mwbr20.04 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
BALANDŽIO 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 31
„Jokūbas su Labanu sudarė taikos sandorą“
(Pradžios 31:44–46) Tad sudarykime sandorą, tebus ji tarsi liudytojas tarp mudviejų.“ 45 Taigi Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą. 46 Paskui paliepė savo vyrams: „Parinkite akmenų.“ Tie pririnko ir sudėjo visus į krūvą. Paskui visi prie tų sukrautų akmenų valgė.
it-1-E p. 883, pstr. 1
Galedas
Taikiai išsprendę tarpusavio nesutarimus Jokūbas ir Labanas sudarė sandorą. Ta proga Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą. Paskui paliepė savo vyrams parinkti akmenų ir sudėti visus į krūvą (galbūt padarant plokščią, panašiai kaip stalo, viršų), ant kurios visi draugiškai pavalgė. Labanas tą vietą pavadino aramėjiškai (siriškai) Jegar Sahaduta, o Jokūbas – hebrajišku to pavadinimo atitikmeniu Galedas. Labanas pasakė: „Ši akmenų krūva [hebr. gal] nuo šiandien bus tarsi liudytojas [hebr. edh] tarp manęs ir tavęs“ (Pr 31:44–48). Akmenų krūva (ir akmeninis paminklas) buvo tarsi liudytojas visiems praeiviams. Kaip rašoma 49 eilutėje, ta krūva dar buvo pavadinta Micpa (išn. sargybos bokštas); ji turėjo priminti, kad Jokūbas ir Labanas įsipareigojo saugoti taiką tarpusavyje ir kiekvienas savo šeimoje (Pr 31:50–53). Akmenys ir vėliau buvo panašiai naudojami kaip nebylūs liudytojai (Joz 4:4–7; 24:25–27).
(Pradžios 31:47–50) Labanas pavadino tą akmenų krūvą Jegar Sahaduta, o Jokūbas – Galedu. 48 Labanas tarė: „Ši akmenų krūva nuo šiandien bus tarsi liudytojas tarp manęs ir tavęs.“ Todėl ji ir buvo pavadinta Galedu. 49 Ji buvo pavadinta ir Micpa, nes Labanas sakė taip: „Tegul stebi mus Jehova, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę. 50 Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi daugiau moterų, atmink, kad nesant žmogaus, galinčio paliudyti, Dievas bus liudytojas tarp mudviejų.“
it-2-E p. 1172
Sargybos bokštas
Jokūbo sukrauta akmenų krūva buvo pavadinta Galedu (išvertus iš hebr. kalbos „liudijimo krūva“) ir Micpa (išvertus iš hebr. kalbos „sargybos bokštas“). Labanas tada tarė: „Tegul stebi mus Jehova, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę“ (Pr 31:45–49). Ši akmenų krūva turėjo liudyti tai, kad Jehova stebi, ar Jokūbas ir Labanas laikosi taikos sandoros.
(Pradžios 31:51–53) Labanas Jokūbui dar sakė: „Štai akmenų krūva, štai paminklas mudviejų sandorai paliudyti. 52 Ši akmenų krūva bus liudytojas ir liudijimo paminklas. Ji liudys mudviejų sandorą, kad nei aš, nei tu nežengsime toliau šios krūvos vienas kitam pikta daryti. 53 Abraomo Dievas, Nahoro Dievas ir jų tėvo Dievas tebus mudviejų teisėjas.“ Tada Jokūbas prisiekė tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.
Ką vertinga radome
(Pradžios 31:19) Labanas tuo metu buvo išėjęs kirpti avių. Tėvui nesant namuose, Rachelė pavogė šeimos dievukus.
it-2-E p. 1087–1088
Terafai
Archeologiniai radiniai Mesopotamijoje ir aplinkinėse vietovėse rodo, kad asmuo, turėdamas terafus, arba šeimos dievukus, galėjo tikėtis paveldėti šeimos turtą. Vienoje molio lentelėje, rastoje Nuzyje, minima, kad tam tikromis aplinkybėmis žentas, turėdamas šeimos dievukus, galėjo kreiptis į teismą ir pretenduoti į mirusio uošvio nuosavybę (Ancient Near Eastern Texts, redagavo J. Pritchard, 1974, p. 219, 220, išn. 51). Galbūt todėl Rachelė paėmė tėvo terafus. Ji turbūt manė turinti teisę tai padaryti, nes tėvas elgėsi nesąžiningai su jos vyru Jokūbu. (Palygink su Pr 31:14–16.) Terafų reikšmė sprendžiant paveldėjimo teises padeda suprasti, kodėl Labanas taip stengėsi juos atgauti – susikvietęs savo brolius vijosi Jokūbą septynias dienas (Pr 31:19–30). Žinoma, Jokūbas apie Rachelės poelgį nieko nežinojo (Pr 31:32), ir nėra jokių įrodymų, jog jis kada nors bandė pasinaudoti terafais, kad atimtų paveldą iš Labano sūnų. Jokūbas neturėjo nieko bendra su stabais. Tais terafais buvo atsikratyta tikriausiai tada, kai Jokūbas visus jo šeimynos jam atiduotus svetimus dievus pakasė po didžiuoju medžiu netoli Sichemo, o gal dar anksčiau (Pr 35:1–4).
(Pradžios 31:41, 42) Taip ištarnavau tavo namuose dvidešimt metų – keturiolika už abi tavo dukteris ir šešerius už kaimenes. O tu dešimt kartų keitei mano atlygį. 42 Jeigu mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas ir Dievas, kurio bijojo Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, būtum išvaręs mane tuščiomis. Dievas matė visą mano vargą ir rankų triūsą, todėl ir perspėjo tave šią naktį.“
(1 Petro 2:18) Tarnai su derama pagarba teklauso savo šeimininkų – ne vien gerų ir supratingų, bet ir tų, kuriems sunku įtikti.
Jehova – mūsų saugi užuovėja
8 Harane Jokūbą labai šiltai priėmė jo dėdė Labanas. Vėliau ištekino už jo savo dukras Lėją ir Rachelę. Deja, ilgainiui uošvis ėmė engti žentą, dešimt kartų keitė jam atlyginimą (Pr 31:41, 42). Vis dėlto Jokūbas kantriai nukentė tokią neteisybę žinodamas, kad Jehova jo neapleis. Ir tikrai, kai Dievas liepė patriarchui grįžti į Kanaaną, šis jau buvo įsigijęs „ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų“ (Pr 30:43). Dėkinga širdimi Jokūbas meldėsi: „Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas“ (Pr 32:11 [32:10, Brb]).
BALANDŽIO 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 32–33
„Ar grumiesi, kad būtum palaimintas?“
(Pradžios 32:24) Jokūbas galiausiai pasiliko vienas. Tada pasirodė kažkoks vyras ir ėmė su juo grumtis. Taip jiedu grūmėsi iki pat aušros.
Ar uoliai ieškai Jehovos?
Rašte gausu pavyzdžių, kaip kai kurie tarnai labai stengėsi ieškoti Jehovos. Vienas iš jų – Jokūbas. Jis iki pat aušros atkakliai kovojo su Dievo angelu, todėl buvo pavadintas Izraeliu („Jis grumiasi su Dievu“), nes „grūmėsi“ su Dievu, arba nepasidavė jam, įtempė jėgas, ištvėrė kovodamas. Už šitokias pastangas angelas jį palaimino. (Pradžios 32:25–31 [32:24–30, Brb]; Jr, išnaša)
(Pradžios 32:25, 26) Matydamas, kad negali Jokūbo įveikti, tas vyras palietė jam klubo sąnarį ir taip jiedviem besigrumiant sąnarys išniro. 26 Paskui vyras tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta.“ – „Nepaleisiu, kol manęs nepalaiminsi!“ – atsakė Jokūbas.
it-2-E p. 190
Šlubas, šlubavimas
Jokūbo raišumas. Būdamas 97 metų Jokūbas kartą visą naktį grūmėsi su žmogaus kūną prisiėmusiu angelu. Jis nepaleido angelo tol, kol šis jo nepalaimino. Besigrumiant angelas palietė Jokūbui klubo sąnarį ir sąnarys išniro. Dėl to Jokūbas tapo šlubas (Pr 32:24–32; Oz 12:2–4). Raišumas Jokūbui primindavo, kad nors angelas jam sakė „grūmeisi su Dievu [Dievo angelu] ir su žmonėmis ir nugalėjai“, iš tiesų galingo angelo Jokūbas nenugalėjo. Jokūbas grūmėsi su angelu tik todėl, kad Dievas tai leido ir tokia buvo jo valia: Dievas suteikė Jokūbui progą parodyti, jog šis supranta, koks svarbus yra Dievo palaiminimas.
(Pradžios 32:27, 28) Anas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas.“ 28 Tada vyras tarė: „Nuo šiol būsi vadinamas nebe Jokūbu, o Izraeliu, nes grūmeisi su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai.“
it-1-E p. 1228
Izraelis
1. Vardas, kurį Dievas davė Jokūbui, kai šis buvo maždaug 97 metų. Naktį, kai Jokūbas perbrido Jaboko brastą eidamas susitikti su savo broliu Ezavu, jam teko susigrumti, kaip vėliau paaiškėjo, su angelu. Kadangi Jokūbas grūmėsi atkakliai, jis buvo pervardytas Izraeliu; tai liudijo apie Dievo palaiminimą. Tiems įvykiams atminti tą vietą Jokūbas pavadino Penieliu arba Penueliu (Pr 32:22–31). Vėliau Betelyje Dievas patvirtino, kad Jokūbo vardas tikrai pakeistas; nuo tada iki gyvenimo pabaigos jis dažnai buvo vadinamas Izraeliu (Pr 35:10, 15; 50:2; 1 Met 1:34). Žodis „Izraelis“ Biblijoje pavartotas per 2500 kartų, tačiau daugeliu atvejų turimi omenyje Jokūbo palikuoniai kaip tauta (Iš 5:1, 2).
Ką vertinga radome
(Pradžios 32:11) Meldžiu, išgelbėk mane nuo mano brolio Ezavo rankos. Bijau, kad jis atėjęs užpuls mane ir motinas su vaikais.
(Pradžios 32:13–15) Ten jis pernakvojo ir paskui iš to, ką buvo įsigijęs, parinko Ezavui dovanų: 14 200 ožkų ir 20 ožių, 200 avių ir 20 avinų, 15 30 žindančių kupranugarių su jaunikliais, 40 karvių ir 10 jaučių, 20 asilių ir 10 asilų.
Malonia kalba kuriame gerus tarpusavio santykius
10 Kurti ir išlaikyti taikius santykius padeda maloninga kalba, nuoširdus, atviras bendravimas. O kai tarpusavio santykius puoselėjame, tiesą sakant, tampame dar draugiškesni, labiau linkę atvirai bendrauti. Toks atvirumas ir abipusis pasitikėjimas randasi, jeigu kiekviena proga stengiamės daryti gera – ištiesiame pagalbos ranką, pradžiuginame žmogų kokia dovanėle, rodome svetingumą. Šitaip net galime ‘krauti žarijas’ kitam ant galvos, kad atsiskleistų jo gerosios savybės. O tada bus lengviau ir išsišnekėti, viską tarp savęs išsiaiškinti (Rom 12:20, 21).
11 Kad maloningas elgesys padeda įtvirtinti santarvę, suprato ir patriarchas Jokūbas. Kartą ant jo labai supyko Ezavas, brolis dvynys. Jokūbas baimindamasis, kad Ezavas jo neužmuštų, pabėgo. Po daugelio metų vis dėlto sugrįžo. Pasitikti jo Ezavas išėjo su keturiais šimtais vyrų. Jokūbas meldė Jehovą pagalbos ir pirma savęs pasiuntė Ezavui dovaną – daugybę galvijų. Dovana išties suminkštino brolio širdį. Kai juodu susitiko, Ezavas nebepyko. Pribėgęs Jokūbą net apkabino (Pr 27:41–44; 32:7, 12, 14–16 [32:6, 11, 13–15, Brb]; 33:4, 10).
(Pradžios 33:20) Ten jis pastatė aukurą ir pavadino jį El Elohe Izraelis.
it-1-E p. 980
Dievas, Izraelio Dievas
Po susitikimo su Jehovos angelu Penielyje gavęs naują vardą Izraelis ir susitaikęs su savo broliu Ezavu, Jokūbas apsigyveno Sukotuose, paskui persikėlė į Sichemą. Iš Hamoro sūnų jis nusipirko žemės sklypą ir pasistatė palapinę (Pr 32:24–30; 33:1–4, 17–19). „Ten jis pastatė aukurą ir pavadino jį El Elohe Izraelis“, išvertus iš hebrajų kalbos „Dievas, Izraelio Dievas“ (Pr 33:20, išn.). Jokūbas, įtraukdamas į aukuro pavadinimą savo naujai gautą vardą Izraelis, parodė, kad priima šį vardą ir kad yra už jį, taip pat už vadovavimą dėkingas Dievui, kuris padėjo jam saugiai sugrįžti į Pažadėtąją žemę. Biblijoje šis pavadinimas pavartotas tik kartą.
BALANDŽIO 27–GEGUŽĖS 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 34–35
„Susidėti su blogomis draugijomis pražūtinga“
(Pradžios 34:1) Jokūbo duktė Dina, kurią jam pagimdė Lėja, nueidavo pasimatyti su to krašto merginomis.
Sichemas – miestas slėnyje
Kaip turėjo jauni miesto vyrai žiūrėti į tą jaunutę nekaltą mergelę, vis besilankančią jų mieste (matyt, be palydovų)? Vienas kunigaikščio sūnus „pamatęs ją, pasiėmė ją, sugulė su ja ir ją išprievartavo“. Kodėl Diną viliojo pavojinga bendrystė su nedorais kanaaniečiais? Ar todėl, kad ji jautė poreikį bendrauti su savo bendraamžėmis? Gal ji buvo tokia pat užsispyrėlė ir savivaliautoja kaip kai kurie iš jos brolių? Perskaityk Pradžios knygos pranešimą ir pamėgink įsivaizduoti, kokį sielvartą ir gėdą turėjo išgyventi Jokūbas bei Lija dėl tragiškų jų dukters lankymųsi Sicheme pasekmių (Pradžios 34:1–31, ŠvR; 49:5–7; žiūrėk taip pat Sargybos bokšto 1985 m. birželio 15 d. numerį anglų k., puslapis 31).
(Pradžios 34:2) Ją pastebėjo hivo Hamoro, vieno iš krašto vadų, sūnus Sichemas. Pagriebęs Diną, jis privertė ją su juo sugulti.
„Bėkite nuo ištvirkavimo!“
14 Pati Dina, pamačiusi Sichemą, tikriausiai nė neketino su juo pasimylėti. Bet šis, lytiškai susijaudinęs, padarė tai, kas daugumai kanaaniečių tokiomis aplinkybėmis atrodė normalu. Matyt, Dina dar priešinosi, taip sakant, paskutinę minutę, bet kas iš to – Sichemas ją „jėga privertė su juo gulėti“. Paskui, atrodo, jis iš tiesų Diną įsimylėjo, bet, kas padaryta, – padaryta (Pradžios 34:1–4). Pasirinkusi netikusius draugus nukentėjo ne vien Dina. Sekė virtinė įvykių, kurie tapo visos jos šeimos gėda (Pradžios 34:7, 25–31; Galatams 6:7, 8).
(Pradžios 34:7) Tuo tarpu iš laukų sugrįžo Jokūbo sūnūs, mat sužinojo, kas nutiko. Jie jautėsi užgauti ir labai pyko, kad Sichemas sugulė su Jokūbo dukterimi, nes tokiu nedoru poelgiu jis pažemino Izraelį.
(Pradžios 34:25) Tačiau trečią dieną, kol jiems dar skaudėjo, du Jokūbo sūnūs – Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus nuėjo į miestą ir išžudė nieko neįtariančius jo vyrus, visus iki vieno.
Jei tave kas nors įžeidė
Tie, kas siekia atsikeršyti, paprastai tikisi taip palengvinti savo emocines kančias dėl patirto įžeidimo. Štai Biblijoje sakoma, kad hebrajų patriarcho Jokūbo sūnūs, sužinoję, jog kanaanietis Sichemas išprievartavo jų seserį Diną, „įsižeidė ir labai supyko“ (Pradžios 34:1–7; Brb). Degdami kerštu už seseriai padarytą skriaudą du Jokūbo sūnūs surengė sąmokslą prieš Sichemą ir jo namus. Prisidengę klasta Simeonas su Leviu nuėjo į tų kanaaniečių miestą ir išžudė ten visus vyriškius, žinoma, ir Sichemą (Pradžios 34:13–27).
Ar tas kraujo praliejimas davė ką nors gero? Jokūbas, sužinojęs, ką padarė jo sūnūs, griežtai papriekaištavo jiems: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams [...]. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima“ (Pradžios 34:30). Taigi, kerštas ne tik nepalengvino padėties, bet dar pasunkino – Jokūbo šeima nuo tol turėjo saugotis įpykusių kaimynų antpuolių. Matyt, todėl Dievas ir liepė Jokūbui persikelti su šeima iš tos vietovės į Betelį (Pradžios 35:1, 5).
Ką vertinga radome
(Pradžios 35:8) Vėliau mirė Rebekos žindyvė Debora. Ją palaidojo prie Betelio, po ąžuolu. Tą medį Jokūbas pavadino Alon Bakutu.
it-1-E p. 600, pstr. 4
Debora
1. Rebekos žindyvė. Kai Rebeka iš savo tėvo Betuelio namų iškeliavo į Palestiną tekėti už Izaoko, Debora ėjo kartu su ja (Pr 24:59). Daug metų ji tarnavo Izaoko namuose, o paskui, tikriausiai po Rebekos mirties, gyveno su Jokūbo šeima. Praėjus maždaug 125 metams po Rebekos ir Izaoko tuoktuvių Debora mirė ir buvo palaidota prie Betelio po ąžuolu. Medžiui duotas pavadinimas (Alon Bakutas, išvertus „verksmo ąžuolas“) rodo, kaip labai ją mylėjo Jokūbas ir jo šeimyna (Pr 35:8).
(Pradžios 35:22–26) Izraeliui gyvenant tame krašte, Rubenas sugulė su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis apie tai sužinojo. Jokūbas turėjo 12 sūnų. 23 Lėja pagimdė jam pirmagimį Rubeną, paskui Simeoną, Levį, Judą, Isacharą ir Zabuloną. 24 Rachelė pagimdė Juozapą ir Benjaminą. 25 Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs buvo Danas ir Naftalis, 26 o Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs – Gadas ir Ašeras. Šie sūnūs Jokūbui gimė Padan Arame.
Skaitytojų klausimai
Ar teisinga sakyti, kad įeiti į Mesijo kilmės liniją galėjo tik turintieji pirmagimystės teisę?
Mūsų leidiniuose ne sykį buvo daroma tokia išvada. Atrodė, kad tai derinasi su Hebrajams 12:16, kur sakoma, kad Ezavas nevertino „šventų dalykų“ ir savo broliui Jokūbui už vieną valgį atidavė „pirmagimio teises“. Manėme, kad įsigijęs pirmagimio teises Jokūbas gavo ir galimybę tapti Mesijo protėviu (Mt 1:2, 16; Lk 3:23, 34).
Vis dėlto daugiau patyrinėję Biblijos pasakojimus galime teigti, jog vyras, kad galėtų įeiti į Mesijo kilmės liniją, neprivalėjo būti pirmagimis. Štai keli pavyzdžiai.
Jokūbo, arba Izraelio, pirmagimis buvo Lėjos sūnus Rubenas. Pirmasis sūnus, kurį vėliau pagimdė jo mylimoji žmona Rachelė, buvo Juozapas. Kai Rubenas pasielgė nedorai, pirmagimystės teisė atiteko Juozapui (Pr 29:31–35; 30:22–25; 35:22–26; 49:22–26; 1 Met 5:1, 2). Vis dėlto Mesijas kilo ne iš Rubeno ar Juozapo, o iš ketvirto Lėjos sūnaus Judo (Pr 49:10).