Daugumai iš mūsų galbūt niekada neteks įstrigti kažkur po žeme kaip tiems devyniems angliakasiams ar kitaip susidurti akis į akį su mirtimi. Tačiau nė vienas negalime išvengti ligų, senatvės ir galiausiai mirties, todėl mus irgi reikia gelbėti. Dievobaimingasis patriarchas Jobas pasakė: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta. Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka“ (Jobo 14:1, 2, Brb). Nuo Jobo laikų praėjo apie 3500 metų, tačiau tie žodžiai kasdien pasitvirtina, nes gyvybė bet kada gali nutrūkti. Kur begyventume ir kiek besaugotume savo sveikatą, mums reikia išvadavimo iš kančių, senatvės ir mirties gniaužtų.

Ar Jobo mintys apie gyvenimą ir mirtį jums priimtinos, ar ne, laikui bėgant ateis diena, kai nutrūkus gyvybei ‘dingsite kaip šešėlis’, paliksite draugus, šeimą, namus ir visa, ką padarėte. „Gyvieji žino, kad turės mirti, — rašė išmintingasis karalius Saliamonas, — o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas“ (Mokytojo 9:5).