Biblijos geografija. Ar ji tiksli?

PALESTINOJE ką tik nusileido saulė. Yra 1799-ieji metai. Po karštos žygio dienos prancūzų armija įsirengė stovyklą, ir Napoleonas, vyriausiasis kariuomenės vadas, ilsisi savo palapinėje. Mirgančioje žvakės šviesoje vienas iš jo tarnų garsiai skaito iš prancūzų Biblijos.

Matyt, taip dažnai būdavo Napoleono karinio žygio Palestinoje metu. „Kai mes stovyklavome tų senovinių miestų griuvėsiuose, — prisiminė jis vėliau savo memuaruose, — kiekvieną vakarą jie balsiai skaitė Bibliją... Aprašymų analogija ir teisingumas buvo stebinantys: po tiek daug šimtmečių ir pasikeitimų jie vis dar atitiko šį kraštą.“

Keliaujantiems į Artimuosius Rytus iš tikrųjų nesunku sutapatinti Biblijos įvykius su šiandieninėmis vietomis. Iki tol, kol prancūzų armija užkariavo Egiptą, mažai kas buvo žinoma svetimšaliams apie tą senovės kraštą. Tačiau po to mokslininkai ir tyrinėtojai, kuriuos Napoleonas buvo pasiėmęs į Egiptą, pradėjo atskleisti pasauliui ankstesnės Egipto didybės detales. Tai palengvino įsivaizduoti „sunkią vergovę“, kurią izraelitai kadaise patyrė Egipte (Išėjimo 1:13, 14).

Jų išlaisvinimo iš Egipto naktį izraelitai susirinko Ramzyje ir po to iškeliavo link ‛tyrų pakraščių’ (Išėjimo 12:37; 13:20). Šioje vietoje Dievas liepė jiems ‛apsigręžti’ ir ‛sustoti prie jūros’. Šis keistas manevras buvo suprastas kaip ‛klaidžiojimas dykumoje’ (ŠvR), ir Egipto karalius su savo armija ir 600 karo vežimų metėsi į žygį atgauti savo buvusius vergus (Išėjimo 14:1-9).

Išėjimas

Pagal pirmojo m. e. amžiaus istoriką Juozapą Flavijų, egiptiečių armija įvijo izraelitus „į siaurą vietą“ ir suspaudė juos „tarp neprieinamų skardžių ir jūros“. Tiksli vieta, kur izraelitai perėjo Raudonąją jūrą, šiandien nėra tikrai žinoma. Tačiau šį įvykį galima lengvai įsivaizduoti apžvelgiant šiaurinį Raudonosios jūros pakraštį nuo kalnų grandinės viršaus. Įdomu, kad šis kalnas vadinasi Džebel ʽAtaka, o tai reiškia „išlaisvinimo kalnas“. Tarp šitos grandinės ir Raudonosios jūros yra maža lyguma, susiaurėjanti į tašką, kur kalnų papėdės beveik išsikiša į jūrą. Priešais esančioje Raudonosios jūros pusėje yra oazė su daugeliu šaltinių, pavadinta ʽAjun Musaʼ, kas reiškia „Mozės šaltiniai“. Jūros dugnas tarp šių dviejų vietų gilėja labai palaipsniui, o visur kitur jis staiga pasiekia gylį nuo 9 iki 18 metrų.

Netikintys krikščioniškojo pasaulio teologai mėgino išaiškinti, jog čia nebuvo stebuklo, kurį padarė Dievas, kai jis perskyrė Raudonosios jūros vandenis ir įgalino izraelitus ištrūkti į sausumą. Jie perkelia įvykio vietą į seklią balą, arba liūną, į šiaurę nuo Raudonosios jūros. Bet tai neatitinka Biblijos aprašymą, kur pakartotinai tvirtinama, kad perėjimas per Raudonąją jūrą įvyko toje vietoje, kur buvo gausu vandens, kad faraonas su visa savo armija būtų nuskandintas, arba prarytas (Išėjimo 14:26-31; Psalmių 135:13-15; Žydams 11:29).

Sinajaus dykuma

Biblijos pranešime apie Izraelio keliones gyvai pavaizduotos atšiaurios Sinajaus pusiasalio sąlygos (Pakartoto Įstatymo 8:15). Ar galėjo visa tauta susirinkti Sinajaus kalno papėdėje, kad gautų Dievo įstatymą, o vėliau atsitraukti ir stovėti „iš tolo“? (Išėjimo 19:1, 2; 20:18). Ar ten yra tiek daug vietos, kad galėtų persikelti minia, kurią sudarė maždaug trys milijonai?

Artūras Stenlis, XIX šimtmečio keliautojas ir Biblijos mokslininkas, aplankė Sinajaus kalno sritį ir aprašė tą vaizdą, kurį jis ir jo grupė pamatė įkopę į Ras Safsafą: „Įspūdis, kurį pajutome mes ir kiekvienas, matęs tai ir aprašęs, buvo momentalus. ... Prieš mus plytėjo gili, plati, geltona lyguma, nusitęsianti iki pat kalno papėdės uolų... Turint omenyje, kad šiame regione niekur kitur taip arti nesueina lyguma ir kalnas, tai faktas, kad viena tokia vieta gali būti randama, ir dar tradicinio Sinajaus kaimynystėje, iš tiesų yra svarbus šio pasakojimo teisingumo įrodymas.“

Pažadėtoji žemė

Keturiasdešimtaisiais Izraelio klajonių po dykumą metais Mozė aprašė būdingus bruožus žemės, į kurią jie ruošėsi įeiti: „Nes Viešpats, tavo Dievas, įves tave į gerą žemę, į žemę upelių, vandens ir šaltinių, kurios lygumose ir kalnuose ištrykšta upių srovės“ (Pakartoto Įstatymo 8:7).

Šio pažado tikslumas greitai pasitvirtino, kai visa tauta — vyrai, moterys, vaikai ir svetimšaliai — susirinko gerai drėkinamame Sichemo slėnyje tarp Hebalio ir Garizimo kalnų. Šešios giminės stovėjo Garizimo kalno papėdėje. Kitos šešios giminės susirinko priešingoje slėnio pusėje, prie Hebalio kalno papėdės, kad išgirstų apie dieviškas palaimas, kuriomis tauta džiaugsis, jeigu laikysis Jehovos įstatymo, ir apie prakeikimus, kurie teks tautai, jeigu jie nesilaikys Dievo įstatymo (Jozuės 8:33-35). Bet ar čia buvo pakankamai vietos tautai, kad ji tilptų šiame siaurame slėnyje? Ir kaip jie visi galėjo girdėti, neturėdami šiuolaikinių garsą stiprinančių įrengimų?

Jehova Dievas galėjo stebuklingai sustiprinti levitų balsus. Tačiau tokio stebuklo, atrodo, nereikėjo. Akustika šiame slėnyje labai gera. „Visi keliautojai, — rašė XIX amžiaus Biblijos mokslininkas Alfredas Edershaimas, — sutinka dėl dviejų dalykų: (1) kad čia, prie abiejų Hebalio ir Garizimo kalnų, nebuvo jokio sunkumo aiškiai girdėti, kas buvo sakoma slėnyje, ir (2) kad prie šių dviejų kalnų buvo pakankamai vietos visai Izraelio tautai.“

Kitas XIX šimtmečio Biblijos mokslininkas Viljamas Tomsonas aprašė savo įspūdžius iš to slėnio savo knygoje The Land and the Book (Žemė ir Biblija): „Aš sušukau, kad išgirsčiau aidą, ir tada įsivaizdavau, kaip turėjo būti, kada levitai garsiu balsu paskelbė... ‛Prakeiktas žmogus, kurs daro drožtinį ir liedintą paveikslą, nuobodą Viešpačiui.’ Ir po to galingas, dešimt kartų garsesnis AMEN! — nuo didžiulio susirinkimo, kylantis ir augantis su sugrįžtančiu aidu nuo Hebalio iki Garizimo ir nuo Garizimo iki Hebalio“ (Pakartoto Įstatymo 27:11-15).

Jezrahelio slėnis

Į šiaurę nuo Sichemo yra kitas derlingas slėnis, kuris prasideda žemiau jūros lygio ir kildamas pereina į plačią lygumą. Visas šis regionas vadinasi Jezrahelio slėnis, taip pavadintas pagal Jezrahelio miestą. Į šiaurę nuo slėnio yra Galilėjos kalnai, o juose išsidėstęs Nazareto miestas, kur praėjo Jėzaus jaunystė. Džordžas Smitas savo knygoje The Historical Geography of the Holy Land (Šventosios žemės istorinė geografija) paaiškina, kad „Nazaretas yra dauboje tarp kalnų; bet kai tik užlipi ant daubos krašto, ... koks atsiveria vaizdas! [Jezrahelio slėnis] plyti prieš jus su savo... mūšių laukais... Tai Senojo Testamento istorijos žemėlapis.“

Šio slėnio lygumoje archeologai atkasė griuvėsius miestų-karalysčių, kurias Izraelis nukariavo Jozuės dienomis; tai buvo Tanachas, Megida, Jokneamas ir galbūt Kedesas (Jozuės 12:7, 21, 22). Teisėjų Barako ir Gedeono dienomis toje pačioje vietovėje Jehova stebuklingai išgelbėjo savo tautą nuo labai galingų priešiškų tautų (Teisėjų 5:1, 19-21; 6:33; 7:22).

Šimtmečiais vėliau šiuo slėniu karalius Jehus traukė į Jezrahelio miestą, kad įvykdytų Jehovos nuosprendį Jezabelei ir atskalūniškiems Achabo namams. Iš Jezrahelio sargybos bokšto, žiūrint į rytus, būtų buvę nesunku pamatyti atžygiuojančius Jehaus kariuomenės dalinius per 19 kilometrų nuotolį. Taigi karaliui Joramui būtų užtekę laiko pasiųsti vieną ir vėliau antrą raitą pasiuntinį, ir galiausiai Izraelio karaliui Joramui ir Judos karaliui Ochozijui pakinkyti savo kovos vežimus ir pasitikti Jehų prieš jam pasiekiant Jezrahelio miestą. Jehus nedelsdamas įvykdė mirties bausmę Joramui. Ochozijas pabėgo, bet buvo vėliau sužeistas ir mirė Megidoje (4 Karalių 9:16-27). Apie mūšių laukus, panašius kaip šitie, Džordžas Smitas rašo: „Nuostabu, kad nė viename iš šių pasakojimų... nėra geografinio neatitikimo.“

Be abejonės, Jėzus dažnai žvelgė į Jezrahelio slėnį ir mąstė apie nuostabias čia pasiektas pergales, žinodamas, kad jam, pažadėtajam Mesijui, buvo skirta atlikti Didesniojo Jozuės, Didesniojo Barako, Didesniojo Gedeono ir Didesniojo Jehaus vaidmenį pateisinant Jehovos suverenitetą. Iš tiesų Megida, svarbiausias strateginis šios slėnio lygumos miestas, Biblijoje vartojamas kaip Dievo karo vietos — Harmagedono (kas reiškia „Megidos kalnas“) simbolis. Tai bus pasaulinio masto mūšis, kuriame Jėzus Kristus, kaip karalių Karalius, sunaikins visus Dievo ir krikščionių susirinkimo, Dievo tikrosios tautos, priešus (Apreiškimas 16:16; 17:14).

Biblija praneša, kad įniršę Nazareto žydai kartą kėsinosi į Jėzaus gyvybę, mėgindami nustumti jį ‛nuo pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas“ (Luko 4:29). Įdomu, kad į pietvakarius nuo šiandieninio Nazareto yra 12 metrų status skardis, kur galėjo įvykti šis incidentas. Jėzus pasitraukė nuo savo priešų, ir Biblija priduria, kad „jis nusileido... į Kafarnaumą“ (Luko 4:30, 31). Kafarnaumas prie Galilėjos ežero iš tiesų yra daug žemiau.

Šios ir daug kitų detalių privertė ne tik Napoleoną, bet ir daug kitų išreikšti nuostabą dėl Biblijos geografijos tikslumo. „[Biblijos] topografijos duomenys yra labai gausūs ir absoliučiai įtikinantys“, — rašė Tomsonas knygoje The Land and the Book. „Negalima nesistebėti aiškiu Senajame ir Naujajame Testamente užrašytu istorijos ir fizinės geografijos sutapimu“, — pastebi Stenlis knygoje Sinai and Palestine.

Stebinantis Biblijos geografinių duomenų tikslumas yra tik vienas įrodymas, kad ji nėra vien žmonių knyga. Ankstesniuose trijuose Sargybos bokšto leidiniuose buvo straipsniai apie Bibliją. Mes kviečiame tave įsigyti ir perskaityti tas kitas tris šios serijos dalis.

[Žemėlapis 7 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

JEZRAHELIO SLĖNIS

Jezrahelis

Nazaretas

Tanachas

Megida

Jokneamas

Kedesas

Š

GALILĖJOS EŽERAS

VIDURŽEMIO JŪRA

mylios

kilometrai

5

10

10

20

[Šaltinio nuoroda]

Paimta iš žemėlapio, sudaryto Pictorial Archive (Near Eastern History) Est. and Survey of Israel.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Izraelis gavo Įstatymą prie Sinajaus kalno

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.