Įstatymas iki Kristaus

„Kaipgi labai aš mėgstu tavo įstatymą, ... jis visą dieną yra mano mąstymas“ (PSALMIŲ 118:97).

1. Kas reguliuoja dangaus kūnų judėjimą?

NUO vaikystės Jobas, matyt, su nuostaba žvelgdavo į žvaigždes. Jo tėvai tikriausiai buvo išmokę jį didžiųjų žvaigždynų vardų ir to, ką jie žinojo apie dėsnius, reguliuojančius tų žvaigždynų judėjimą erdvėje. Be to, žmonės senovės laikais iš nekintamo tų didžiulių puikių žvaigždynų judėjimo nustatydavo metų laikų kaitą. Bet nors stebėdamas juos Jobas visą laiką jautė pagarbią baimę, jis nežinojo, kokios galingos jėgos sutelkė tas žvaigždes kartu. Taigi jis negalėjo atsakyti, kai Jehova Dievas paklausė jį: „Ar pažįsti dangaus nuostatus?“ (Jobo 38:31-33, Biblija, parengė K. Burbulys; redaguota) Taip, žvaigždės yra valdomos nuostatų — įstatymų, kurie tokie tikslūs ir tokie sudėtingi, kad šių laikų mokslininkai ne visiškai supranta juos.

2. Kodėl galima sakyti, kad visa kūrinija pavaldi įstatymui?

² Jehova yra Aukščiausiasis Įstatymų Davėjas visatoje. Visi jo kūriniai yra valdomi įstatymų. Jo mylimasis Sūnus, „visos tvarinijos pirmgimis“, ištikimai pakluso savo Tėvo įstatymui, kai dar neegzistavo fizinė visata! (Kolosiečiams 1:15) Angelai irgi yra pavaldūs įstatymui (Psalmių 102:20). Įstatymui yra pavaldūs net gyvūnai, nes jie paklūsta instinktams, kuriuos jų Kūrėjas yra juose suprogramavęs (Patarlių 30:24, NW; 30:25-28; Jeremijo 8:7).

3. a) Kodėl žmonijai reikalingi įstatymai? b) Kaip Jehova valdė Izraelio tautą?

³ O žmonija? Nors esame apdovanoti intelektu, morale ir dvasingumu, mums vis tiek reikia Dievo įstatymo vadovavimo pritaikant šias dovanas. Mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva buvo tobuli, tad jiems vadovauti tereikėjo keleto įstatymų. Meilė savo dangiškajam Tėvui turėjo jiems būti pakankama priežastis džiaugsmingai paklusti. Bet jie nepakluso (Pradžios 1:26-28; 2:15-17; 3:6-19). Dėl to jų palikuonys buvo nuodėmingi kūriniai, kuriems vadovauti reikėjo daug daugiau įstatymų. Laikui bėgant Jehova meilingai patenkino šį poreikį. Jis davė Nojui konkrečius įstatymus, kuriuos šis turėjo perduoti savo šeimai (Pradžios 9:1-7). Po šimtmečių naujajai Izraelio tautai Dievas per Mozę davė išsamų rašytinį įstatymų rinkinį. Tai buvo pirmasis kartas, kai Jehova valdė visą tautą savo įstatymu. To Įstatymo tyrinėjimas padės mums suprasti tą gyvybiškai svarbų vaidmenį, kurį Dievo įstatymas vaidina krikščionių gyvenime šiandien.

Mozės įstatymo tikslas

4. Kodėl tai buvo sunkumas, kad iš išrinktųjų Abraomo palikuonių turėjo kilti pažadėtoji Sėkla?

⁴ Apaštalas Paulius, uolus Įstatymo tyrinėtojas, klausė: „Tad kam gi reikalingas įstatymas?“ (Galatams 3:19) Kad atsakytume, turime prisiminti Jehovos pažadą jo draugui Abraomui, kad iš jo šeimos linijos kils Sėkla, per kurią bus gausiai palaimintos visos tautos (Pradžios 22:18, ŠvR). Bet čia iškyla sunkumas: ne visi išrinktieji Abraomo palikuonys, izraelitai, mylėjo Jehovą. Laikui bėgant dauguma pasirodė esą kietasprandžiai, maištingi — kai kurie beveik nesuvaldomi! (Išėjimo 32:9; Pakartoto Įstatymo 9:7) Tokie buvo Dievo tautoje tik dėl to, kad gimė izraelitais, o ne dėl savo pasirinkimo.

5. a) Ko Jehova mokė izraelitus Mozės įstatymu? b) Kaip Įstatymas buvo skirtas paveikti jo besilaikančiųjų elgesį?

⁵ Kaip iš tokios tautos žmonių galėjo kilti ir kaip jiems galėjo būti naudinga pažadėtoji Sėkla? Užuot kontroliavęs kaip robotus, Jehova per įstatymą mokė juos (Psalmių 118:33-35; Izaijo 48:17, Brb red.). Hebrajiškas žodis toh·rahʹ, išverstas žodžiu „įstatymas“, iš tikrųjų reiškia „mokymą“. Ko mokė Įstatymas? Pirmiausia jis mokė izraelitus, kad jiems reikia Mesijo, kuris išpirktų juos iš jų nuodėmingos būklės (Galatams 3:24). Įstatymas taip pat mokė Dievo baimės ir paklusnumo. Pagal Abraomui duotą pažadą, izraelitai turėjo tarnauti Jehovos liudytojais visoms kitoms tautoms. Taigi Įstatymas turėjo mokyti juos aukštų, kilnių elgesio normų, kurios būtų teikusios garbę Jehovai; jis turėjo padėti Izraeliui saugotis sugedusio aplinkinių tautų elgesio (Kunigų 18:24, 25; Izaijo 43:10-12).

6. a) Maždaug kiek įstatų sudaro Mozės įstatymą ir kodėl toks skaičius nėra per daug didelis? (Žiūrėk išnašą.) b) Ką galime suprasti tyrinėdami Mozės įstatymą?

⁶ Tad nenuostabu, kad Mozės įstatymą sudaro daug įstatų — daugiau kaip 600.a Tas rašytinis kodeksas buvo skirtas palaikyti tvarką tokiose srityse kaip garbinimas, vyriausybė, moralė, teisingumas, net dieta ir higiena. Tačiau ar tai reiškia, kad Įstatymas buvo tik gausybė griežtų taisyklių ir grubių įsakymų? Visiškai ne! To Įstatymo tyrinėjimas suteikia didelį meilingos Jehovos asmenybės pažinimą. Apsvarstykime keletą pavyzdžių.

Įstatymas, atspindėjęs gailestingumą ir užuojautą

7, 8. a) Kaip Įstatyme buvo pabrėžtas gailestingumas ir užuojauta? b) Kaip Jehova gailestingai pritaikė Įstatymą Dovydo atveju?

⁷ Įstatyme buvo pabrėžtas gailestingumas ir užuojauta, ypač silpniesiems ir bejėgiams. Našlės ir našlaičiai buvo ypač išskiriami kaip globotini (Išėjimo 22:22-24). Su darbiniais gyvuliais nebuvo leidžiama elgtis žiauriai. Buvo gerbiamos svarbiausios nuosavybės teisės (Pakartoto Įstatymo 24:10; 25:4). Nors už nužudymą Įstatymas reikalavo mirties bausmės, tais atvejais, kai kas nors būdavo nužudomas netyčia, buvo įmanomas pasigailėjimas (Skaičių 35:11). Akivaizdu, kad izraelitų teisėjai, atsižvelgdami į nusikaltusiojo požiūrį, turėjo laisvę spręsti, kokią bausmę skirti už tam tikrus nusižengimus. (Palygink Išėjimo 22:7 ir Kunigų 6:1-7.)

⁸ Jehova parodė teisėjams pavyzdį pritaikydamas Įstatymą, kur būtina, griežtai, bet kur įmanoma, gailestingai. Svetimavusiam ir įvykdžiusiam žmogžudystę karaliui Dovydui buvo parodytas gailestingumas. Ne, jis neliko nenubaustas, nes Jehova neapsaugojo jo nuo baisių jo nuodėmės sukeltų pasekmių. Bet dėl Karalystės sandoros ir dėl to, kad Dovydas buvo iš prigimties gailestingas vyras ir širdyje jautė nuoširdžią atgailą, jis nebuvo nubaustas mirtimi (1 Samuelio 24:5-8; 2 Samuelio 7:16; Psalmių 50:3-6; Jokūbo 2:13).

9. Koks Mozės įstatyme buvo meilės vaidmuo?

⁹ Be to, Mozės įstatyme buvo pabrėžta meilė. Įsivaizduok kokią nors šiandieninę tautą, turinčią įstatymų rinkinį, kuriame iš tikrųjų reikalaujama mylėti! Taigi Mozės įstatyme ne tik buvo draudžiama žudyti, — jame buvo įsakyta: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“ (Kunigų 19:18, ŠvR). Jame ne tik buvo draudžiama neteisingai elgtis su ateiviu, bet buvo įsakyta: „Jį mylėsite kaip patys save. Nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kunigų 19:34). Įstatyme ne tik buvo pasmerktas svetimavimas, — jame buvo liepiama, kad vyras džiugintų savo žmoną! (Pakartoto Įstatymo 24:5, Brb red.) Vien Pakartoto Įstatymo knygoje hebrajiški žodžiai, pažymintys meilės savybę, pavartoti apie 20 kartų. Jehova užtikrino izraelitams savo meilę — praeityje, dabar ir ateityje (Pakartoto Įstatymo 4:37; 7:12-14). Iš tiesų pats didžiausias įsakymas Mozės įstatyme buvo: „Mylėsi Viešpatį, tavo Dievą, visa tavo širdimi, visa tavo siela ir visomis tavo jėgomis“ (Pakartoto Įstatymo 6:5). Jėzus pasakė, kad visas Įstatymas remiasi tuo įsakymu ir įsakymu mylėti savo artimą (Kunigų 19:18; Mato 22:37-40). Nenuostabu, kad psalmininkas rašė: „Kaipgi labai aš mėgstu tavo įstatymą, ... jis visą dieną yra mano mąstymas“ (Psalmių 118:97).

Piktnaudžiavimas Įstatymu

10. Kaip dauguma žydų žiūrėjo į Mozės įstatymą?

¹⁰ Kaip tragiška, kad Izraeliui taip trūko dėkingumo už Mozės įstatymą! Tauta nepakluso Įstatymui, ignoravo ar užmiršo jį. Ji užteršė tyrą garbinimą pasibaisėtinais religiniais kitų tautų papročiais (4 Karalių 17:16, 17; Psalmių 105:13, 35-38). Be to, ji išdavė Įstatymą dar ir kitaip.

11, 12. a) Kaip religinių vadų grupės darė žalą po Ezdro laikų? (Žiūrėk rėmelį.) b) Kodėl senovės rabinai manė, jog reikia „aptverti Įstatymą tvora“?

¹¹ Didžiausią žalą Įstatymui padarė kaip tik tie, kurie tvirtino moką Įstatymo ir saugą jį. Tai atsitiko tada, kai nebebuvo ištikimojo raštininko Ezdro, gyvenusio penktajame amžiuje p. m. e. Ezdras atkakliai kovojo prieš žalingą kitų tautų įtaką ir pabrėždavo Įstatymo skaitymo bei mokymo svarbą (Ezdro 7:10; Nehemijo 8:5-8). Kai kurie Įstatymo mokytojai tvirtino seką Ezdro pėdomis ir suformulavo tai, kas buvo pavadinta „Didžiąja sinagoga“. Tarp jos posakių buvo nurodymas: „Aptverk Įstatymą tvora.“ Tie mokytojai samprotavo, kad Įstatymas panašus į vertingą sodą. Kad niekas neperžengtų to sodo ribų pažeisdamas jo įstatymus, jie sukūrė kitus įstatymus, „Žodinį Įstatymą“, kad neleistų žmonėms priartėti prie nusižengimo rašytiniam Įstatymui.

¹² Kas nors galėtų įrodinėti, jog žydų vadai taip manydami buvo teisūs. Vėlesniais po Ezdro laikais žydams darė įtaką svetimos valdžios, ypač Graikija. Kovai su graikų filosofijos ir kultūros įtaka tarp žydų susidarė religinių vadų grupės. (Žiūrėk rėmelį 10 puslapyje.) Laikui bėgant kai kurios iš šitų grupių ėmė konkuruoti ir mokydamos Įstatymo net pranoko kunigus levitus. (Palygink Malachijo 2:7.) 200 m. p. m. e. žodinis įstatymas jau skverbėsi į žydų gyvenimą. Iš pradžių tie įstatymai nebuvo užrašomi, kad nebūtų laikomi lygiais rašytiniam Įstatymui. Bet palaipsniui žmogiškas mąstymas išstūmė dieviškąjį, tad galiausiai ta „tvora“ tiesiog pakenkė pačiam „sodui“, kurį turėjo saugoti.

Užteršimas fariziejiškumu

13. Kaip kai kurie žydų religiniai vadai pateisino daugelio taisyklių sukūrimą?

¹³ Kadangi Tora, arba Mozės įstatymas, buvo tobulas, rabinų samprotavimu, jame turėjo būti atsakymai į visus galimus klausimus. Iš tikrųjų toks supratimas nebuvo pagarbus. Faktiškai jis suteikė rabinams laisvę gudriu žmogišku samprotavimu padaryti Dievo Žodį tarsi pagrindą kurti taisyklėms visokiausiais klausimais — tam tikrais asmeniškais, o kartais visiškai smulkmeniškais.

14. a) Kaip Rašto nurodymą atsiskirti nuo tautų žydų religiniai vadai išplėtė iki Raštu nepagrįsto kraštutinumo? b) Kas rodo, kad rabinų taisyklės neapsaugojo žydų tautos nuo pagonių įtakos?

¹⁴ Labai dažnai religiniai vadai Rašto taisykles išplėsdavo iki kraštutinumo. Pavyzdžiui, Mozės įstatymas skatino atsiskirti nuo tautų, bet rabinų propaguojama neprotinga elgesio norma buvo nekęsti visko, kas nežydiška. Jie mokė, kad žydas savo galvijo negali palikti prie nežydų užeigos namų, nes nežydai „įtariami santykiavimu su gyvuliais“. Žydė negalėdavo padėti gimdančiai nežydei, nes taip ji „padėtų pagimdyti stabmeldį vaiką“. Kadangi rabinai deramai nepasitikėjo graikų gimnazijomis, jie uždraudė visus atletikos pratimus. Istorija rodo, kad visa tai beveik neapsaugojo žydų nuo nežydų įsitikinimų. Iš tiesų patys fariziejai pradėjo mokyti pagoniškos graikų doktrinos apie sielos nemirtingumą! (Ezechielio 18:4)

15. Kaip žydų religiniai vadai iškraipė apsivalymo ir kraujomaišos įstatymus?

¹⁵ Fariziejai taip pat iškraipė apsivalymo įstatymus. Buvo sakoma, kad jei turėtų galimybę, fariziejai išvalytų pačią saulę. Pagal jų įstatymą, „delsimas atlikti gamtinį reikalą“ suteršdavo žmogų! Rankų plovimas pasidarė sudėtingu ritualu su taisyklėmis, kaip antai, kurią ranką reikėtų plauti pirma ir kaip. Moterys buvo laikomos ypač nešvariomis. Remdamiesi Rašto įsakymu ‛nesiartinti’ prie jokio kūniško giminaičio (iš tikrųjų tai buvo įstatymas dėl kraujomaišos), rabinai nutarė, kad vyrui negalima vaikščioti paskui savo žmoną; jis negali kalbėtis su ja prekyvietėje (Kunigų 18:6).

16, 17. Kaip žodinis įstatymas išplėtė įsakymą laikytis savaitinio šabo ir kokia buvo to pasekmė?

¹⁶ Ypač pagarsėjusi yra dvasinė parodija, kuria žodinis įstatymas padarė šabo įstatymą. Dievas davė Izraeliui paprastą įsakymą: nedirbti jokio darbo septintąją savaitės dieną (Išėjimo 20:8-11). Tačiau žodinis įstatymas nustatė tam tikras 39 skirtingas rūšis uždraustų darbų, pavyzdžiui, tokių kaip mazgo surišimas ar atrišimas, dviejų dygsnių padarymas susiuvant, dviejų hebrajiškų raidžių parašymas ir panašiai. O kiekvienai tų uždraustų darbų rūšiai reikėjo begalės papildomų taisyklių. Kokie mazgai draudžiami ir kokie leidžiami? Žodinis įstatymas atsakydavo į tuos klausimus despotiškomis taisyklėmis. Į gydymą buvo žiūrima kaip į uždraustą darbą. Pavyzdžiui, šabo dieną buvo draudžiama atstatyti lūžusią galūnę. Žmogus, kuriam skaudėdavo dantį, galėdavo vartoti actą savo maistui paskaninti, bet jis negalėdavo siurbti acto pro savo dantis. Tai galėtų gydyti jo dantį!

¹⁷ Taip palaidotas po šimtais žmonių sukurtų taisyklių, šabo įstatymas daugeliui žydų neteko savo dvasinės prasmės. Kai Jėzus Kristus, „šabo Viešpats“, per šabą darė įspūdingus, jaudinančius stebuklus, Rašto aiškintojai ir fariziejai buvo abejingi. Jiems rūpėjo tik tai, kad jis, atrodo, nepaisė jų taisyklių (Mato 12:8, 10-14).

Ko mokomės iš fariziejų klaidų

18. Kaip pridėti žodiniai įstatymai bei tradicijos paveikė Mozės įstatymą? Pailiustruok.

¹⁸ Apibendrindami galėtume pasakyti, kad tie papildomi įstatymai bei tradicijos prilipo prie Mozės įstatymo taip, kaip prie laivo korpuso prisitvirtina polipai. Laivo savininkui reikia daug laiko ir pastangų, kol tuos įkyrius padarus nugrando nuo savo laivo, nes jie mažina laivo greitį ir ardo jo antikorozinius dažus. Panašiai ir žodiniai įstatymai bei tradicijos apsunkino Įstatymą ir padarė jį nebeatsparų ardančiam piktnaudžiavimui. Tačiau užuot pašalinę tokius nereikalingus įstatymus, rabinai kūrė jų dar daugiau. Tuomet, kai Mesijas atėjo įvykdyti Įstatymo, „laivas“ buvo taip aplipęs „polipais“, kad vos ne skendo! (Palygink Patarlių 16:25.) Užuot gynę Įstatymo sandorą, tie religiniai vadai paikai pažeidė ją. Tačiau kodėl jų sukurtų taisyklių „tvora“ nebuvo veiksminga?

19. a) Kodėl „tvora aplink Įstatymą“ nebuvo veiksminga? b) Kas rodo, kad žydų religiniams vadams trūko nuoširdaus tikėjimo?

¹⁹ Judaizmo vadai nesuprato, kad kovoti prieš sugedimą reikia širdyje, o ne kuriant nesuskaičiuojamas žmonių išgalvotas taisykles (Jeremijo 4:14). Pergalės raktas yra meilė — meilė Jehovai, jo įstatymui ir jo teisingiems principams. Tokia meilė ugdo atitinkamą neapykantą tam, ko nekenčia Jehova (Psalmių 97:10, ŠvR; 118:104). Tie, kurių širdys pripildytos meilės, lieka ištikimi Jehovos įstatymams šiame sugedusiame pasaulyje. Žydų religiniai vadai turėjo didelę privilegiją mokyti žmones taip, kad būtų palaikoma bei įkvepiama tokia meilė. Kodėl jiems nepavyko to padaryti? Akivaizdu, kad jiems trūko tikėjimo (Mato 23:23, ŠvR). Jeigu jie būtų tikėję, kad Jehovos dvasia turi galią paveikti ištikimų žmonių širdis, jie nebūtų jautę poreikio griežtai kontroliuoti kitų gyvenimą (Izaijo 59:1; Ezechielio 34:4). Neturėdami tikėjimo, jie neįdiegė tikėjimo; jie apsunkino žmones žmonių sukurtais įsakymais (Mato 15:3, 9; 23:4).

20, 21. a) Kokį bendrą poveikį judaizmui turėjo tradicijomis paremtas protavimas? b) Ko mokomės iš to, kas atsitiko judaizmui?

²⁰ Tie žydų vadai nepuoselėjo meilės. Jų tradicijos sukūrė religiją, kuri buvo paviršutiniška, kurioje mechaniškas paklusnumas buvo rodomas vien todėl, kad matytų kiti, o tai buvo derlinga dirva veidmainiavimui (Mato 23:25-28). Jų taisyklės pagimdė nesuskaičiuojamas priežastis teisti kitus. Taip išdidūs, valdingi fariziejai jautėsi teisūs kritikuodami patį Jėzų Kristų. Jie nesuprato svarbiausio Įstatymo tikslo ir atmetė tikrąjį Mesiją. Todėl jis galėjo pasakyti žydų tautai: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:38; Galatams 3:23, 24).

²¹ Kokia pamoka mums? Aišku, kad griežtas, tradicijomis paremtas protavimas neskatina tyro Jehovos garbinimo! Bet ar tai reiškia, kad Jehovos garbintojams šiandien visai nereikia jokių taisyklių, jeigu jos nėra konkrečiai nurodytos Šventajame Rašte? Ne. Kad gautume išsamų atsakymą, toliau apsvarstykime, kaip Jėzus Kristus pakeitė Mozės įstatymą nauju ir dar geresniu įstatymu.

[Išnaša]

Ar gali paaiškinti?

◻ Kaip Dievo įstatymas valdo visą kūriniją?

◻ Koks buvo svarbiausias Mozės įstatymo tikslas?

◻ Kas rodo, kad Mozės įstatyme buvo pabrėžtas gailestingumas ir užuojauta?

◻ Kodėl žydų religiniai vadai pridėjo prie Mozės įstatymo daugybę taisyklių ir koks buvo rezultatas?

[Rėmelis 10 puslapyje]

Žydų religiniai vadai

Rašto aiškintojai. Jie save laikė Ezdro įpėdiniais ir Įstatymo aiškintojais. Pagal knygą A History of the Jews, „Rašto aiškintojai nebuvo kilnūs asmenys ir besistengdami surasti paslėptų įstatymo reikšmių, dažnai prikurdavo beprasmių formulių ir kvailų draudimų. Tie draudimai virto sustabarėjusiu papročiu, kuris greit tapo negailestingu tironu“.

Chasidai. Tas vardas reiškia „pamaldieji“, arba „šventieji“. Pirmą kartą kaip klasė paminėti apie 200 m. p. m. e., jie buvo įtakingi politiniu požiūriu, fanatiški Įstatymo tyrumo gynėjai, saugoję Įstatymą nuo tironiškos graikų įtakos. Chasidai pasidalijo į tris grupes: fariziejus, sadukėjus ir esėjus.

Fariziejai. Kai kurie mokslininkai mano, kad šis vardas yra kilęs iš žodžio „atsiskyrusieji“, arba „separatistai“. Jie iš tikrųjų fanatiškai stengėsi atsiskirti nuo nežydų, bet jie taip pat žiūrėjo į savo broliją kaip į skirtingą ir aukštesnę už paprastą žydų liaudį, kuri nežinojo sudėtingo žodinio įstatymo. Vienas istorikas pasakė apie fariziejus: „Apskritai jie elgėsi su žmonėmis kaip su vaikais, formalizuodami ir nustatydami smulkiausias ritualinių apeigų detales.“ Kitas mokslininkas pasakė: „Fariziejiškumas pagimdė daugybę įstatyminių taisyklių visoms situacijoms, o neišvengiama to pasekmė ta, kad jie išpūtė smulkmenas ir todėl svarbius dalykus padarė nereikšmingus (Mt 23:23).“

Sadukėjai. Tai grupė, kuri buvo artimai susijusi su aristokratija ir kunigija. Jie smarkiai priešinosi Rašto aiškintojams ir fariziejams sakydami, kad žodinis įstatymas, palyginus su rašytiniu Įstatymu, yra negaliojantis. Kad jie pralaimėjo šią kovą, parodoma pačioje Mišnoje: „Griežčiau turi būti paisoma [laikymosi] Rašto aiškintojų žodžių negu [rašytinio] Įstatymo žodžių [laikymosi].“ Talmude, kuriame plačiai komentuojamas žodinis įstatymas, vėliau buvo netgi pasakyta: „Rašto aiškintojų žodžiai yra... vertingesni už Toros žodžius.“

Esėjai. Grupė asketų, kurie izoliavosi į atskiras bendruomenes. Pagal žodyną The Interpreter’s Dictionary of the Bible, esėjai buvo net dar labiau užsidarę negu fariziejai ir „kartais galėjo būti fariziejiškesni už pačius fariziejus“.

[Iliustracija 8 puslapyje]

Jobo tėvai tikriausiai mokė jį apie dėsnius, kurie valdo žvaigždynus