Pažiūrėkime į kontekstą. Jobą, tvirto tikėjimo vyrą, viena po kitos užgriuvo nelaimės: iš pradžių jis neteko turto, paskui žuvo visi vaikai, galiausiai pats susirgo sopulinga liga. Jobas savo sielvarte Dievą meldė: „O, kad paslėptum mane Šeole [žmonijos kape]“ (13 eilutė). Jis matė vienintelę išeitį išsivaduoti iš kančių — nueiti į šeolą. Jobas norėjo, kad Dievas jį nelyginant kokį turtą paslėptų ir daugiau jam nebereikėtų kęsti skausmo ir vargų.a

Ar šeole šis vyras būtų pasilikęs amžinai? Kaip suprantame iš tolesnių žodžių, Jobas taip nemanė: „O, kad [...] nustatytum laiką ir atmintum mane!“ Jis turėjo tvirtą viltį, kad šeolas — tik laikinas prieglobstis ir kad Jehova jo nepamirš. Laiką, kurį būtų priverstas slėptis šeole, Jobas prilygino „sunkiai tarnybai“. Tačiau kaip ilgai jam tektų laukti? „Kol ateis kas manęs paleisti“, — sakė Jobas (14 eilutė). Iš šeolo jis tikėjosi būti paleistas, kitaip tariant, prikeltas iš mirties.