Biblijos požiūris

Skolinti draugams bei skolintis iš draugų

„NEDORĖLIS SKOLINASI IR NEGRĄŽINA, BET GERAS ŽMOGUS YRA DOSNUS IR NESILIAUJA DAVĘS“ (PSALMIŲ 37:21).

„NEBŪK nei skolininkas, nei skolintojas, nes dažnai prarandama ir pati paskola, ir draugas.“ Taip, kartodamas šimtmečių išmintį, rašė anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras. Žmonių tarpusavio santykius lemia keletas veiksnių, bet retas iš jų taip lengvai sukelia priešiškumą, kaip pinigų skolinimasis ar skolinimas. Net geriausiai suplanavus ir turint pačius doriausius ketinimus, reikalai ne visada pakrypsta taip, kaip buvo tikėtasi (Ekleziasto 9:11, 12).

Aplinkybės gali taip susiklostyti, kad skolininkui bus sunku ar net neįmanoma įvykdyti įsipareigojimų. O gal pačiam skolintojui staiga prireiks tų pinigų, kuriuos jis paskolino. Kai taip atsitinka, draugystė bei tarpusavio santykiai, anot Šekspyro, gali atsidurti pavojuje.

Žinoma, asmuo gali turėti svarių priežasčių pasiskolinti šiek tiek pinigų. Patyręs finansinę nesėkmę dėl nelaimingo atsitikimo ar netekęs darbo, jis gali manyti, jog tai vienintelė išeitis. Biblija ragina tuos, kurie gali, padėti stokojantiesiems (Patarlių 3:27). Tai galima daryti ir paskolinant pinigų. Tačiau kaip krikščionys, sudarę tokią sutartį, turėtų žiūrėti į savo įsipareigojimus?

Laikytis principų

Biblija nėra finansų mokslo vadovėlis. Joje nėra aptariamos visos skolinimosi ar skolinimo detalės. Tokie klausimai, kaip antai, ar imti palūkanų, ar ne, ir kiek jų imti, paliekami spręsti besitariantiems asmenims.a Tačiau Biblijoje pateikti aiškūs, meilingi principai turėtų lemti tiek besiskolinančiojo, tiek skolintojo požiūrį bei elgesį.

Apsvarstyk skolininkui taikomus principus. Apaštalas Paulius ragino krikščionis ‛nebūti ką nors skolingus, išskyrus tarpusavio meilę’ (Romiečiams 13:8). Nors Paulius čia suformulavo bendrą principą, jo patarimą, be abejo, galima priimti ir kaip perspėjimą neprasiskolinti. Kartais geriau ko nors neturėti, negu būti skolingam pinigų. Kodėl? Patarlių 22:7 aiškinama, jog „kas skolinasi, tampa skolintojo vergu“. Skolininkas turi suvokti esąs įpareigotas, kol bus grąžinti pinigai. Iš esmės jo lėšos nebėra tik jo nuosavybė. Sumokėti skolą pagal sutartį nustatytu laiku jam turi būti labai svarbu, kitaip tikriausiai iškils sunkumų.

Pavyzdžiui, jei praeina laikas ir paskola negrąžinama, skolintojas gali supykti. Jei skolininkas perkasi rūbus, valgo restoranuose ar atostogauja, skolintojui gali kilti įtarimas. Gal jį pradės imti apmaudas. Santykiai tarp jų ar net jų šeimų gali pasidaryti įtempti ar pablogėti. Tokie liūdni gali būti padariniai, jei skolininkas tvirtai nesilaiko savo žodžio (Mato 5:37).

Tačiau kaip tada, jei skolininkui vykdyti įsipareigojimus netikėtai sukliudo nuo jo nepriklausančios aplinkybės? Ar tai panaikina skolą? Nebūtinai. Psalmininkas sako, jog teisus žmogus „net nuostolį patirdamas laikosi žodžio“ (Psalmių 15:4). Tokiu atveju būtų meilinga ir išmintinga, jei skolininkas nedelsdamas paaiškintų skolintojui susiklosčiusias aplinkybes. Tada jie gali susitarti kaip nors pakeisti sutartį. Tai užtikrins taiką ir bus malonu Jehovai Dievui (Psalmių 133:1, Brb red.; 2 Korintiečiams 13:11).

Iš tikrųjų apie žmogų galima spręsti iš to, kaip jis žiūri į savo skolas. Nerūpestingas, atsainus požiūris į skolos grąžinimą rodo, jog jam stinga rūpinimosi kitais. Tiesą sakant, toks žmogus yra savanaudis — jam svarbiausi tik jo paties troškimai bei norai (Filipiečiams 2:4). Krikščionis, sąmoningai atsisakantis grąžinti skolas, įgyja blogą vardą Dievo akyse, — tokie veiksmai gali reikšti, kad jo širdis godi ir nedora (Psalmių 37:21).

Skolintojas

Nors labiausiai įsipareigoja skolininkas, tam tikri principai taikomi ir skolintojui. Biblijoje nurodoma, kad, jei galime, turėtume padėti stokojantiesiems (Jokūbo 2:14-16). Tačiau tai nereiškia, jog asmuo visada įpareigotas skolinti pinigų, — netgi dvasiniam broliui. „Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir jo vengia“, — sakoma Biblijoje (Patarlių 22:3).

Įžvalgus asmuo suvokia, kad skolinimas ir skolinimasis gali būti tikri spąstai, todėl, paprašytas paskolinti pinigų, gerai tai apsvarstys. Ar prašymas pagrįstas? Ar prašantis asmuo kruopščiai viską apgalvojo? Ar būsimasis skolininkas dirba organizuotai, ar gerai apie jį atsiliepia kiti? Ar jis sutinka pasirašyti dokumentą, kuriame numatomi sutarties terminai? (Palygink Jeremijo 32:8-14.) Ar jis iš tikrųjų pasirengęs grąžinti skolą?

Tuo nenorima pasakyti, kad krikščionis turi ignoruoti poreikius tų, kuriems skolinti galbūt atrodo rizikinga. Krikščionies asmeniniai įsipareigojimai kitiems daug svarbesni už naudingą verslą. „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, — kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ — klausia apaštalas Jonas. Taip, krikščionys turi rodyti ‛meilę ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa’ (1 Jono 3:17, 18).

Kai kada asmuo gali nuspręsti neskolinti pinigų stokojančiam broliui. Jis galbūt jam duos kokią nors dovaną ar pasisiūlys padėti kitaip. Iškilus sunkumams dėl skolos sutarties, skolintojas irgi gali apsispręsti elgtis gailestingai. Jis galbūt atsižvelgs į pasikeitusias skolininko aplinkybes ir pratęs atsiskaitymo laiką, sumažins ar net visiškai panaikins skolą. Tai asmeniniai sprendimai, kuriuos kiekvienas žmogus turi priimti pats.

Krikščionys turi turėti omenyje, kad Dievas pastebi viską ir laiko mus atsakingais už tai, kaip elgiamės ir kaip panaudojame savo lėšas (Žydams 4:13). Biblijos patarimas ‛viską daryti su meile’, žinoma, taikomas ir skolinant draugams, ir skolinantis iš jų (1 Korintiečiams 16:14).

[Išnaša]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kventino Maseiso „Bankininkas su žmona“, 1514 m.

[Šaltinio nuoroda]

Scala/Art Resource, NY