Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
© 2024 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
LIEPOS 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 57–59 PSALMĖS
Savo tautos priešų užmačias Jehova paverčia niekais
„Iki žemės pakraščių“
14 Su Steponu buvo žiauriai susidorota, tačiau prieš tai jis drąsiai gynė savo tikėjimą (Apd 6:5; 7:54–60). Paskui kilo „smarkus Jeruzalės bendruomenės persekiojimas“ ir visi mokiniai, išskyrus apaštalus, buvo išblaškyti po Judėją ir Samariją. Bet evangelizacijos darbas nenutrūko. Štai Pilypas nukeliavo skelbti apie Kristų į Samariją ir ten daug nuveikė (Apd 8:1–8, 14, 15, 25). Lukas taip pat rašo: „Tie, kurie buvo išblaškyti per suspaudimą, kilusį dėl Stepono, nukeliavo iki Finikijos, Kipro ir Antiochijos. Niekam, išskyrus žydus, jie žodžio neskelbė. Tačiau kai kurie iš jų, būtent vyrai iš Kipro ir Kirėnės, atvykę į Antiochiją ėmė kalbėti ir graikakalbiams, skelbti jiems gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų“ (Apd 11:19, 20). Persekiojimas Karalystės žinios plitimą tik paspartino.
15 Panašiai nutiko buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tūkstančius Jehovos liudytojų valdžia trėmė į Sibirą, ypač šeštajame dešimtmetyje. Jie buvo išskirstyti po įvairias gyvenvietes, todėl geroji naujiena netruko pasklisti po tą didžiulį kraštą. Jehovos liudytojai tikrai nebūtų turėję pinigų keliauti 10 000 kilometrų skelbti gerosios naujienos. Tačiau jų ir neprireikė. „Pati valdžia, – sako vienas brolis, – sudarė sąlygas doros širdies žmonėms Sibire sužinoti tiesą.“
Ką vertinga radome
„Būkite tvirti, nepajudinami“
16 Stiprink ryžtą širdyje. Karalius Dovydas visa savo esybe mylėjo Jehovą, todėl galėjo pasakyti: „Mano širdis tvirta, o Dieve“ (Ps 57:7). Mūsų širdis gali būti tokia pat tvirta, kupina pasitikėjimo dangiškuoju Tėvu. (Perskaityk Psalmyno 112:7.) Pagalvok, kaip pasitikėjimas Jehova padėjo minėtam Robertui. Kai anesteziologas jam paaiškino dėl visa ko paruošiąs perpylimui kraujo, brolis iškart pareiškė, kad apie perpylimą negali būti nė kalbos, antraip jis iškart palieka ligoninę. Vėliau Robertas pasakė: „Nė trupučio nedvejojau ir nė kiek nesijaudinau.“
17 Robertas ryžtingai pasielgė todėl, kad jau seniai buvo apsisprendęs likti ištikimas Dievui bet kokiomis aplinkybėmis. Jis troško džiuginti Jehovos širdį. Be to, atidžiai ištyrinėjo, kas apie gyvybę ir kraują rašoma Biblijoje ir mūsų leidiniuose. Taip pat brolis buvo visiškai įsitikinęs, kad klusnumas Jehovos valiai veda į tikrą, amžiną gerovę. Mūsų širdis per išmėginimus gali likti tokia pat tvirta kaip jo.
LIEPOS 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 60–62 PSALMĖS
Jehova mums teikia saugumo ir stabilumo jausmą
Galia saugoti. „Dievas – mūsų prieglauda“
8 Bet Jehova saugo tik tuos, kurie prie jo artinasi. Patarlių 18:10 rašoma: „Jehovos vardas – tvirtas bokštas, teisusis bėga į jį ir randa apsaugą.“ Bibliniais laikais dykumose kartais statydavo bokštus, kur buvo galima apsisaugoti nuo pavojaus. Bet kad galėtų tokiame bokšte pasislėpti, žmogus turėdavo į jį bėgti. Su Jehovos apsauga yra panašiai. Dievo vardas nėra koks stebuklingas žodis. Nepakanka jį kartoti. Turime pažinti tą, kuris tuo vardu vadinasi, juo pasitikėti ir stengtis gyventi pagal jo nustatytas moralės normas. Taigi Jehova pažadėjo: jeigu su pasitikėjimu prie jo artinsimės, jis bus mums tarsi saugus bokštas. Argi nesame jam už tai dėkingi?
it-2-E p. 1084, pstr. 8
Palapinė
„Palapinės“ vaizdinys Biblijoje vartojamas ir dar viena reikšme. Palapinėje žmogus galėdavo pailsėti ir pasislėpti nuo saulės ir lietaus (Pr 18:1). Pakviestas pasisvečiuoti kieno nors palapinėje žmogus žinojo, kad juo bus pasirūpinta ir su juo bus elgiamasi pagarbiai, nes to reikalavo rytiečių svetingumo papročiai. Tad Apreiškimo 7:15 žodžiai, kad Dievas išskleis savo palapinę virš milžiniškos minios, reiškia, kad jis tais žmonėmis pasirūpins ir juos saugos (Ps 61:3, 4). Izaijas savo knygoje kalba apie tai, kaip būsimųjų sūnų atėjimui turi pasiruošti Dievo „žmona“ Sionas. Ji raginama: „Padaryk erdvesnę savo palapinę“ (Iz 54:2). Taigi ji turėjo plačiai ištempti savo palapinę, kad visi jos vaikai jaustųsi saugūs.
Dievo įstatymai yra mums naudingi
14 Tikrumas Dievo įstatymų nekintamumu. Šiais permainingais laikais Jehova yra tarsi uola tvirtas, esantis per nesibaigiančius amžius. (Psalmyno 90:2) Jis pats yra pasakęs: „Aš – Jehova; aš nesikeičiu.“ (Malachijo 3:6, NW) Biblija tvirtina, kad Dievo normos yra visiškai patikimos, skirtingai nei nuolat besikeičianti žmonių nuomonė. (Jokūbo 1:17) Pavyzdžiui, psichologai daugelį metų mokė tėvus nuolaidžiauti vaikams, bet vėliau kai kurie savo požiūrį pakeitė ir pasakė, kad jų patarimas buvo klaidingas. Pasaulio normos bei taisyklės keičiasi it vėjo pustomi smėlynai. O Jehovos Žodis tvirtas. Per šimtmečius nepaseno Biblijos duotas patarimas auklėti vaikus su meile. Apaštalas Paulius parašė: „Tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“ (Efeziečiams 6:4) Kaip gera žinoti, kad tikrai galime pasikliauti Jehovos normomis – jos nesikeis!
Ką vertinga radome
Psalmyno antros knygos apžvalga
62:12 [62:11, Brb]. Dievo galia neišsenka ir jam nereikia jokio papildomo energijos šaltinio. ‘Galybė yra jo.’
LIEPOS 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 63–65 PSALMĖS
„Ištikimoji tavo meilė už gyvenimą brangesnė“
w01 10/15 p. 15–16, pstr. 17–18
Kas gi mus atskirs nuo Dievo meilės?
17 Kiek tau svarbi Dievo meilė? Ar nesijauti kaip Dovydas, ištaręs tokius žodžius: „Tavo ištikimoji meilė man brangesnė už gyvastį, mano lūpos skelbia tavo šlovę. Šlovinsiu tave, kol gyvensiu; tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo“? (Psalmyno 63:4, 5 [63:3, 4, Brb]) Ar yra šiame pasaulyje kas nors geresnio kaip džiaugtis Dievo meile bei ištikima draugyste? Argi geriau, pavyzdžiui, siekti naudingos pasaulietinės karjeros negu mėgautis vidine ramybe ir laime dėl mūsų artimo ryšio su Dievu? (Luko 12:15) Kai kuriems krikščionims teko rinktis: išsižadėti Jehovos arba mirti. Per Antrąjį pasaulinį karą tai patyrė daug nacių koncentracijos stovyklose įkalintų Jehovos liudytojų. Mūsų broliai, išskyrus nedaugelį, pasirinko Dievo meilę, už kurią prireikus sutiko mirti. Dievo meilei ištikimi žmonės gali būti tikri ateityje gausią iš jo amžinąjį gyvenimą, kurio pasaulis negali pasiūlyti (Morkaus 8:34–36). Tačiau yra dar svarbesnis dalykas nei amžinasis gyvenimas.
18 Nors amžinas būvis be Jehovos neįmanus, vis dėlto pamėginkime įsivaizduoti, koks būtų gyvenimas, kad ir labai ilgas, be mūsų Kūrėjo. Tuščias, beprasmis. Net šiomis paskutinėmis dienomis Jehova paskyrė savo tautai pasitenkinimą teikiantį darbą. Vadinasi, galime neabejoti, kad amžinasis gyvenimas, kurį dovanos Jehova, Didysis Įgyvendintojas savo tikslų, bus kupinas nuostabių vertingų žinių bei veiklos (Mokytojo 3:11). Per būsimus tūkstantmečius mūsų pažinimui nebus ribų, nes ‘Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmės’ yra neišmatuojamos (Romiečiams 11:33).
„Būkite dėkingi“
Dėkingiausi turėtume būti Dievui (1 Tes 5:18). Turbūt ne kartą pagalvojome, kad iš jo esame gavę ir tebegauname daug dovanų (Įst 8:17, 18; Apd 14:17). Puiku, jei šmėsteli mintis, kad ir mums, ir mūsų artimiesiems Dievas yra geras. Vis dėlto apie Dievo geradarybes ir dosnumą vertėtų pamąstyti daugiau, – tada būsime jam dar dėkingesni ir aiškiai įsisąmoninsime, kad jis mus vertina ir myli (1 Jn 4:9).
Skirk laiko apmąstymams
7 Pats skaitymas didelių pastangų nereikalauja, tačiau apmąstymams reikia susikaupimo. O netobulo žmogaus smegenys visada linkusios rinktis, kas lengviau. Tad apmąstymams atsidėk, kai esi pailsėjęs, kai aplink ramu ir niekas neblaško. Štai karalius Dovydas mėgdavo pamąstyti naktį, gulėdamas lovoje (Ps 63:7 [63:6, Brb]). Jėzus žinojo, kad netgi jam, tobulam žmogui, melstis ir pamąstyti geriausia ramioje aplinkoje (Lk 6:12).
Sekdami Jėzumi mokykime su meile
6 Mums malonu kalbėti kitiems, ką mes mylime, kas patinka. Apie širdžiai brangius dalykus pasakojame su entuziazmu, gyva veido išraiška. Ypač tai matyti, kai kalbame apie mylimą asmenį. Tiesiog trokštame pasidalyti viskuo, ką apie jį žinome. Tą asmenį aukštiname, giriame, esame pasirengę jį ginti. Negailime gerų žodžių, kad ir kitiems tas asmuo taptų mielas dėl savo dorybių.
Ką vertinga radome
Ar teiki kitiems atgaivą?
Sugriauti namą daug lengviau, nei pastatyti naują. Toks pat principas taikytinas ir mūsų žodžiams, kurie arba ugdo, arba žlugdo. Esame netobuli ir visi turime ydų bei trūkumų. Karalius Saliamonas rašė: „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų“ (Mokytojo 7:20). Kaip greit pastebime kito asmens silpnybes ir kandžia pastaba jį net galime užgauti (Psalmyno 64:3–5 [64:2–4, Brb]). O kaip nelengva kalbėti vien tokius žodžius, kurie ugdo!
LIEPOS 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 66–68 PSALMĖS
Jehova kasdien neša mūsų naštas
Kaip Jehova atsako į mūsų maldas
15 Atsakydamas į maldą Jehova paprastai nedaro stebuklų. Tačiau padeda taip, kad gebėtume likti jam ištikimi. Tad stenkis pastebėti, kaip į tavo prašymus jis atsako. Sesei vardu Joko kurį laiką atrodė, kad jos maldos lieka neišgirstos. Bet paskui ji ėmė užsirašinėti, ko meldė. Sykį ji peržiūrėjo užrašų knygelę ir suprato, kad Jehova atsakė į daugumą maldų, net į tas, apie kurias jau buvo pamiršusi. Kartais kiekvienam iš mūsų vertėtų permąstyti, kaip Jehova atsakė į mūsų maldas (Ps 66:19, 20).
Rūpinkimės vienišomis motinomis
Jehovos įkvėpti žmonės parašė nemažai šventų giesmių, arba psalmių, kurias izraelitai giedodavo susirinkę šlovinti Jehovos. Įsivaizduokite, kiek stiprybės ir atgaivos našlėms ir našlaičiams suteikdavo Dievo įkvėptos giesmės, primenančios, kad Jehova yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“ (Psalmyno 68:6 [68:5, Brb]; 146:9). Mūsų žodžiai irgi gali ilgam įstrigti vienišos motinos atmintyje. Štai Rūta, nors jau praėjo 20 metų, su malonumu prisimena, kaip sykį vienas tėvas ją pagyrė: „Tau šauniai sekasi auklėti abu sūnus. Nenuleisk rankų.“ Rūta pasakoja: „Kaip mane padrąsino tie jo žodžiai!“ Ir tikrai „maloni kalba teikia gyvybės“ – vienišai motinai ji gali pakelti dvasią labiau nei mes įsivaizduojame (Patarlių 15:4, Šventasis Raštas, vertė Kostas Burbulys, 1988). Kodėl gi nepagalvojus, už ką galėtumėte ją pagirti?
Našlaičių tėvas
‘NAŠLAIČIŲ tėvas – tai Dievas savo šventoje buveinėje’ (Psalmyno 68:6 [68:5, Brb]). Šie įkvėpti žodžiai atskleidžia apie Jehovą jaudinančią tiesą: jis nėra abejingas nuskriaustųjų poreikiams. Kad jam rūpi be tėvo likę vaikai, aiškiai matome iš Įstatymo, kurį jis davė Izraeliui. Patyrinėkime Išėjimo 22:21–23 [22:22–24, Brb], kur pirmą kartą Biblijoje yra paminėtas „našlaitis“.
Jehovos pagalba – tavo sėkmės laidas
17 Perskaityk Psalmyno 40:5. Alpinisto galutinis tikslas – pasiekti viršukalnę. Tačiau kopdamas aukštyn jis kartais sustoja atsipūsti ir pasigrožėti gamtovaizdžiu. Panašiai ir tu stenkis rasti minutėlę pamąstyti, kaip Jehova tave palaiko užklupus sunkumams. Pavyzdžiui, kas vakarą gali pasvarstyti: „Kaip Jehova šiandien mane laimino? Kaip padėjo ištverti nesibaigiantį išbandymą?“ Stenkis įžvelgti, kaip Jehova tave palaiko ir kaip tavimi rūpinasi.
Ką vertinga radome
Psalmyno antros knygos apžvalga
68:18 (NW). Kas buvo „žmonės dovanos“? Tai vyrai, paimti į nelaisvę užkariaujant Pažadėtąją žemę ir vėliau paskirti padėti levitams (Ezros 8:20).
LIEPOS 29–RUGPJŪČIO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 69 PSALMĖ
Kas apie Jėzų išpranašauta 69 psalmėje?
Jie laukė Mesijo
17 Mesijas turėjo būti be priežasties nekenčiamas (Ps 69:5 [69:4, Brb]). Apaštalas Jonas yra užrašęs tokius Jėzaus žodžius: „Jeigu nebūčiau tarp [žmonių] daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie matė ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. Turėjo išsipildyti užrašytas Įstatyme žodis: ‘Jie manęs nekentė be priežasties’“ (Jn 15:24, 25). „Įstatymu“ dažnai vadinami visi šventieji raštai (Jn 10:34; 12:34). Evangelijų pasakojimai liudija, kad Jėzaus iš tiesų neapkentė – ypač žydų religiniai vadovai. Ir pats Jėzus pasakė: „Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti“ (Jn 7:7).
Būk uolus tikrojo Dievo garbintojas
7 Vienas atsitikimas Jėzaus tarnystės pradžioje puikiai liudija apie jo uolumą. Tai buvo 30-aisiais mūsų eros metais, Paschos švenčių dienomis. Jėzus su mokiniais atėjo į Jeruzalę ir šventykloje pamatė „prekiaujančius jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusius pinigų keitėjus“. Ko jis ėmėsi ir kaip tai paveikė mokinius? (Perskaityk Jono 2:13–17.)
8 Tai, ką Jėzus tada padarė ir pasakė, mokiniams priminė pranašiškas vienos Dovydo psalmės eilutes: „Uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis“ (Ps 69:10 [69:9, Brb]). Kodėl jiems atėjo į galvą būtent tie žodžiai? Kadangi Jėzus veikė taip uoliai, jog nepabūgo užsitraukti šventyklos vyresnybės įniršio; mat iš čia vykusios gėdingos prekybos pelnėsi patys kunigai, Rašto žinovai bei kiti. Juos pasmerkdamas ir sukliudydamas prekiauti, Jėzus stojo prieš anuo metu įsigalėjusią religinę praktiką. Taikliu mokinių pastebėjimu, Jėzaus ‘uolumas Dievo namų’ šlovei buvo itin akivaizdus. Kas gi yra uolumas?
g95-E 10/22 p. 31, pstr. 4
Ar širdis gali plyšti iš skausmo?
Psalmyno 69:20 apie Jėzų išpranašauta: „Nuo užgaulių širdis mano plyšo – nepagydoma mano žaizda.“ Todėl kai kurie daro išvadą, kad Jėzaus mirties priežastis yra plyšusi širdis. Bet ar tuos psalmės žodžius reikėtų suprasti tiesiogiai? Galbūt ir taip, nes Jėzaus agonija tęsėsi ne vieną valandą – jis kentė ne tik didžiulį fizinį, bet ir emocinį skausmą (Mato 27:46; Luko 22:44; Hebrajams 5:7). Be to, plyšusi širdis paaiškintų, kodėl iš ietimi perdurto Jėzaus šono ištekėjo „kraujo ir vandens“. Plyšus širdies sienai arba kuriai nors iš didžiųjų kraujagyslių kraujas gali patekti į krūtinės ertmę arba į skysčio pilną perikardo ertmę. Įdūrus į bet kurią iš šitų vietų ištekėtų „kraujo ir vandens“ (Jono 19:34).
it-2-E p. 650
Nuodingas augalas
Psalmyno 69:21 apie Mesiją buvo išpranašauta: „Vietoj valgio jie davė nuodingo augalo“ (išn.). Pranašystė išsipildė, kai Jėzui Kristui, prieš prikalant jį prie stulpo, buvo duota gerti vyno, sumaišyto su kartėle. To svaiginančio gėrimo, matyt, skirto skausmui apmalšinti, Jėzus paragavo, bet negėrė. Pasakodamas šį atvejį Matas (Mt 27:34) pavartojo graikišką žodį kole (kartėlė arba kartus skystis) – tą patį žodį randame ir Septuagintoje, Psalmyno 69:21. O Morkus savo pasakojime mini mirą (Mk 15:23), todėl manoma, kad tas „nuodingas augalas“ arba „kartėlė“ buvo „mira“. Kita vertus, tame svaiginančiame gėrime galėjo būti ir kartėlės, ir miros.
Ką vertinga radome
Kelk aukštyn tyras rankas maldai
11 Daugelis žmonių tik prašo ko nors, tačiau meilė Jehovai Dievui turi skatinti mus dėkoti jam ir girti jį tiek asmeniškoje, tiek viešoje maldoje. „Nieku per daug nesirūpinkite, – rašė Paulius, – bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Taip, be maldavimų bei prašymų, reikia ir dėkoti Jehovai už dvasines bei materialines palaimas (Patarlių 10:22). Psalmininkas giedojo: „Aukok Dievui šlovinimo auką ir atitesėk Aukščiausiajam savo įžadus“ (Psalmių 49:14). Vienoje maldingoje Dovydo giesmėje buvo tokie jaudinantys žodžiai: „Aš girsiu Dievo vardą giesme ir dėkodamas aukštinsiu Jį“ (Psalmių 69:30, Brb red.). O mūsų vieša bei asmeniška malda ar tokia?
RUGPJŪČIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 70–72 PSALMĖS
Apie Dievo darbus pasakokime būsimajai kartai
Jaunuoliai, ugdykitės nuovoką!
17 Norint išvengti Šėtono spąstų, reikia būti budriems ir net labai drąsiems. Juk kartais tu gali nesutarti ne tik su savo bendraamžiais, bet su visu pasauliu. Psalmininkas Dovydas meldė: „Juk tu esi mano viltis, Viešpatie; nuo pat jaunystės tavimi, Viešpatie, pasitikiu. Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės, ir iki nūdien skelbiu tavo nuostabius darbus“ (Psalmių 71:5, 17). Dovydas žinomas savo drąsa. Tačiau kada jis ją išsiugdė? Jaunystėje! Jau prieš savo garsųjį susidūrimą su Galijotu Dovydas parodė nepaprastą drąsą: saugodamas savo tėvo bandą nudobė liūtą ir mešką (1 Samuelio 17:34–37). Vis dėlto už tai Dovydas buvo dėkingas Jehovai ir vadino jį ‘savo pasitikėjimu nuo pat jaunystės’. Sugebėdamas glaustis prie Jehovos, Dovydas ištvėrė visus išbandymus. Tu irgi gali patirti tą patį: jeigu pasitiki Jehova, jis suteiks tau drąsos ir jėgų ‘nugalėti pasaulį’ (1 Jono 5:4).
Kaip turime žiūrėti į senimą?
Psalmininkas meldė: „Neapleisk manęs senatvėje; nepalik, kai jėgos išseks!“ (Psalmyno 71:9, Brb) Dievas neapleidžia savo ištikimų tarnų, net kai šiems atrodo, kad jau nieko nebesugeba. Psalmininkas nesijautė Jehovos apleistas; veikiau suvokė, kad sendamas dar labiau turi pasikliauti savo Kūrėju. Į tokią ištikimybę Jehova atsako palaikydamas asmenį visą jo gyvenimą. (Psalmyno 18:26 [18:25, Brb]) Dažnai reikiama parama ateina iš bendratikių.
Tarnaukime Jehovai „dar skausmo dienoms neatėjus“
4 Jei esi vyresnio amžiaus ir turi daug gyvenimiškos patirties, pagalvok: kam galėčiau skirti likusias savo jėgas? Krikščioniškoje tarnyboje tau atsiveria unikalios galimybės. Visa, ką per daugelį metų sužinojai apie Jehovą, gali perduoti jaunajai kartai. Gali pasakoti bendratikiams, ką gera patyrei tarnaudamas Dievui, ir taip stiprinti jų tikėjimą. Šito meldė ir karalius Dovydas: „Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės [...]. Tad nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio; būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms“ (Ps 71:17, 18).
5 O kaip galėtum dalytis savo sukaupta išmintimi? Kodėl gi nepasikvietus jaunesnių bendratikių į svečius? Malonus, ugdantis pokalbis tikrai pradžiugintų. Gal galėtum pasiūlyti jiems išeiti su tavimi į tarnybą? Jie pamatys, kiek džiaugsmo tau teikia dievatarnystė. Kadaise Elihuvas pasakė: „Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties“ (Job 32:7, Brb). Apaštalas Paulius norėjo, kad patyrusios krikščionės skatintų kitus savo žodžiu ir pavyzdžiu. Jis rašė: „Vyresnės moterys [...] tegul moko gero“ (Tit 2:3).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 768
Eufratas
Izraeliui paskirtos teritorijos ribos. Sudarydamas sandorą su Abraomu Dievas pažadėjo jo palikuoniams duoti „kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios upės, Eufrato“ (Pr 15:18). Šį pažadą jis pakartojo ir Izraelio tautai (Iš 23:31; Įst 1:7, 8; 11:24; Joz 1:4). 1 Metraščių 5:9 rašoma, kad dar iki Dovydo karaliavimo kai kurie Rubeno palikuoniai „apgyveno vietoves iki pat ten, kur prasideda dykuma, siekianti Eufrato upę“. Tikriausiai tai reiškia, kad Rubeno palikuoniai tiesiog įsikūrė palei Sirijos dykumą, kurią rytuose ribojo Eufratas, tekantis už maždaug 800 km „į rytus nuo Gileado“ (1 Met 5:10). Regis, Jehovos pažadas iki galo išsipildė tik valdant karaliui Dovydui ir Saliamonui, kai į Izraelio valdas pateko Cobos karalystė, kurios teritorija siekė Eufrato krantus, greičiausiai vietą, kur upė teka per šiaurinę Siriją (2 Sam 8:3; 1 Kar 4:21; 1 Met 18:3–8; 2 Met 9:26). Dėl savo reikšmingumo Eufratas neretai vadinamas tiesiog „Upe“ (Joz 24:2, 15; Ps 72:8).
RUGPJŪČIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 73–74 PSALMĖS
Ar nepavydi tiems, kas netarnauja Dievui?
Jehova gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi
14 Pakalbėkime apie vieną levitą, 73 psalmės rašytoją. Kaip ir kiti levitai, jis turėjo garbę tarnauti Jehovos namuose, tačiau vienu gyvenimo tarpsniu buvo pasidavęs niūrioms mintims. Kokioms? Jam atrodė, kad nedoriems, išdidiems žmonėms sekasi – kad jie turtingi, gyvena be rūpesčių, – todėl ėmė jiems pavydėti (Ps 73:2–9, 11–14). Kaip levitas jautėsi, suprantame iš šių jo žodžių: „Veltui saugojau aš savo širdį tyrą ir ploviausi rankas nekaltume.“ Akivaizdu, jo tikėjimui buvo iškilęs rimtas pavojus.
Jehova gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi
15 Perskaityk Psalmyno 73:16–19, 22–25. Levitas įžengė į Jehovos šventyklą. Ten, tikriausiai būdamas kartu su kitais Dievo tarnais, jis viską ramiai ir su malda apmąstė. Levitas galiausiai suprato, koks buvo neprotingas, – nedaug trūko, ir būtų praradęs draugystę su Jehova. Taip pat jis suvokė, kad nedorėliai eina slidžiu keliu ir kad jų laukia baisus galas. Kaip levitas galėjo pavydo ir slogių minčių atsikratyti? Jam reikėjo viską įvertinti Jehovos akimis. Kai tai padarė, atgavo vidinę ramybę. Jehovai jis pasakė: „Tave turėdamas, jau nieko žemėj nebetrokštu.“
16 Ko galime pasimokyti. Niekada nepavydėkime nedorėliams, – net jeigu atrodytų, kad jiems sekasi. Tų žmonių laimė tėra iliuzija ir trunka neilgai. Ateities jie neturi (Mok 8:12, 13). Pavydėdami tik nusimintume ir prarastume dvasinę pusiausvyrą. Tad jei ir tu imi pavydėti nedoriems žmonėms tariamos sėkmės, prisimink levitą – klausyk Dievo pamokymų ir draugauk su jo tarnais. Jeigu Jehovą mylėsi labiau už viską, būsi išties laimingas ir neišsuksi iš kelio, vedančio į „tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:19).
Sekime Mozės tikėjimo pavyzdžiu
5 Kaip mums nesusivilioti nuodėmės malonumais? Niekada nepamirškime, kad jie yra trumpalaikiai. Į viską žvelkime tikėjimo akimis – matysime, kad „pasaulis praeina, jo geismas irgi“ (1 Jn 2:15–17). Apmąstykime, kas laukia neatgailaujančių nusidėjėlių. Juk jie yra „ant slidaus šlaito [...]. Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta“ (Ps 73:18, 19). Kai esi gundomas, pagalvok: kaip vienoks ar kitoks sprendimas atsilieps mano ateičiai?
Ieškok garbės, kuri ateina iš Jehovos
3 Psalmininkas buvo tvirtai įsitikinęs, kad Jehova paims jį už dešinės rankos ir ves į tikrąją garbę. (Perskaityk Psalmyno 73:23, 24.) Kaip savo nuolankius tarnus Jehova apdovanoja garbe? Rodydamas jiems visokeriopą malonę. Visų pirma padeda suvokti jo valią (1 Kor 2:7). Tuos, kurie jam paklūsta, Jehova kviečia sueiti su juo į artimą bendrystę (Jok 4:8).
4 Savo garbintojams Jehova patikėjo tikrą lobį – kilnią krikščionišką tarnybą (2 Kor 4:1, 7). Ši tarnyba irgi veda mus į garbę. Jehova visiems, tarnaujantiems jo šlovei ir kitų labui, pažada: „Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia“ (1 Sam 2:30, Brb). Uoliai dirbdami evangelizacijos darbą jie įgyja gerą vardą Dievo akyse, pelno bendratikių pagarbą (Pat 11:16; 22:1).
5 Kas ateityje laukia tų, kurie pasitiki Jehova ir laikosi jo kelio? Jiems išsipildys žodžiai: „[Jehova] pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius“ (Ps 37:34). Galiausiai šie žmonės bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Kokia neprilygstama garbė! (Ps 37:29)
Ką vertinga radome
it-2-E p. 240
Leviatanas
74 psalmėje, kur kalbama apie Dievo tautos išgelbėjimą, 13, 14 eilutėse metaforiškai užsimenama apie Izraelio išlaisvinimą iš Egipto. Čia psalmininkas žodžius „jūrų milžinai“ [hebr. taninim, žodžio tanin daugiskaita] ir „leviatanas“ vartoja paraleliai, o kalbėdamas apie leviatano galvų sutriuškinimą veikiausiai turi omenyje faraono ir jo kariuomenės sutriuškinimą, kai izraelitai bėgo iš Egipto. Aramėjiškuose targumuose pasakymas „leviatano galvos“ verčiamas „faraono stiprieji“ (palygink su Ez 29:3–5, kur faraonas palyginamas su „jūrų milžinu, gulinčiu ant Nilo vandenų“; taip pat su Ez 32:2). Izaijo 27:1 minimas „leviatanas“ (LXX, „slibinas“), regis, simbolizuoja imperiją arba tarptautinę organizaciją, kontroliuojamą to, kuris Biblijoje vadinamas „gyvate“ arba „slibinu“ (Apr 12:9). Kadangi tai yra viena iš Izraelio atkūrimo pranašysčių, leviatanas, kuriam Jehova smogs, greičiausiai simbolizuoja ir Babiloną. Be to, 12 ir 13 eilutėse yra minimos Asirija ir Egiptas. Taigi leviatanas čia, matyt, vaizduoja tarptautinę organizaciją arba imperiją, kuri yra priešiška Jehovai ir jo tarnams.
RUGPJŪČIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 75–77 PSALMĖS
Nepasiduokime išdidumui
Ar matai skirtumą „tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“?
4 Paminėjęs, kad nemažai žmonių pernelyg mylės save ir pinigus, Paulius priduria, kad jie dar bus pagyrūnai, išpuikę ir pasipūtę. Tokie asmenys dėl savo gabumų, išvaizdos, socialinės ir materialinės padėties jaučiasi esą už kitus pranašesni ir trokšta kitų dėmesio bei liaupsių. Vienas biblistas puikybės užvaldytą žmogų apibūdino šitaip: „Savo širdyje jis pasistatęs mažą aukurą, kur pats sau lenkiasi.“ Dažnai išdiduolių nemėgsta netgi tie, kas patys pasikėlę į puikybę. Tikrai, išdidumas – atgrasi savybė.
5 Jehova puikybės labai nemėgsta. Biblijoje sakoma, kad jis nekenčia „išpuikusių akių“ (Pat 6:16, 17). Išdidumas kliudo žmogui artintis prie Jehovos (Ps 10:4). Ši savybė būdinga Šėtonui (1 Tim 3:6). Deja, puikybei pasidavė net kai kurie Jehovos tarnai. Štai Judo karalius Uzijas ilgą laiką buvo ištikimas Jehovai. Bet, „kai tapo galingas, jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį. Jis nusižengė Viešpačiui, savo Dievui, įeidamas į Viešpaties Namus atnašauti smilkalų ant smilkalų aukuro.“ Vėliau puikybė trumpam buvo užvaldžiusi ir karalių Ezekiją (2 Met 26:16; 32:25, 26).
Psalmyno trečios ir ketvirtos knygų apžvalga
75:5, 6, 11 [75:4, 5, 10, Brb]. Kas norima pasakyti žodžiu „ragai“? Gyvūno ragai – galingas ginklas ir simbolizuoja galią, arba jėgą. Jehova išaukština savo garbintojus – iškelia jų „ragus“, o „ragus visiems nedorėliams“ nulaužia. Esame įspėjami nekelti „savo rago į aukštybes“ – nesididžiuoti ir neišpuikti. Kadangi Jehova yra tas, kuris išaukština, atsakingas užduotis, duodamas bendruomenėje, turime priimti tarsi iš jo (Psalmyno 75:8 [75:7, Brb]).
Ką vertinga radome
Psalmyno trečios ir ketvirtos knygų apžvalga
76:10 (Jr, išnaša). Kaip „žmogaus įtūžis“ giria Jehovą? Leisdamas žmonėms rūstauti ant mūsų, kad esame jo tarnai, Dievas gali visa pakreipti į gera. Kad ir kokius sunkumus patirtume, jie vienaip ar kitaip naudingi. Jehova leidžia kentėti tik tol, kol ko nors pasimokome ir užsigrūdiname (1 Petro 5:10). O ką reiškia eilutės pabaiga „likusiais rūstavimais tu apsijuosi“? Jeigu tektų kentėti iki mirties, tai irgi teiktų gyrių Jehovai, nes kiti, matydami mus kantriai ištveriant, gali irgi imti šlovinti Dievą.
RUGPJŪČIO 26–RUGSĖJO 1 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO 78 PSALMĖ
Elgesio modelis, kuriuo sekti nederėtų
‘Prisiminti praėjusias dienas’ – kodėl?
Liūdna, kad izraelitai dažnai pasiduodavo užmaršumo nuodėmei. O kokios būdavo pasekmės? „Ir vis iš naujo gundė Dievą, ir Izraelio Šventąjį skaudino. Jie nebeatsiminė jo rankos, dienos, kurią jis išvadavo juos iš prispaudėjo“ (Psalmių 78:41, 42, NTP). Dėl to, kad jie užmiršo Jehovos įsakymus, jis galiausiai atmetė juos (Mato 21:42, 43).Puikų pavyzdį parodė psalmininkas rašydamas: „Aš priminsiu Viešpaties darbus; aš juk noriu atsiminti tavo senovinius stebuklus, apgalvoti visą tavo veiklą ir apmąstyti tavo galingus veiksmus“ (Psalmių 77:11, 12, NTP). Toks atsiminimas ir mąstymas apie ištikimą praeities tarnybą ir meilingus Jehovos veiksmus suteiks mums būtiną paskatinimą, padrąsinimą bei dėkingumą. ‘Ankstesnių dienų prisiminimas’ gali padėti išblaškyti nuovargį ir paskatinti mus daryti viską ką galime ir ištikimai ištverti.
„Visa darykite be murmėjimų“
16 Niurnėdami sutelkiame dėmesį į save patį, savo bėdas, o ne į tuos gerus dalykus, kuriais mes, Jehovos liudytojai, galime džiaugtis. Jei niekad neišleisime jų iš akių, nebebūsime linkę verkšlenti. Juk kiekvienas galime didžiuotis, kad vadinamės Jehovos vardu (Izaijo 43:10). Galime puoselėti artimus santykius su juo, bet kada kalbėti „maldos klausytojui“ (Psalmyno 65:2, Jr; Jokūbo 4:8). Mūsų gyvenimas tikrai prasmingas, nes suprantame, kad sprendžiamas visavaldystės klausimas, ir žinome, kokia garbė likti ištikimiems Dievui (Patarlių 27:11). Galime be perstojo skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 24:14). Dėl tikėjimo išperkamąja Jėzaus Kristaus auka galime turėti švarią sąžinę (Jono 3:16). Visu tuo džiaugiamės, kad ir ką tektų ištverti.
Ar Jehova Dievas turi jausmus?
Štai ką psalmininkas rašė: „Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose“ (40 eilutė). Ir tuoj pat pridūrė: „Jie vis gundė ir gundė Dievą“ (41 eilutė). Atkreipkime dėmesį, kad čia psalmės autorius iš esmės apibūdina izraelitų maištą. Nepasitenkinimo dvasia ėmė reikštis jau pačioje pradžioje, vos izraelitams išėjus iš Egipto ir įžengus į dykumą. Žmonės, pasidavę abejonėms, ar Dievas pajėgus ir ar nori jais pasirūpinti, ėmė prieš jį murmėti (Skaičių 14:1–4). Viename Biblijos vertėjams skirtame žinyne rašoma, jog žodžius „jie maištavo prieš jį“ būtų galima versti frazeologizmu „jie užkietino savo širdį prieš Dievą“ arba „Dievui jie sakė: ne“. Vis dėlto iš didžio gailestingumo Jehova atleisdavo savo tautai, kai tik ši atgailavo. Ilgainiui, deja, izraelitai grįždavo prie savo piktų kelių, vėlei sukildavo prieš Dievą, ir viskas kartodavosi iš naujo (Psalmyno 78:10–19, 38).
Kai užsispyrusi tauta šitaip maištaudavo, kaip kaskart jautėsi Jehova? Jie „liūdino jį dykumoje“, – sakoma 40 eilutėje. Kitame Biblijos vertime šie žodžiai perteikti maždaug taip: „Dėl jų vis prislėgdavo jį sielvartas.“ Viename Biblijos žinyne aiškinama: „Šie žodžiai rodo, kad hebrajų elgesys, tarytum elgesys neklusnaus, maištingo vaiko, [Dievą] užgaudavo.“ Kaip užsispyrusio vaiko žodžiai ir darbai gali žeisti tėvus, taip maištingi izraelitai „Izraelio Šventajam skaudino širdį“ (41 eilutė).
Ką vertinga radome
Psalmyno trečios ir ketvirtos knygų apžvalga
78:24, 25. Kodėl mana vadinama „grūdais iš dangaus“ ir „dangiškųjų būtybių duona“? Šie posakiai nenurodo, kad mana buvo angelų maistas, bet kadangi krito iš aukštybių, ji vadinama „grūdais iš dangaus“ (Psalmyno 105:40). Angelai, arba „dangiškosios būtybės“, gyvena danguje, todėl žodžiai „dangiškųjų būtybių duona“ gali reikšti, jog maną siuntė dangaus Dievas (Psalmyno 11:4). Be to, Jehova aprūpinti izraelitus mana galėjo per angelus.