Skaitytojų klausimai

Jeigu krikščionis serga arba yra kelionėje ir dėl to negali dalyvauti švenčiant Atminimo Vakarienę, ar jis turi švęsti ją po mėnesio?

Senovės Izraelyje Pascha buvo švenčiama kasmet pirmojo mėnesio, vadinamo nisanu (arba abibu), 14-ąją dieną. Bet Skaičių 9:10, 11 mes randame ypatingą nurodymą: „Sakyk Izraelio sūnums: ‛Jei kas iš jūsų tautos susiteptų lavonu ar būtų toli kelionėje, tedaro Viešpačiui Paschą antrame mėnesyje [vadinamame yjaru, arba ziju], keturioliktą mėnesio dieną vakarop; jie ją valgys su nerauginta duona ir laukiniais salotais.’“

Įsidėmėtina, kad tuo nebuvo nustatytos dvi alternatyvios datos švęsti Paschą (nisano 14 ar zijo 14), kurias priklausomai nuo patogumo galėjo pasirinkti bet kuris izraelitas arba šeima. Nurodymas švęsti Paschos vakarienę antrąjį mėnesį galiojo tik esant tam tikroms sąlygoms. Tai buvo numatyta kaip išimtis izraelitui, kuris nisano 14-ąją buvo ceremonialiai nešvarus arba buvo toli nuo tos vietos, kur reguliariai vykdavo šventimas.

Užrašytas tik vienas toks atvejis, kai šis nurodymas buvo plačiai pritaikytas ištikimo karaliaus Ezekijo laikais atnaujinant Neraugintos duonos šventės apeigas. Kadangi nebuvo laiko pasiruošti pirmajam mėnesiui (nebuvo pasiruošę šventikai ir nesusirinko tauta), šventė įvyko antrojo mėnesio 14-ąją dieną (2 Kronikų 29:17; 30:1-5).

Nesant tokių išimtinių aplinkybių, žydai švęsdavo Paschą Dievo nurodytu laiku (Išėjimo 12:17-20, 41, 42; Kunigų 23:5). Jėzus ir jo mokiniai šventė tai, kaip reikalavo Įstatymas ir nelaikė šios datos atsitiktine. Lukas praneša: „Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną liepdamas: ‛Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę’“ (Luko 22:7, 8).

Šia proga Jėzus įvedė kasmetinę šventę, kuri krikščionims žinoma kaip Viešpaties Vakarienė. Negalima pakankamai pabrėžti, kokią vertę krikščionims turi dalyvavimas šioje šventėje. Tai Jehovos Liudytojams yra pats svarbiausias metinis įvykis. Kodėl, parodo Jėzaus žodžiai; jis pasakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19). Todėl kiekvienas Jehovos Liudytojas turėtų suplanuoti tolesnius mėnesius taip, kad šventimo dieną jis neturėtų jokių kitų įsipareigojimų. Viešpaties Vakarienė 1993 metais bus švenčiama balandžio 6 dieną, antradienį, po saulės laidos pagal vietinį laiką.

Retais atvejais kai kurios nenumatytos aplinkybės, pavyzdžiui, liga ar sukomplikuota kelionė, gali sukliudyti krikščioniui dalyvauti, kaip jis arba ji buvo suplanavę. Ką reikia daryti esant tokiai situacijai?

Šventimo metu yra perduodama nerauginta duona ir raudonas vynas, ir tie, kurie patepti Dievo šventąja dvasia ir išrinkti dangiškajam gyvenimui, priima tuos simbolius (Mato 26:26-29; Luko 22:28-30). Jeigu kas nors, kiekvienais metais priimdavęs simbolius, šįmet prikaustytas prie lovos namuose ar ligoninėje, vietinio susirinkimo vyresnieji pasirūpins, kad kas nors iš jų atneštų sergančiajam duonos ir vyno, apsvarstytų su juo atitinkamus Biblijos tekstus ir paduotų simbolius. Jeigu pateptasis krikščionis yra toli nuo savo susirinkimo, jis turėtų imtis priemonių aplankyti susirinkimą toje vietovėje, kur jis bus tą dieną.

Atsižvelgiant į tai, pateptasis krikščionis tik dėl ypač išimtinių aplinkybių turėtų švęsti Viešpaties vakarienę 30 dienų (vieną mėnulio mėnesį) vėliau, kaip įsakyta Skaičių 9:10, 11 ir pagal pavyzdį iš 2 Kronikų 30:1-3, 15.

Priklausantiems Jėzaus „kitų avių“ klasei ir turintiems viltį amžinai gyventi rojaus žemėje, nėra įsakymo priimti duoną ir vyną (Jono 10:16). Nors jie ir nepriima simbolių, yra svarbu, kad jie dalyvautų kasmetiniame šventime. Tuo būdu jei kas nors iš jų serga arba yra kelionėje ir negali tą vakarą būti su kuriuo nors susirinkimu, jis arba ji gali patys vieni perskaityti atitinkamus Rašto tekstus (įskaitant pranešimą apie tai, kaip Jėzus įsteigė šventimą) ir melsti, kad Jehova palaimintų šią iškilmę visame pasaulyje. Tačiau šiuo atveju nereikalingos kokios nors papildomos priemonės — susitikimas ar specialus biblinis apsvarstymas po mėnesio.