Jeruzalė — „didžiojo karaliaus miestas“

„Neprisiekinėkite... Jeruzale, nes ji — didžiojo Karaliaus miestas“ (MATO 5:34, 35).

1, 2. Koks keblus klausimas gali kilti kai kuriems žmonėms dėl Jeruzalės?

JERUZALĖ — šis vardas labai brangus įvairių religijų žmonėms. Iš tikrųjų neįmanoma neatkreipti dėmesio į tą senovės miestą, nes jis dažnai minimas naujienų laidose. Deja, pasak daugelio pranešimų, Jeruzalė ne visada yra taiki vieta.

² Todėl kai kuriems Biblijos skaitytojams gali kilti keblus klausimas. Praeityje sutrumpintas Jeruzalės pavadinimas buvo Salemas — „ramybė“ (Pradžios 14:18; Psalmių 75:3; Žydams 7:1, 2). Tačiau tu galbūt paklausi: ‛Kodėl dabartiniais laikais mieste, turinčiame tokį pavadinimą, taip neramu?’

3. Kur mes galime rasti patikimą informaciją apie Jeruzalę?

³ Norėdami atsakyti į tą klausimą, turime pasitelkti istorinių žinių apie senovės laikų Jeruzalę. Bet kai kurie gali teigti: ‛Mes neturime laiko studijuoti senovės istorijos.’ Tačiau tikslios žinios apie senovės Jeruzalę vertingos visiems. Apie tai Biblijoje rašoma: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4). Taip, Biblijos žinios apie Jeruzalę gali mus paguosti ir suteikti taikos — ne tik to miesto, bet visos žemės — viltį.

„Jehovos sosto“ vieta

4, 5. Kaip Dovydas padėjo Jeruzalei suvaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant Dievo tikslą?

⁴ Vienuoliktame amžiuje p. m. e. Jeruzalė pasidarė žinoma pasaulyje saugios ir taikios tautos sostine. Jehova Dievas buvo patepęs jaunąjį Dovydą senovės tautos — Izraelio karaliumi. Jeruzalėje įsikūrusi vyriausybė, Dovydas bei jo palikuonys, sėdėjo „Jehovos karalystės soste“, arba „Jehovos soste“ (1 Kronikų 28:5, NW; 29:23, NW).

⁵ Dievobaimingas vyras Dovydas — izraelitas iš Judo giminės — paėmė Jeruzalę iš stabmeldžių jebusiečių. Miestas tuomet buvo įsikūręs tik kalvoje, Sione, tačiau tas pavadinimas pasidarė visos Jeruzalės sinonimas. Laikui bėgant Dovydas pargabeno į Jeruzalę Dievo sandoros su Izraeliu skrynią ir laikė ją padangtėje. Prieš daugybę metų Dievas kalbėjo savo pranašui Mozei iš debesies, kylančio virš šventosios skrynios (Išėjimo 25:1, 21, 22; Kunigų 16:2; 1 Kronikų 15:1-3). Skrynia simbolizavo Dievo buvimą, nes Jehova buvo tikrasis Izraelio karalius. Todėl dvejopa prasme galima pasakyti, kad Jehova Dievas valdė iš Jeruzalės.

6. Ką Jehova pažadėjo Dovydui ir Jeruzalei?

⁶ Jehova pažadėjo Dovydui, kad jo karališkųjų namų, kuriuos simbolizavo Sionas, arba Jeruzalė, karalystei nebus galo. Tai reiškė, kad Dovydo palikuonis paveldės teisę valdyti amžinai kaip Dievo Pateptasis — Mesijas, arba Kristusa (Psalmių 131:11-14; Luko 1:31-33). Biblijoje taip pat pranešama, jog šis nuolatinis „Jehovos sosto“ įpėdinis valdys ne tik Jeruzalę, bet visas tautas (Psalmių 2:6-8, ŠvR; Danieliaus 7:13, 14).

7. Kaip karalius Dovydas skiepijo tyrą garbinimą?

⁷ Pastangos pašalinti Dievo pateptąjį, karalių Dovydą, pasirodė bergždžios. Įvykiai susiklostė kitaip — buvo pavergtos priešiškos tautos ir Pažadėtosios žemės ribos išsiplėtė tiek, kiek Dievas numatė. Dovydas pasinaudojo tokia padėtimi teisingam garbinimui įskiepyti. Daugelyje Dovydo psalmių šlovinamas Jehova — tikrasis Siono karalius (2 Samuelio 8:1-15; Psalmių 9:1, 11, Brb red.; 24:1, 3, 7-10, Brb red.; 65:1, 2, Brb red.; 68:1, 24, 29, Brb red.; 110:1, 2, Brb red.; 122:1-4, Brb red.).

8, 9. Kaip teisingas garbinimas plėtėsi Jeruzalėje valdant karaliui Saliamonui?

⁸ Dovydo sūnaus Saliamono valdymo metu Jehovos garbinimas išsiplėtė. Saliamonas praplėtė Jeruzalę į šiaurę, įskaitant Morijos kalvą (šiandien ten stovi Uolos rūmai). Jam buvo suteikta privilegija ant tos aukštumos pastatyti didingą šventyklą Jehovos garbei. Sandoros skrynia buvo padėta šventyklos Švenčiausiojoje (3 Karalių 6:1-38).

⁹ Izraelio tauta džiaugėsi ramybe, kai visa širdimi palaikė Jehovos garbinimą, kurio centras buvo Jeruzalė. Tokia padėtis puikiai pavaizduota Rašte: „Judo ir Izraelio žmonių buvo kaip smilčių pajūryje; jie valgė, gėrė ir linksminosi. ... [Saliamonas] gyveno taikiai su visais kaimynais. Judas ir Izraelis... gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu“ (1 Karalių 4:20, 24, 25, Brb red.).

10, 11. Kaip archeologija patvirtina Biblijos pranešimą apie Jeruzalę valdant Saliamonui?

¹⁰ Archeologiniai radiniai patvirtina šį pranešimą apie klestintį Saliamono valdymą. Profesorius Johananas Aharonis knygoje The Archaeology of the Land of Israel rašo: „Turtai, plaukę iš visur į karaliaus rūmus, bei klestinti prekyba... lėmė greitą ir akivaizdžią revoliuciją kiekvienoje materialinės kultūros srityje... Apie materialinės kultūros permainas... galima spręsti ne tik iš prabangių daiktų, bet ypač iš keramikos. ... Molinių indų kokybė bei jų degimas nepaprastai pagerėjo.“

¹¹ Panašiai rašė ir Džeris Lendėjus: „Valdant Saliamonui, izraelitai materialinės kultūros srityje per tris dešimtmečius padarė didesnę pažangą negu per ankstesnius du šimtus metų. Archeologiniame Saliamono laikų sluoksnyje mes randame monumentalių statinių, didelių miestų su storomis sienomis, greitai pastatytų gyvenamųjų būstų su gausybe gerai įrengtų patalpų turtuoliams liekanų; kasinėjimai rodo didelę puodininkystės techninę pažangą bei jos pramoninę gamybą. Taip pat randame tolimų kraštų gaminių, liudijančių apie intensyvią tarptautinę prekybą, archeologinių iškasenų“ (The House of David).

Nuo taikos iki nuniokojimo

12, 13. Kodėl nutrūko teisingas garbinimas Jeruzalėje?

¹² Buvo įprasta melsti Jeruzalei — Jehovos šventovės miestui taikos ir klestėjimo. Dovydas rašė: „Melskite taikos Jeruzalei; kurie tave myli, turės sėkmę. Tebūna taika visam miestui, gerovė jo rūmuose. Savo brolių ir draugų labui sakau: ‛Tebūna tavyje taika!’“ (Psalmių 122:6-8, Brb red.) Saliamonui buvo duota privilegija pastatyti didingą šventyklą tame taikiame mieste, tačiau galop jis vedė daug žmonų pagonių. Jos sugundė jį senatvėje garbinti netikrus tų laikų dievus. Toks nuopuolis sugadino visą tautą, atėmė iš miesto bei jo gyventojų tikrąją taiką (3 Karalių 11:1-8; 14:21-24).

¹³ Saliamono sūnaus Roboamo valdymo pradžioje dešimt giminių sukilo ir sudarė šiaurinę Izraelio karalystę. Dėl jų stabmeldystės Dievas leido, kad tą karalystę užkariautų Asirija (3 Karalių 12:16-30). Pietinės dviejų giminių Judo karalystės centras buvo Jeruzalė. Tačiau per laiką ir ji nukrypo nuo tyro garbinimo, todėl 607 m. p. m. e. Dievas leido babiloniečiams sugriauti tą neklusnų miestą. Žydai 70 metų kamavosi Babilono tremtyje. Paskui dėl Dievo gailestingumo jiems buvo leista grįžti į Jeruzalę ir atnaujinti teisingą garbinimą (2 Kronikų 36:15-21).

14, 15. Kaip Jeruzalei vėl atiteko pagrindinis vaidmuo po Babilono tremties, tačiau kas pasikeitė?

¹⁴ Per 70 metų sugriauti, nuniokoti pastatai apaugo piktžolėmis. Jeruzalės siena buvo sugriauta; ten, kur kažkada buvo vartai bei atramos bokštai, žiojėjo skylės. Tačiau sugrįžusieji žydai buvo uolūs. Šventyklos vietoje jie pastatė altorių ir ėmė atnašauti kasdienines aukas Jehovai.

¹⁵ Tokia pradžia teikė vilčių, tačiau atstatytoji Jeruzalė jau niekada nebebuvo karaliaus Dovydo palikuonių karalystės sostinė. Žydus valdė Babilono užkariautojų paskirti valdytojai ir pargrįžėliai turėjo mokėti mokesčius savo šeimininkams persams (Nehemijo 9:34-37). Tačiau Jeruzalė, kad ir ‛mindžiojama’, vis dar buvo vienintelis Jehovos Dievo ypač mylimas miestas visoje žemėje (Luko 21:24). Jis — tyro garbinimo centras, simbolizavo ir Dievo visavaldystės žemei teisę per karaliaus Dovydo palikuonį.

Klaidatikių kaimynų priešiškumas

16. Kodėl sugrįžę iš Babilono tremties žydai nutraukė Jeruzalės atstatymą?

¹⁶ Netrukus žydai, pargrįžę į Jeruzalę, padėjo naujos šventyklos pamatus. Bet klaidatikiai kaimynai pasiuntė melagingą skundą persų karaliui Artakserksui tvirtindami, jog žydai sukils. Todėl Artakserksas uždraudė tolesnę statybą Jeruzalėje. Jei būtumėte gyvenę tuometinėje Jeruzalėje, tikriausiai būtumėte nerimavę, kokia miesto ateitis. Pasirodo, žydai nutraukė šventyklos statybą ir ėmėsi įgyvendinti savo materialius siekius (Ezros 4:11-24; Agėjo 1:2-6).

17, 18. Kokiomis priemonėmis naudojosi Jehova Jeruzalei atstatyti?

¹⁷ Praėjus maždaug 17 metų po sugrįžimo, Dievas paskatino pranašus Agėją ir Zachariją pataisyti savo tautos mąstyseną. Žydai atgailavo ir ėmėsi atstatyti šventyklą. Tuo metu Persijos karaliumi tapo Darijus. Patikrinęs jis rado karaliaus Kyro įsaką atstatyti Jeruzalės šventyklą. Darijus pasiuntė perspėjimą žydų kaimynams ‛pasitraukti toli nuo Jeruzalės’ ir iš karaliaus mokesčių finansiškai remti statybą, kad ji būtų užbaigta (Ezros 6:1-13).

¹⁸ Žydai baigė statyti šventyklą 22 metais po savo sugrįžimo. Tau tikriausiai suprantama, jog tokį įvykį priderėjo ypač džiugiai atšvęsti. Tačiau didžioji Jeruzalės bei jos sienų dalis gulėjo griuvėsiuose. Miestas susilaukė reikiamo dėmesio „valdytojo Nechemijos ir kunigo Ezros, Rašto žinovo, laikais“ (Nehemijo 12:26, 27, ŠvR). Jeruzalė — vienas iš svarbiausių senovės pasaulio miestų — buvo visiškai atstatyta tikriausiai penktojo amžiaus p. m. e. pabaigoje.

Pasirodo Mesijas!

19. Kaip Mesijas pripažino ypatingą Jeruzalės statusą?

¹⁹ Tačiau persikelkime keletą šimtmečių į priekį, į paties svarbiausio visatos įvykio, Jėzaus Kristaus gimimo, laikmetį. Jehovos Dievo angelas pasakė mergelei — Jėzaus motinai: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą... ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Luko 1:32, 33). Po daugelio metų Jėzus pasakė savo garsų Kalno pamokslą. Jame jis davė įvairių paskatinimų bei patarimų. Pavyzdžiui, jis ragino savo klausytojus tesėti įžadus Dievui, bet būti apdairius ir lengvabūdiškai neprisiekinėti. Jėzus sakė: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: ‛Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.’ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis — Dievo sostas, nei žeme, nes ji — jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji — didžiojo Karaliaus miestas“ (Mato 5:33-35). Įsidėmėtina, jog Jėzus pripažino ypatingą daugelį amžių turėtą Jeruzalės statusą. Taip, tai buvo Jehovos Dievo — „didžiojo Karaliaus miestas“.

20, 21. Kaip įspūdingai pasikeitė daugelio Jeruzalės gyventojų požiūris?

²⁰ Artėjant žemiškojo gyvenimo pabaigai, Jėzus prisistatė Jeruzalės gyventojams kaip teisėtai pateptas jų Karalius. Džiaugdamiesi tuo jaudinančiu įvykiu, daugelis šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!“ (Morkaus 11:1-10; Jono 12:12-15)

²¹ Tačiau nepraėjus nė savaitei, minios žmonių leidosi Jeruzalės religinių vadovų nuteikiamos prieš Jėzų. Jis perspėjo, kad Jeruzalė ir visa tauta praras Dievo palankumą (Mato 21:23, 33-45; 22:1-7). Jėzus pasakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:37, 38). Per 33 m. e. m. Paschą priešininkai neteisėtai nužudė jį už Jeruzalės. Tačiau Jehova prikėlė savo Pateptąjį, pašlovino jį nemirtingu dvasiniu gyvenimu dangiškajame Sione ir tai gali būti naudinga visiems mums (Apaštalų darbai 2:32-36).

22. Kam taikomos eilutės apie Jeruzalę po Jėzaus mirties?

²² Nuo tada dauguma neišsipildžiusių pranašysčių apie Sioną, arba Jeruzalę, gali būti siejama su tuo, kas danguje, arba Jėzaus pateptaisiais pasekėjais (Psalmių 2:6-8; 109:1-4; Izaijo 2:2-4; 65:17, 18; Zacharijo 12:3; 14:12, 16, 17). Akivaizdu, jog daugelyje po Jėzaus mirties parašytų eilučių žodžiai „Jeruzalė“ arba „Sionas“ turi simbolinę prasmę ir netaikomi pačiam miestui ar jo vietovei (Galatams 4:26; Žydams 12:22; 1 Petro 2:6; Apreiškimas 3:12; 14:1; 21:2, 10). Kad Jeruzalė daugiau nebuvo „didžiojo Karaliaus miestas“, galutinai įrodyta 70 m. e. m., kai romėnų kariuomenė nuniokojo ją, kaip išpranašavo Danielius ir Jėzus Kristus (Danieliaus 9:26; Luko 19:41-44). Nei Biblijos rašytojai, nei pats Jėzus nekalbėjo apie vėlesnį žemiškosios Jeruzalės atstatymą tam, kad ji kaip ir anksčiau turėtų ypatingą Jehovos palankumą (Galatams 4:25; Žydams 13:14).

Amžinosios taikos provaizdis

23. Kodėl mums dar reikia domėtis Jeruzale?

²³ Apžvelgęs žemiškosios Jeruzalės senovės istoriją, niekas negalėtų paneigti, jog karaliaus Saliamono taikaus valdymo metu miesto gyvenimui apibūdinti tiko jo pavadinimas — „dvejopos taikos valdos [arba pamatai]“. Tačiau tai buvo tik provaizdis tos taikos ir klestėjimo, kuriais netrukus džiaugsis Dievo mylėtojai, gyvensiantys į rojų paverstoje žemėje (Luko 23:43).

24. Ką mums parodo Saliamono valdymo laikais vyravusios sąlygos?

²⁴ Septyniasdešimt antroje psalmėje apsakytos karaliaus Saliamono laikų sąlygos. Bet ta puiki giesmė yra ir pranašystė apie palaimas, kurių žmonija susilauks iš Mesijo, Jėzaus Kristaus, dangiškojo valdymo. Psalmininkas apie jį giedojo: „Jo laikais klestės teisieji ir taika išsilaikys tol, kol nebebus mėnulio. ... Jis išvaduos bešaukiantį beturtį ir išgelbės vargstantįjį, neturintį gelbėtojo. Jis susimils pavargėlių bei vargšų ir gelbės vargstančiųjų sielas. Jis atpirks jų sielas nuo priespaudos bei smurto ir brangus bus Jo akyse jų kraujas. Žemėje bus javų apstybė; ant kalno viršūnių šlamės“ (Psalmių 72:7, 8, 12-14, ŠvR; 71:16).

25. Kodėl mums reikia daugiau žinoti apie Jeruzalę?

²⁵ Kokie tai paguodžiantys bei viltingi žodžiai Jeruzalės ir bet kurios žemės vietos Dievo mylėtojams! Ir tu gali būti tarp tų, kurie džiaugsis taika visoje žemėje valdant Dievo Mesijiškajai Karalystei. Žinios apie Jeruzalės praeitį gali padėti mums suprasti Dievo tikslą žmonijos labui. Kituose straipsniuose bus aptariama, kas vyko praėjus septyniems bei aštuoniems dešimtmečiams po žydų sugrįžimo iš Babilono tremties. Tai paguoda visiems, kurie trokšta deramai garbinti Didįjį Karalių — Jehovą Dievą.

[Išnaša]

Ar tu atsimeni?

◻ Kaip Jeruzalė pasidarė „Jehovos sosto“ vieta?

◻ Kokį svarbų vaidmenį suvaidino Saliamonas teisingo garbinimo labui?

◻ Iš kur mes žinome, kad Jeruzalė nebėra Jehovos garbinimo centras?

◻ Kodėl mums reikia daugiau žinoti apie Jeruzalę?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Dovydo miestas buvo pietiniame pakraštyje, bet Saliamonas išplėtė jį į šiaurę ir pastatė šventyklą

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.