Juozapui už savo sprendimą teko brangiai sumokėti. Potifaro žmona troško keršto. Ji tuoj pat ėmė šaukti, kviesdama kitus tarnus. Moteris pareiškė, kad Juozapas pasikėsino ją išprievartauti, o jai pradėjus klykti, paspruko. Šeimininkė turėjo įkaltį — Juozapo drabužį — ir laukė sugrįžtant vyro. Kai Potifaras parėjo namo, žmona pakartojo tą patį melą, apkaltindama jį, kad priėmė tą svetimšalį į namus. Kaip Potifaras reagavo? „Šeimininkas užsidegė pykčiu“, suėmė Juozapą ir įmetė į kalėjimą (Pradžios 39:13-20).

„JO KOJOS BUVO SUPANČIOTOS“

Kokie tais laikais buvo egiptiečių kalėjimai, žinome nedaug. Archeologai yra radę jų griuvėsių, primenančių įtvirtinimus su kameromis ir tuneliais. Tą vietą Juozapas pavadino duobe. Galima numanyti, jog tai — belangė, iš kur ištrūkti nebuvo jokios vilties (Pradžios 40:15). Psalmyne rašoma, kad Juozapas buvo kankinamas: „Jo kojos buvo supančiotos, ant kaklo užkarta grandinė“ (Psalmyno 105:17, 18). Kartais egiptiečiai kaliniams grandinėmis surakindavo rankas už nugaros per alkūnes arba uždėdavo geležinį antkaklį. Kaip Juozapui turėjo būti skaudu, kad taip kenčia būdamas nekaltas.

Negana to, kančios truko ilgą laiką. Biblijoje pasakojama, kad Juozapas liko kalėjime ir toje baisioje vietoje praleido ne vienerius metus, nežinodamas, ar kada atgaus laisvę.a Kas padėjo jaunam vyrui nepulti į neviltį, kai įkalinimas užsitęsė iki savaičių, paskui — mėnesių?