Psalmyno 23:4. „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus“

„Nors tamsiausiu slėniu vaikštau, nieko pikta nebijau, nes tu su manimi ir tavo lazda, Ganytojo lazda, mane saugo“ (Psalmyno 23:4, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

„Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“ (Psalmyno 23:4, Lietuvos Biblijos draugija, 1999).

Psalmyno 23:4 prasmėa

Dievas rūpinasi tais, kas jam ištikimi, ir juos saugo. Gelbstinčią Dievo ranką jo tarnai jaučia ypač tada, kai užklumpa sunkumai. Šioje eilutėje Dievas prilyginamas rūpestingam avių kaimenės ganytojui.b Kaip piemuo globoja savo kaimenę, taip Dievas rūpinasi savo ištikimaisiais. Gyvenime būna tokių sunkių akimirkų, kad žmogus jaučiasi tarsi eitų per tamsiausią slėnį. Kartais gal net kyla grėsmė gyvybei. Tačiau žinodamas, kad Dievas niekada nepalieka savo tarno vieno, visada yra šalia, jis gali jaustis visiškai ramus.

Bibliniais laikais savo aveles nuo plėšrūnų piemuo apgindavo vėzdu. Taip pat jis turėjo ir kitą lazdą – ilgą, riestu galu. Ja piemuo švelniai pakreipdavo kaimenę, kad ši eitų reikiama linkme, arba riestu jos galu patraukdavo avį į šalį nuo pavojaus. Panašiai ir didysis Ganytojas – Dievas Jehova – rodo savo tarnams kelią, gelbsti juos ir gina. Jis nepalieka savųjų net juodžiausiomis jų gyvenimo dienomis. Kaip Dievas savo tarnais rūpinasi?

• Moko ir stiprina per savo Žodį, Bibliją (Romiečiams 15:4).

• Išklauso maldas ir suteikia vidinės ramybės (Filipiečiams 4:6, 7).

• Padrąsina per kitus savo tarnus (Hebrajams 10:24, 25).

• Guodžia viltimi, kad ateityje visa patirta žala bus atlyginta (Psalmyno 37:29; Apreiškimo 21:3–5).

Psalmyno 23:4 kontekstas

23 psalmę sudėjo Izraelio karalius Dovydas. Jaunystėje jis buvo piemuo ir ganė avis (1 Samuelio 17:34, 35; 2 Samuelio 7:8). Ne veltui savo psalmę Dovydas pradeda Jehovą prilygindamas ganytojui, kuris veda savo avis į ganyklą, jas maitina ir globoja (Psalmyno 23:1–3).

4 eilutėje Dovydas apie Jehovą ima kalbėti nebe trečiuoju, o antruoju asmeniu – kreipiasi į jį „tu“. Ši nedidelė detalė liudija, koks artimas ryšys su Dievu siejo Dovydą. Šis ištikimas Dievo tarnas nė kiek neabejojo, kad Jehova žino visus jo vargus, kad jį saugo ir juo rūpinasi. Dėl to, kaip skaitome psalmėje, Dovydas nebijojo jokio pavojaus.

5 ir 6 eilutėse metaforą apie ganytoją keičia kita metafora – apie šeimininką ir svečią. Tarsi svetingas šeimininkas Jehova su Dovydu elgiasi kaip su gerbiamu svečiu. Jokie priešai negali sutrukdyti Dovydui džiaugtis Jehovos malone. Paskutiniais psalmės žodžiais Dovydas išreiškia tikėjimą, kad Jehovos gerumas ir meilė lydės jį per visas gyvenimo dienas.

23 psalmėje vaizdingais žodžiais apgiedamas Jehovos gerumas, kuris lydi visus jo ištikimus draugus (1 Petro 2:25).