Biblijos knyga Nr. 46: 1 Korintiečiams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Efezas

Baigta rašyti: apie 55 m. e. m.

KORINTAS buvo „žymus ir garsėjantis ištvirkimu miestas, kuriame susipynė Rytų ir Vakarų ydos“.a Įsikūręs siauroje sąsmaukoje tarp Peloponeso ir kontinentinės Graikijos, Korintas vedė į žemyninę šalies dalį. Apaštalo Pauliaus dienomis šiame mieste gyveno apie 400000 žmonių — tą skaičių viršijo tik Roma, Aleksandrija ir Sirijos Antiochija. Į rytus nuo Korinto plytėjo Egėjo jūra, į vakarus — Korinto įlanka ir Jonijos jūra. Taigi Korintas, Achajos provincijos sostinė, su dviem uostais Kenchrėja ir Lechaju buvo strategiškai patogus plėtoti prekybą. Be to, garsėjo ir kaip graikų mokslo centras. „Jo turtai“, sakoma, „buvo taip garsinami, kad netgi tapo priežodžiu; ydomis bei pasileidimu garsėjo ir jo gyventojai“.b Mieste klestėjo pagoniški papročiai — Afroditės garbinimas (kaip Romoje — Veneros). Korintiečių religiniuose papročiuose buvo pabrėžiamas geismingumas.

² Į šį klestintį, bet moraliai smukusį romėnų pasaulio centrą apaštalas Paulius atvyko apie 50 m. e. m. Jis pasiliko ten 18 mėnesių ir įkūrė krikščionių bendruomenę (Apd 18:1-11). Paulius labai mylėjo tuos įtikėjusius žmones, kuriems paskelbė gerąją naujieną apie Kristų. Laiške jis priminė jiems apie dvasinį ryšį: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4:15).

³ Pauliui labai rūpėjo Korinto krikščionių dvasinė gerovė, ir tai buvo paskata per trečiąją misionierišką kelionę parašyti jiems pirmą laišką. Nuo tada, kai jis gyveno Korinte, praėjo keletas metų. Dabar, apie 55 m. e. m., Paulius buvo Efeze. Matyt, iš tos neseniai susikūrusios Korinto bendruomenės buvo gavęs laišką ir turėjo į jį atsakyti. Be to, Paulių pasiekė nerimą keliančios žinios (7:1; 1:11; 5:1; 11:18). Jos taip pribloškė apaštalą, kad iki 7 skyriaus pirmos eilutės jis apie laišką net neužsimena. Rašyti bendratikiams į Korintą labiausiai jį paskatino gauti pranešimai.

⁴ Tačiau iš kur žinome, kad Paulius Pirmą laišką korintiečiams parašė Efeze? Viena, laiško gale apaštalas tarp kitų sveikinimų perduoda linkėjimus nuo Akvilo ir Priskos (Priscilės) (16:19). Apaštalų darbų 18:18, 19 (Brb) sakoma, kad jiedu buvo persikėlę iš Korinto į Efezą. Kadangi Akvilas su Priscile gyveno tame mieste ir Paulius šiame laiške perdavė nuo jų sveikinimus, vadinasi, jį rašė būdamas Efeze. Abejones išsklaido Pauliaus paaiškinimas 1 Korintiečiams 16:8: „Efeze aš prabūsiu iki Sekminių.“ Taigi Pirmą laišką korintiečiams Paulius parašė Efeze, tikriausiai likus nedaug laiko iki išvykimo.

⁵ Dėl Pirmo ir Antro laiško korintiečiams autentiškumo neabejojama. Pirmieji krikščionys tuos laiškus priskyrė Pauliui, laikė juos kanoniškais ir įtraukė į savo rinkinius. Apie Pirmą korintiečiams užsimenama ir iš jo bent šešis kartus cituojama viename laiške iš Romos į Korintą, datuotame apie 95 m. e. m., ir pavadintame Pirmuoju Klemenso laišku. Rašytojas, darydamas užuominą į Pirmą korintiečiams, ragino gavėjus „priimti palaimintojo apaštalo Pauliaus laišką“.c Iš Pirmo korintiečiams taip pat citavo Justinas Kankinys, Atenagoras, Irenėjas ir Tertulianas. Yra aiškių įrodymų, kad Pauliaus laiškų rinkinys, įskaitant Pirmą ir Antrą korintiečiams, „buvo sudarytas ir paskelbtas paskutiniame pirmojo amžiaus dešimtmetyje“.d

⁶ Pirmas Pauliaus laiškas korintiečiams duoda galimybę geriau susipažinti su Korinto bendruomene. Tie krikščionys turėjo sunkumų ir spręstinų klausimų. Bendruomenė buvo susiskaldžiusi, nes kai kurie sekė žmonėmis. Pasitaikė šokiruojantis ištvirkavimo atvejis. Kai kas gyveno pasidalijusioje šeimoje. Ar reikėtų likti su netikinčiu sutuoktiniu, ar atsiskirti? O kaip dėl stabams paaukotos mėsos? Ar galima ją valgyti? Korintiečiams reikėjo patarimų dėl vadovavimo sueigoms, įskaitant Viešpaties Vakarienės šventimą. Kokia moters vieta bendruomenėje? Buvo ir tokių, kurie neigė mirusiųjų prisikėlimą. Problemų tikrai nestigo. Tačiau apaštalui ypač rūpėjo dvasiškai atgaivinti korintiečius.

⁷ Kadangi padėtis, vyravusi klestinčio senovės Korinto bendruomenėje, ir ištvirkusi aplinka už jos ribų turi analogų ir mūsų laikais, Dievo įkvėpti Pauliaus patarimai nusipelno mūsų dėmesio. Kupini prasmės Pauliaus žodžiai puikiai tinka šioms dienoms, todėl apmąstyti jo pirmą laišką mylimiems Korinto bendratikiams tikrai naudinga. Nagi, prisimink, kokia buvo to meto ir vietos dvasia. Gerai pamąstyk, kai aptarsime, kuo šis laiškas vertingas mums ir kokios naudos pasisėmė iš jo senovės Korinto tikintieji.

KUO VERTINGA

²³ Šis apaštalo Pauliaus laiškas padeda geriau suprasti Hebrajiškuosius raštus, kurie jame cituojami daug kartų. Dešimtame skyriuje Paulius sako, kad Mozės vedami izraelitai gėrė iš dvasinės uolos, o ta uola buvo Kristus (1 Kor 10:4; Sk 20:11). Paskui jis kalba, kas ištinka tuos, kurie geidžia blogio (kaip buvo su izraelitais), ir priduria: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje.“ Niekada netapkime savikliovos, manantys, jog negalime nupulti! (1 Kor 10:11, 12; Sk 14:2; 21:5; 25:9) Jis vėl pateikia vieną pavyzdį iš Įstatymo. Pamini bendravimo aukas, kurias atnašaudavo izraelitai, ir paaiškina, jog Viešpaties Vakarienės dalyviai turi vertai ragauti nuo Jehovos stalo. Tada, paremdamas savo argumentą, kad dera valgyti viską, kas parduodama mėsos prekyvietėje, jis cituoja Psalmyno 24:1: „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties“ (1 Kor 10:18, 21, 26; Iš 32:6; Kun 7:11-15).

²⁴ Parodydamas, kokių nepranokstamų dalykų „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“, ir kad šio pasaulio „išminčių mintys“ tuščios, Paulius vėl remiasi Hebrajiškaisiais raštais (1 Kor 2:9; 3:20; Iz 64:3 [64:4, Brb]; Ps 94:11). Penktame skyriuje duodamas nurodymų dėl nedorėlio atskyrimo nuo bendruomenės jis cituoja Jehovos įstatymą, kad reikia ‘pašalinti pikta iš jūsų tarpo’ (Įst 17:7, Brb). Kalbėdamas apie teisę gyventi iš tarnybos, Paulius vėl mini Mozės įstatymą, kad dirbančiam gyvuliui nevalia užrišti snukio ir kad levitai, tarnaujantys šventykloje, turi gauti dalį atnašų (1 Kor 9:8-14; Įst 25:4; 18:1).

²⁵ Kokių naudingų pamokymų gauname iš Pirmo laiško Korinto krikščionims! Apmąstykime patarimus vengti susiskaldymo, nesekti žmonėmis (1—4 skyriai). Prisiminkime amoralumo atvejį ir kaip Paulius pabrėžė, jog bendruomenė turi būti dora bei tyra (5, 6 skyriai). Pagalvokime apie įkvėptus jo patarimus dėl viengungystės, santuokos ir atsiskyrimo (7 skyrius). Pasvarstykime, ką apaštalas kalbėjo apie stabams paaukotą maistą ir kaip pabrėžė saugotis papiktinti kitus ir įpulti į stabmeldystę (8—10 skyriai). Laiške apžvelgti dar kiti dalykai — deramas klusnumas, dvasinės dovanos, meilė, kuri visa ištveria ir niekada nepralaimi. O kaip puikiai pabrėžta, kokia turi būti tvarka krikščionių sueigose! (11—14 skyriai) Kaip nuostabiai Dievo įkvėpimu apgintas prikėlimas! (15 skyrius) Visa tai ir dar daugiau prabėga mūsų mintyse — ir tai labai vertinga šių dienų krikščionims.

²⁶ Šis laiškas padeda mums geriau suprasti didingą Biblijos temą apie Dievo Karalystę. Jame griežtai perspėjama, kad neteisieji nepaveldės Karalystės, ir išvardijamos ydos, dėl kurių žmogus netinkamas gauti amžinąjį gyvenimą (1 Kor 6:9, 10). Svarbiausia, jame paaiškinama sąsaja tarp prikėlimo ir Dievo Karalystės. Parodoma, kad Kristus, „pirmasis“ (Brb) iš prisikėlusiųjų, turi „karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus“. Paskui, kai sunaikins visus priešus, įskaitant mirtį, „jis perduos karalystę Dievui Tėvui, [...] kad Dievas būtų viskas visame kame“. Galiausiai išsipildys Edene duotas pažadas — Kristus su prikeltais dvasiniais broliais sutrins Gyvatei galvą. Išties didinga perspektyva laukia tų, kurie bus prikelti negendantys karaliauti su Kristumi Jėzumi danguje. Turėdamas omenyje prikėlimo viltį Paulius ragina: „Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15:20-28, 58; Pr 3:15, Brb; Rom 16:20).

[Išnašos]