10; Ps 37:37). Jobas, Dievui atsidavęs žmogus, buvo „doras [hebr. tam], teisus“ (Job 1:1, 8; 2:3).
(Pradžios 25:29, 30) „Kartą, Jokūbui beverdant viralą, iš laukų nuvargęs grįžo Ezavas. 30 Jis paprašė Jokūbo: „Nagi, duok man pasrėbti to raudono viralo, nes esu visai nusilpęs!“ (Todėl jis buvo pramintas Edomu.)
(Pradžios 25:31–34) „Pirmiau parduok man pirmagimystę“, – atsakė Jokūbas. 32 „Esu prie mirties, – kalbėjo Ezavas. – Kas man iš tos pirmagimystės?“ – 33 „Pirmiau prisiek“, – pareikalavo Jokūbas. Taigi Ezavas prisiekė Jokūbui ir pardavė jam pirmagimystę. 34 Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Šis pavalgė, atsigėrė ir atsikėlęs nuėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.
Kodėl turime rodyti dėkingumą
11 Kai kurie Biblijoje aprašyti žmonės dėkingumo, deja, neparodė. Vienas iš jų buvo Ezavas. Tėvai nuo mažumės jį mokė gerbti ir mylėti Jehovą, tačiau šventų dalykų jis nevertino. (Perskaityk Hebrajams 12:16.) Kada tai paaiškėjo? Kai nė nesudvejojęs už dubenį viralo pardavė pirmagimystę savo jaunesniam broliui Jokūbui (Pr 25:30–34). Vėliau jis labai gailėjosi taip padaręs, bet skųstis, kad negavo pirmagimiui skirto palaiminimo, jis neturėjo teisės, nes savo pirmagimystės nevertino.
it-1-E p. 835
Pirmagimis
Nuo seno pirmagimis sūnus šeimoje užimdavo garbingą padėtį ir po tėvo mirties tapdavo šeimos galva. Be to, jis paveldėdavo dvigubą tėvo palikimo dalį (Įst 21:17). Juozapas sodindamas brolius prie stalo atsižvelgė į Rubeno, kaip pirmagimio, teisę (Pr 43:33). Tačiau vardijant sūnus Biblijoje pirmagimis ne visada paminimas pirmas. Pirmenybė dažnai teikiama žymiausiam arba ištikimiausiam sūnui, nebūtinai pirmagimiui (Pr 6:10; 1 Met 1:28; palygink su Pr 11:26, 32; 12:4).
Ką vertinga radome
(Pradžios 25:31–34) „Pirmiau parduok man pirmagimystę“, – atsakė Jokūbas. 32 „Esu prie mirties, – kalbėjo Ezavas. – Kas man iš tos pirmagimystės?“ – 33 „Pirmiau prisiek“, – pareikalavo Jokūbas. Taigi Ezavas prisiekė Jokūbui ir pardavė jam pirmagimystę. 34 Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Šis pavalgė, atsigėrė ir atsikėlęs nuėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.
(Hebrajams 12:16) ir žiūrėkite, kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, kaip nevertino Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises.
Skaitytojų klausimai
Ar teisinga sakyti, kad įeiti į Mesijo kilmės liniją galėjo tik turintieji pirmagimystės teisę?
▪ Mūsų leidiniuose ne sykį buvo daroma tokia išvada. Atrodė, kad tai derinasi su Hebrajams 12:16, kur sakoma, kad Ezavas nevertino „šventų dalykų“ ir savo broliui Jokūbui už vieną valgį atidavė „pirmagimio teises“. Manėme, kad įsigijęs pirmagimio teises Jokūbas gavo ir galimybę tapti Mesijo protėviu (Mt 1:2, 16; Lk 3:23, 34).
Vis dėlto daugiau patyrinėję Biblijos pasakojimus galime teigti, jog vyras, kad galėtų įeiti į Mesijo kilmės liniją, neprivalėjo būti pirmagimis. Štai keli pavyzdžiai.
Jokūbo, arba Izraelio, pirmagimis buvo Lėjos sūnus Rubenas. Pirmasis sūnus, kurį vėliau pagimdė jo mylimoji žmona Rachelė, buvo Juozapas. Kai Rubenas pasielgė nedorai, pirmagimystės teisė atiteko Juozapui (Pr 29:31–35; 30:22–25; 35:22–26; 49:22–26; 1 Met 5:1, 2). Vis dėlto Mesijas kilo ne iš Rubeno ar Juozapo, o iš ketvirto Lėjos sūnaus Judo (Pr 49:10).
Luko 3:32 paminėti penki vėliau gyvenę vyrai, kurie įėjo į Mesijo kilmės liniją. Kiekvienas iš jų, regis, buvo pirmagimis. Pavyzdžiui, Boazui pirmas gimė Jobedas, šiam – Jesė (Rūt 4:17, 20–22; 1 Met 2:10–12).
O štai Jesės sūnus Dovydas nebuvo pirmagimis. Jis gimė paskutinis iš aštuonių sūnų. Vis dėlto jam teko garbė tapti Mesijo protėviu (1 Sam 16:10, 11; 17:12; Mt 1:5, 6). Toliau Mesijo kilmės liniją tęsė Saliamonas, nors ir nebuvo Dovydo pirmagimis (2 Sam 3:2–5).
Aišku, nereikėtų eiti prie išvados, kad pirmagimio statusas nieko nereiškė. Vyriausias sūnus šeimoje turėjo garbingą padėtį ir, tėvui mirus, dažniausiai imdavosi šeimynos galvos pareigų. Be to, jam tekdavo dvigubai didesnė paveldo dalis nei bet kuriam kitam sūnui (Pr 43:33; Įst 21:17; Joz 17:1).
Tačiau pirmagimystės teisė galėjo būti perleista kitam. Pavyzdžiui, kai Abraomas išsiuntė iš namų Izmaelį, pirmagimio teisė atiteko Izaokui (Pr 21:14–21; 22:2). Ir, kaip jau minėjome, pirmagimystė iš Rubeno panašiai perėjo Juozapui.
Dabar grįžkime prie Hebrajams 12:16. Ten rašoma: „[Žiūrėkite], kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, – kaip Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises.“ Kokia šių žodžių esmė?
Apaštalas Paulius čia neaptarinėjo Mesijo kilmės. Ankstesnėse laiško eilutėse jis ragino krikščionis tiesinti takus po savo kojomis ir saugotis amoralaus elgesio, kad „neprarastų Dievo malonės“ (Hbr 12:12–16). Nedorai elgdamiesi krikščionys būtų parodę, jog kaip ir Ezavas „nevertina šventų dalykų“.
Ezavas gyveno patriarchaliniais laikais. Būdamas pirmagimis, jis gal net būtų galėjęs visos šeimos vardu atnašauti Jehovai aukas (Pr 8:20, 21; 12:7, 8; Job 1:4, 5). Tačiau, pasidavęs kūniškam mąstymui, garbingas pirmagimio privilegijas jis išmainė į dubenį viralo. Galbūt Ezavas norėjo išvengti Abraomo palikuonims išpranašautų vargų (Pr 15:13). Kad jis nevertina šventų dalykų, pasimatė ir tada, kai sau į žmonas paėmė dvi Jehovai netarnaujančias moteris. Šitaip jis apkartino tėvams gyvenimą (Pr 26:34, 35). Visiškai priešingai pasielgė Ezavo brolis Jokūbas – sau žmona jis pasirinko tikrojo Dievo garbintoją (Pr 28:6, 7; 29:10–12, 18).
Taigi kokią išvadą galime padaryti? Kartais į Mesijo kilmės liniją įeidavo pirmagimiai. Tačiau tokia garbė tekdavo ne vien jiems. Žydams tai tikrai nebuvo paslaptis. Pavyzdžiui, jie žinojo, kad Kristus turėjo kilti iš Dovydo, paskutinio Jesės sūnaus (Mt 22:42).
(Pradžios 26:7) Vietiniams vyrams teiraujantis apie jo žmoną, Izaokas atsakydavo: „Ji mano sesuo.“ Izaokas bijojo pasakyti, kad ji yra jo žmona. Kadangi Rebeka buvo gražios išvaizdos, jis manė sau: „Dėl Rebekos šito krašto vyrai gali mane užmušti.“
it-2-E p. 245, pstr. 6
Melas
Piktavališkas melas Biblijoje neabejotinai yra smerkiamas. Tačiau asmuo neprivalo atskleisti teisingos informacijos tiems, kas neturi teisės jos žinoti. Jėzus Kristus patarė: „Neduokite to, kas šventa, šunims. Nemeskite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios nesudraskytų jūsų“ (Mt 7:6). Būtent todėl Jėzus neatskleisdavo visko arba neatsakydavo tiesiai į kai kuriuos klausimus tais atvejais, kai grėsdavo bereikalingai patirti žalą (Mt 15:1–6; 21:23–27; Jn 7:3–10). Matyt, panašiai reikia vertinti Abraomo, Izaoko, Rahabos ir Eliziejaus poelgius, kai jie suklaidino tuos, kas netarnavo Jehovai, arba nepasakė jiems visos tiesos (Pr 12:10–19; sk. 20; 26:1–10; Joz 2:1–6; Jok 2:25; 2 Kar 6:11–23).
KOVO 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 27–28
„Jokūbas gavo teisėtai priklausantį palaiminimą“
(Pradžios 27:6–10) ji tarė savo sūnui Jokūbui: „Ką tik girdėjau, kaip tavo tėvas kalbėjosi su tavo broliu Ezavu ir prašė: 7 ‘Sumedžiok man ką nors ir paruošk skanų valgį. Pavalgęs palaiminsiu tave Jehovos akivaizdoje, kol dar esu gyvas.’ 8 Atidžiai manęs paklausyk, sūnau, ir padaryk, kaip nurodysiu. 9 Nueik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus, kad iš jų paruoščiau tavo tėvui gardų valgį, kokį jis mėgsta. 10 Tada tą valgį nuneši tėvui, kad jis prieš mirdamas tave palaimintų.“
Rebeka – dievobaiminga ir veikli moteris
Ar Izaokas suvokia, kad Ezavas turės tarnauti Jokūbui, Biblijoje nerašoma. Šiaip ar taip, ir Rebeka, ir pats Jokūbas žino, jog palaimos priklauso jam. Išgirdusi, jog Izaokas rengiasi palaiminti Ezavą, kai tik šis sumedžios ir pataisys žvėrienos, Rebeka puola veikti. Ryžtas ir uolumas, būdingas iš jaunystės, neišblėso. Ji liepia Jokūbui parnešti du ožiukus, kad paruoštų vyrui mėgstamą valgį. Paskui Jokūbas, siekdamas palaiminimo, turi apsimesti Ezavu. Jokūbas nesutinka. Tėvas tikrai supras klastą ir prakeiks jį! Rebeka įkalbinėja. „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau“, – sako ji. Tada pagamina valgį, aptaiso Jokūbą Ezavo drabužiais ir siunčia pas vyrą. (Pradžios 27:1–17)
Kodėl Rebeka taip elgiasi, nepaaiškinta. Už šį poelgį daugelis ją smerkia. Tačiau Biblija jos nekaltina, kaip nekaltino ir Izaokas, supratęs, kad palaimino Jokūbą. Izaokas netgi išsako jam daugiau palaimų. (Pradžios 27:29; 28:3, 4) Rebeka žino, ką Jehova išpranašavo apie jos sūnus. Todėl ir rūpinasi, kad Jokūbas gautų teisėtai priklausantį palaiminimą. Tai atitinka Jehovos valią. (Romiečiams 9:6–13)
(Pradžios 27:18, 19) Jokūbas įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ Šis atsiliepė: „Aš čia! Kas tu, mano sūnau?“ – 19 „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis, – atsakė jis. – Padariau, kaip sakei. Sėskis ir valgyk, ką sumedžiojau, tada mane palaiminsi.“
Skaitytojų klausimai
Biblija nesako, kodėl Rebeka ir Jokūbas taip pasielgė, tačiau leidžia suprasti, kad tai įvyko spontaniškai. Svarbu įsidėmėti, jog Dievo Žodis nei pateisina, nei smerkia tą jų poelgį, vadinasi, šis pasakojimas nėra precedentas meluoti ir apgaudinėti. Tačiau šią situaciją Biblija padeda išsiaiškinti.
Pirma, iš jos sužinome, kad Jokūbas turėjo teisę gauti tėvo palaiminimą, o Ezavas ne. Jokūbas buvo teisėtai nusipirkęs pirmagimystės teisę iš savo dvynio brolio, kuris jos nevertino ir pardavė už valgį, kad numalšintų alkį. „Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė“ (Pradžios 25:29–34). Taigi kreipdamasis į tėvą palaiminimo Jokūbas siekė to, kas jam priderėjo.
(Pradžios 27:27–29) Šis priėjo ir pabučiavo tėvą. Izaokas, užuodęs jo drabužių kvapą, laimino jį tokiais žodžiais: „Mano sūnaus kvapas – tarsi kvapas laukų, kuriuos Jehova palaimino. 28 Teduoda tau Dievas rasos iš dangaus ir žemės derlingos, apstybę javų ir jauno vyno. 29 Tetarnauja tau giminės ir žemai tesilenkia prieš tave tautos. Viešpatauk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Kas tik tave keiktų, tebus prakeiktas, o kas tave laimintų, tebus palaimintas.“
it-1-E p. 341, pstr. 6
Palaiminimas
Patriarchalinėje visuomenėje paprastai tėvas prieš mirtį palaimindavo savo sūnus. Toks palaiminimas turėjo didelę reikšmę ir buvo labai vertinamas. Taip Izaokas palaimino Jokūbą manydamas, kad tai jo pirmagimis Ezavas. Izaokas pažadėjo pranašumą ir klestėjimą Jokūbui, o ne jo broliui Ezavui; be abejo, išpildyti šį palaiminimą Izaokas, pats jau būdamas aklas ir senas, prašė Jehovą (Pr 27:1–4, 23–29; 28:1, 6; Hbr 11:20; 12:16, 17). Vėliau Izaokas sąmoningai patvirtino ir papildė tą palaiminimą (Pr 28:1–4). Prieš mirtį Jokūbas pirma palaimino du Juozapo sūnus, paskui savo paties sūnus (Pr 48:9, 20; 49:1–28; Hbr 11:21). Panašiai Mozė prieš mirtį palaimino visą Izraelio tautą (Įst 33:1). Kaip parodė tolesni įvykiai, visais šiais atvejais buvo ištartos pranašystės. Kartais žmogus, tardamas palaiminimą, laikydavo savo ranką ant galvos to, kurį laimindavo (Pr 48:13, 14).
Ką vertinga radome
(Pradžios 27:46–28:2) Rebeka Izaokui guodėsi: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių. Jeigu dar ir Jokūbas vestų hetitę, tokią pat čiabuvę, išvis nieko gero man gyvenime nebeliktų.“
28 Izaokas pasikvietė Jokūbą, palaimino jį ir tarė: „Neimk sau žmonos iš Kanaano dukterų. 2 Keliauk į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir paimk į žmonas kurią nors savo motinos brolio Labano dukterį.
Kaip geriau vienam kitą suprasti
Ar Izaokas ir Rebeka išmoko atvirai išsakyti vienas kitam savo mintis? Kai jų sūnus Ezavas vedė dvi hetites, šeimoje radosi rimta problema. Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas [kitas sūnus] vestų hetitę, [...] kas gero man gyvenime beliktų?“ (Pradžios 26:34; 27:46). Ji aiškiai ir konkrečiai pasakė, kas ją slegia.
Jokūbui, Ezavo broliui dvyniui, Izaokas liepė neimti žmonos iš kanaaniečių dukterų (Pradžios 28:1, 2). Taigi Rebeka ne tuščiai kalbėjo. Ji su vyru nevengė aptarti opaus šeimyninio klausimo ir tai yra mums geras pavyzdys. O kaip tada, jei sutuoktinių nuomonės skiriasi? Ką daryti?
(Pradžios 28:12, 13) Užmigęs jis sapnavo tokį sapną: nuo žemės į dangų kyla laiptai ir tais laiptais aukštyn žemyn laipioja Dievo angelai. 13 O pačiame viršuje stovi Jehova ir sako: „Aš esu Jehova, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas. Žemę, ant kurios dabar guli, atiduosiu tau ir tavo palikuoniams.
Pradžios knygos apžvalga (2 dalis)
28:12, 13. Ką reiškė Jokūbo sapne matytos „kopėčios“? Tos „kopėčios“, galbūt atrodančios kaip kylantys akmeniniai laiptai, reiškė ryšį tarp žemės ir dangaus. Tai, kad jomis aukštyn ir žemyn laipiojo Dievo angelai, rodo, jog šios būtybės Jehovos pavestos kažkaip ypatingai tarnauja žmonėms, turintiems jo pritarimą. (Jono 1:51)
KOVO 30–BALANDŽIO 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 29–30
„Jokūbo santuoka“
(Pradžios 29:18–20) Kadangi buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas pasiūlė Labanui: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukrą Rachelę.“ 19 Labanas atsakė: „Daug mieliau išleisiu ją už tavęs nei už ko kito. Gyvenk pas mane.“ 20 Taigi Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus, tačiau tie metai jam prabėgo it kelios dienos – taip ją mylėjo.
Jokūbas brangino dvasines vertybes
Sužieduotuvės įvykdavo sumokėjus nuotakos tėvams išpirkos mokestį. Vėliau Mozės įstatyme buvo nurodyta: už suvedžiotą skaisčią mergaitę 50 sidabro šekelių. Biblisto Gordono Venhamo nuomone, tai „pati didžiausia nuotakos išpirka“, bet paprastai būdavo mokama „daug mažiau“. (Pakartoto Įstatymo 22:28, 29) Sumokėti Jokūbas neturėjo iš ko, tad pasisiūlė tarnauti Labanui septynerius metus. „Kadangi laikini darbininkai senovės Babilono laikais gaudavo nuo pusės iki vieno šekelio per mėnesį (42–84 šekelius per septynerius metus), – aiškina Venhamas, – Jokūbas pasiūlė Labanui už Rachelės ranką solidžią vestuvių dovaną.“ Šis ją mielai priėmė. (Pradžios 29:19)
(Pradžios 29:21–26) Tada Jokūbas sakė Labanui: „Mano tarnystės laikas baigėsi. Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja sueiti.“ 22 Labanas sukvietė visus apylinkės žmones ir iškėlė vaišes. 23 Tačiau vakare jis ėmė ir nuvedė pas Jokūbą savo dukterį Lėją, kad su ja sugultų. 24 (Lėjai į tarnaites Labanas atidavė savo tarnaitę Zilpą.) 25 Atėjus rytui Jokūbas pamatė, kad su juo yra Lėja. Labanui jis tarė: „Kodėl taip su manimi pasielgei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau? Kodėl mane apgavai?“ 26 Labanas atsakė: „Pas mus neįprasta, kad jaunesnė dukra tekėtų anksčiau už pirmagimę.
Nelaimingos seserys, kurios „sukūrė Izraelio namus“
Ar Lėja rengėsi Jokūbą apgauti? O gal tiesiog turėjo paklusti tėvui? Bet kur buvo Rachelė? Ar žinojo, kas vyksta? Jeigu taip, ką ji tuomet jautė? Ar galėjo pasipriešinti savo valdingam tėvui? Atsakymo Biblijoje nėra. Kad ir ką abi seserys manė, išaiškėjusi klasta Jokūbą papiktino. Bet apmaudą jis liejo ant Labano, ne ant jo dukterų. „Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“ – priekaištavo. Labanas atsakė: „Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją. Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!“ (Pradžios 29:25–27, Brb). Taip Jokūbas buvo įveltas į poligaminę santuoką, kurią lydėjo kartus pavydas.
it-2-E p. 341, pstr. 3
Santuoka
Vestuvių iškilmės. Nors Izraelyje formalios vestuvių ceremonijos nebuvo, vestuves žmonės laikė labai džiugia švente. Vestuvių dieną nuotaka savo namuose kruopščiai ruošdavosi. Pirmiausia nusimaudydavo ir išsitepdavo kvapiuoju aliejumi. (Palygink su Rūt 3:3; Ez 23:40.) Paskui (galbūt padedama tarnaičių) ant krūtinės užsirišdavo juostą ir apsirengdavo baltą drabužį, neretai gausiai siuvinėtą, atspindintį jos finansinę padėtį (Jer 2:32; Apr 19:7, 8; Ps 45:13, 14). Nuotaka pasidabindavo puošmenomis ir brangenybėmis, jeigu jų turėdavo (Iz 49:18; 61:10; Apr 21:2), ir apsigobdavo lengva skraiste (panašia į šydą), dengiančia nuo galvos iki pėdų (Iz 3:19, 23). Tai padeda suprasti, kodėl Labanui pavyko lengvai apgauti Jokūbą ir kodėl Jokūbas nežinojo, kad Labanas vietoj Rachelės jam davė Lėją (Pr 29:23, 25). Rebeka prieš susitikdama su Izaoku galvą užsidengė šydu (Pr 24:65). Tai simbolizavo nuotakos pavaldumą jaunikio valdžiai (1 Kor 11:5, 10).
(Pradžios 29:27, 28) Atšvęsk vestuvių savaitę su šia moterimi. Paskui gausi ir aną, jei tarnausi man dar septynerius metus.“ 28 Jokūbas sutiko ir atšventė vestuvių savaitę su Lėja. Tada Labanas davė jam į žmonas ir kitą savo dukterį, Rachelę.
Ką vertinga radome
(Pradžios 30:3) Rachelė tada tarė: „Turiu tarnaitę Bilhą, sugulk su ja, kad ji pagimdytų man vaikų, kad bent iš jos vaikų turėčiau.“
it-1-E p. 50
Įvaikinimas
Rachelė ir Lėja vaikus, kuriuos Jokūbui pagimdė jų tarnaitės, laikė savais sūnumis, pagimdytais joms „ant kelių“ (išn.) (Pr 30:3–8, 12, 13, 24). Tie sūnūs turėjo tas pačias paveldėjimo teises kaip ir tie, kuriuos Jokūbui pagimdė abi teisėtos žmonos. Jie buvo tikri tėvo sūnūs ir, kadangi tarnaitės buvo jo žmonų nuosavybė, Rachelė ir Lėja turėjo nuosavybės teises į tuos vaikus.
(Pradžios 30:14, 15) Kartą per kviečiapjūtę vaikštinėdamas laukuose Rubenas užtiko mandragorų ir parnešė jų savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau man duoti tavo sūnaus parneštų mandragorų.“ – 15 „Tau dar maža, kad atėmei iš manęs vyrą?! – supyko Lėja. – Dabar ir mano sūnaus mandragoras nori atimti?!“ Rachelė tarė: „Gerai, šiąnakt Jokūbas tegula su tavimi, tik duok man savo sūnaus mandragorų.“
Pradžios knygos apžvalga (2 dalis)
30:14, 15. Kodėl Rachelė galimybę pastoti išmainė į keletą mandragorų? Senovėje mandragoros vaisiai buvo naudojami medicinoje kaip narkotinė ir traukulius slopinanti priemonė. Bet jiems taip pat buvo priskiriama galia sukelti lytinį potraukį, skatinti vaisingumą ar padidinti nėštumo tikimybę. (Giesmių giesmės 7:14 [7:13, Brb]) Nors Biblijoje Rachelės motyvai neatskleidžiami, ji galbūt prašė mandragorų vildamasi pastoti, kad nebereikėtų kęsti paniekos dėl nevaisingumo. Tačiau Jehova „atvėrė jos įsčias“ tik po kelerių metų. (Pradžios 30:22–24)