Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
© 2023 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
KOVO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 16–17 PSALMĖS
„Tu – Jehova, tu – visas mano gėris“
Jaunuoliai, jūsų gyvenimas tebūna prasmingas
RASK TIKRŲ DRAUGŲ
11 Perskaityk Psalmyno 16:3. Dovydas gerai žinojo, kur galima rasti tikrų draugų. Didžiausias malonumas jam buvo bendrauti su tais, kurie myli Jehovą. Psalmėje tokie žmonės pavadinti „ištikimaisiais“, kituose vertimuose – „šventaisiais“. Tai reiškia, kad jie stengėsi gyventi dorai ir Dievo požiūriu buvo tyri. Panašiai apie savo draugus atsiliepė kitas psalmininkas: „Esu pagarbiai tavęs bijančiųjų bičiulis, visų tų, kurie laikosi tavo įsakų“ (Ps 119:63). Kaip jau minėjome aname straipsnyje, gerų draugų tu irgi rasi tarp tų, kas myli Jehovą ir jam paklūsta. Tokie žmonės gali būti paties įvairiausio amžiaus.
Gėrėkimės „Viešpaties žavumu“
Dovydas giedojo: „Viešpatie, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas – tavo rankose! Man matavimo virvė krito puikioje vietoje“ (Ps 16:5, 6). Dovydas brangino jam „skirtąją dalį“, tai yra draugystę su Jehova ir garbę jam tarnauti. Mes, kaip ir Dovydas, net jei ir turime vargų, esame labai laiminami dvasiškai. Todėl nuolat gėrėkimės didinga dvasine šventykla ir dėkinga širdimi artinkimės prie Jehovos.
Visados prisimink Jehovą
2 Visi galime daug sužinoti skaitydami apie tokius garsius Biblijos laikų žmones kaip Abraomas, Sara, Mozė, Rūta, Dovydas, Estera, apaštalas Paulius bei kiti. Bet mums naudingi ir pasakojimai apie mažiau žinomus asmenis. Apmąstydami juos, išmoksime gyventi su tokia nuostata kaip psalmininkas, kuris giedojo: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“ (Ps 16:8). Ką reiškia šie žodžiai?
3 Kareivis paprastai laiko kardą dešinėje: ši pusė lieka nepridengta, nes skydas yra kairėje. Bet dešinė irgi būna apsaugota, kai čionai šalimais kaunasi draugas. Jeigu Jehova nuolat yra mūsų mintyse ir jei vykdome jo valią, jis mus saugo. Pažiūrėkime, kaip įvairūs Biblijos pasakojimai gali sustiprinti mūsų tikėjimą, kad savo mintyse visada matytume Jehovą šalia.
Ką vertinga radome
Jehova kupinas atjautos
6 Perskaityk Zacharijo 2:8. Jehova labai jautrus, jis trokšta mus apsaugoti. Jei kenčiame, jam skaudu. Todėl tikrai galime prašyti: „Kaip savo akies vyzdį mane sergėk“ (Ps 17:8). Akis yra labai jautrus ir svarbus kūno organas. Taigi prilygindamas mus savo akies vyzdžiui Jehova tarsi sako: „Kas užgauna jus, užgauna mane.“
KOVO 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 18 PSALMĖ
„Jehova – mano [...] vaduotojas“
Vaizdingi palyginimai Biblijoje. Ar juos supranti?
Biblijoje Jehova palyginamas ir su negyvais dalykais. Sakoma, jog jis – „Izraelio Uola“ ir „tvirtovė“ (2 Samuelio 23:3; Psalmyno 18:3 [18:2, Brb]; Pakartoto Įstatymo 32:4). Koks tokio lyginimo pagrindas? Kaip didelė uola yra tvirta ir jos niekas nepajudins, taip Jehova Dievas tau gali būti patikimas saugumo Šaltinis.
5 Psalmyne apstu palyginimų, kurie ką nors atskleidžia apie Jehovos savybes. Psalmyno 84:12 [84:11, Brb] Jehova prilyginamas ‘saulei ir skydui’, kadangi jis yra šviesos, gyvybės, energijos ir apsaugos Šaltinis. Antra vertus, Psalmyno 121:5 (Brb) sakoma, kad Jehova yra „tau šešėlis tavo dešinėje“. Kaip paūksmė apsaugo nuo kepinančios saulės, taip Jehova gali apsaugoti tuos, kurie jam tarnauja, nuo nelaimės karščio – tartum apdengti savo „rankos“ ar „sparnų“ šešėliu (Izaijo 51:16; Psalmyno 17:8; 36:8 [36:7, Brb]).
Jehova padeda ištverti vargus ir neprarasti džiaugsmo
5 Širdį ramina šie Izaijo žodžiai: „Kai maldausi pagalbos, jis parodys tau malonę. Jis atsilieps, kai tik išgirs tavo šauksmą“ (Iz 30:19). Pranašas patikina, kad Dievas įdėmiai klausosi mūsų maldų ir nedelsia atsakyti. Jis trokšte trokšta ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kas tik prašo. Tai žinodami ištveriame sunkumus ir išliekame džiugūs.
Brangink maldos dovaną
KOKIĄ ypatingą dovaną turime – bendrauti su pačiu dangaus ir žemės Kūrėju! Į Jehovą galime kreiptis bet kuria kalba ir bet kada, be išankstinio prašymo. Kiekvieną savo tarną – ar jis gulėtų ligos patale, ar kalėtų vienutėje – Dievas išklauso. Šią nepelnytą dovaną reikia labai branginti.
Kaip kovoti su nerimu ir įtampa
2. Prisimink. Tau tikriausiai yra buvę nelengvų gyvenimo etapų, kai be Jehovos pagalbos neapsiėjai. Prisimink, kaip jis tau padėjo, ir pamąstyk, kaip jis rūpinasi kitais savo tarnais. Tai suteiks vidinės stiprybės ir paskatins juo pasitikėti (Ps 18:17–19). „Turiu visą sąrašą maldų, kurias Jehova išklausė, – sako vyresniuoju tarnaujantis Džošua. – Tai padeda prisiminti, kaip Dievas man suteikdavo kaip tik tai, ko reikia.“ Jeigu nepamirštame Jehovos parodyto gerumo, lengviau vyti šalin nerimastingas mintis.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 432, pstr. 2
Kerubas
Kai kurie mano, kad tie kerubai buvo keistos išvaizdos padarai, panašūs į sparnuotas pabaisas, kokias garbino aplinkinės tautos. Tačiau tai netiesa. Nors Biblijoje apie jų išvaizdą nekalbama, senovės žydų tradicija vienareikšmiškai teigia, kad kerubai buvo žmogaus pavidalo. Tie meno kūriniai vaizdavo šlovingo grožio angelus, jie buvo išsiuvinėti ir iškalstyti tiksliai tokie, kokius Mozei parodė pats Jehova (Iš 25:9). Anot apaštalo Pauliaus, kerubai ant Skrynios dangčio buvo šlovingi (Hbr 9:5). Tie kerubai bylojo apie Jehovos artumą, tarsi jis būtų šalia. Pats Jehova pasakė: „Virš dangčio, dengiančio Įstatymo Skrynią, tarp dviejų kerubų, aš tau apsireikšiu ir su tavimi kalbėsiuosi“ (Iš 25:22; Sk 7:89). Kitur rašoma, kad Jehova „sėdi viršum [arba „tarp“, išn.] kerubų“ (1 Sam 4:4; 2 Sam 6:2; 2 Kar 19:15; 1 Met 13:6; Ps 80:1; 99:1; Iz 37:16). Tie kerubai buvo Jehovos „vežimo vaizdinys“ (1 Met 28:18), o jų sparnai simbolizavo apsaugą ir greitį. Todėl Dovydas pasakodamas, kaip greit Jehova atėjo jam į pagalbą, vienoje giesmėje rašė, kad Jehova „sėdo ant kerubo ir skriejo, pasirodė ant dvasios sparnų“ (2 Sam 22:11; Ps 18:10).
KOVO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 19–21 PSALMĖS
„Dangūs skelbia Dievo šlovę“
Visi skelbkime Jehovos šlovę
DOVYDAS, Jesės sūnus, augo piemenaudamas Betliejaus apylinkėse. Šiose nuošaliose avių ganyklose prižiūrėdamas tėvo bandas, jis tikriausiai dažną tylią naktį stebėdavo žvaigždėto dangaus platybes. Be abejo, Dovydas prisiminė tuos įspūdingus vaizdus, kai Dievo šventosios dvasios įkvėptas kūrė ir giedojo puikią 19-ąją psalmę: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.“ (Psalmyno 19:2, 5 [19:1, 4, Brb])
2 Jehovos sukurti stulbinantys dangūs be žodžių skelbia jo šlovę per dienas ir naktis. Kūrinija nuolat šlovina Dievą; mes mokomės nuolankumo mąstydami apie šį nebylų liudijimą, girdimą „visoje žemėje“, visiems jos gyventojams. Tačiau tylaus kūrinijos liudijimo nepakanka. Savo balsais raginami prisidėti Dievui ištikimi žmonės. Į juos nežinomas psalmininkas kreipėsi tokiais įkvėptais žodžiais: „Pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę! Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui.“ (Psalmyno 96:7, 8, Brb) Tie, kas turi artimą ryšį su Jehova, džiaugiasi galėdami atsiliepti į šį raginimą. O ką reiškia pripažinti Dievui šlovę?
Kūrinija skelbia Dievo šlovę!
8 Toliau Dovydas kalba apie kitą Jehovos kūrinijos stebuklą: „Danguose jis pastatė palapinę saulei. Lyg nuotaka ji išeina iš už savo jungtuvių užuolaidos ir lyg galiūnė džiugiai bėga savo keliu. Iš vieno dangaus skliauto galo ji pradeda žygį, o jos kelias veda prie kito galo; nuo jos kaitros pasislėpti niekas negali.“ (Psalmyno 19:5–7 [19:4–6, Brb])
9 Saulė tėra vidutinio dydžio žvaigždė. Tačiau nepaprasta; skriejančios aplink ją planetos atrodo lyg nykštukės. Vienoje enciklopedijoje rašoma, kad šios žvaigždės masė – „2 milijardai milijardų milijardų tonų“, tai yra 99,9 procento visos Saulės sistemos masės! Dėl šviesulio traukos Žemė sukasi orbitoje 150 milijonų kilometrų atstumu nenutoldama ir nepriartėdama. Tik pusė milijardosios Saulės energijos dalies pasiekia mūsų planetą, bet jos pakanka gyvybei palaikyti.
10 Psalmininkas gieda apie Saulę simboliškai, kaip apie „galiūnę“, bėgančią per dieną nuo vieno horizonto prie kito, o naktį pasislepiančią „palapinėje“. Kai ši didelė žvaigždė panyra už horizonto, atrodo, kad nuėjo pailsėti į palapinę. O rytą pakyla švytėdama ‘lyg nuotaka, išeinanti iš už savo jungtuvių užuolaidos’. Piemenaudamas Dovydas patyrė, kokios žvarbios yra naktys. (Pradžios 31:40) Jis nepamiršo, kaip Saulės spinduliai bemat sušildydavo jį ir laukus aplinkui. Tikrai ši žvaigždė nepailsta sukdamasi iš Rytų į Vakarus, bet tarsi galiūnė visada pasiruošusi naujai kelionei.
Kūrinijos šedevrai skelbia Dievo šlovę
„Įsižiūrėkite“ į Jehovos kūrybą. Jėzus ragino ‘įsižiūrėti į dangaus paukščius’ ir ‘pasimokyti iš lauko lelijų’ (Mt 6:26, 28). Taip darydami galime sustiprinti savo tikėjimą, labiau pasikliauti Kūrėju, pajusti jo išmintį, gelbstinčią galią ir meilę. Užuot pernelyg domėjęsi šio pasaulio darbais, stenkimės rasti laiko įsižiūrėti į Jehovos kūrinijos šedevrus ir pamąstyti, ką jie liudija apie mūsų Dievą (Ps 19:2 [19:1, Brb]).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 1073
Hebrajų kalba
Trečias tipas – struktūrinė paralelė. Tokia paralelė nėra minties atkartojimas ar priešingų minčių gretinimas. Struktūrinėje paralelėje antroji mintis papildo pirmąją. Geras pavyzdys – Psalmyno 19:7–9:
Jehovos įstatymas tobulas,
jis atgaivina sielą.
Jehovos priesakai patikimi –
nepatyrusį padaro išmintingą.
Jehovos įsakai teisingi,
jie džiugina širdį.
Jehovos įsakymas tyras,
akims jis teikia šviesos.
Jehovos baimė tauri,
ji tveria per amžius.
Jehovos sprendimai tikri,
visi iki vieno teisingi.
Atkreipk dėmesį, kad antroji kiekvieno sakinio dalis labai svarbi minčiai užbaigti. Be jos, pavyzdžiui, be žodžių „atgaivina sielą“ ir „nepatyrusį padaro išmintingą“, skaitytojas nebūtų įtikintas, kad „Jehovos įstatymas tobulas“ ir jo „priesakai patikimi“. Šiose viena po kitos einančiose struktūrinėse paralelėse tarp pirmosios ir antrosios dalies daroma ritminė pauzė. Tokioje eilėdaroje ne tik nuosekliai plėtojama mintis, bet ir išlaikoma specifinė minčių dėstymo struktūra. Dėl to toks paralelizmas ir vadinamas struktūriniu.
KOVO 25–31 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 22 PSALMĖ
Jėzaus mirties aplinkybės buvo išpranašautos
Jie rado Mesiją
16 Buvo numatyta, kad Mesijas atrodys tarytum Dievo apleistas. (Perskaityk Psalmyno 22:2 [22:1, Brb].) Kaip pranašystėje ir sakoma, „devintą valandą [apie trečią po pietų] Jėzus garsiai sušuko: ‘Eloji, Eloji, lema sabachtani?’ Tai reiškia: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!’“ (Mk 15:34). Tikėjimo dangiškuoju Tėvu Jėzus neprarado. Dievas tiesiog atėmė savo apsaugą ir atidavė Jėzų priešams, kad jo nepriekaištingumą išbandytų iki galo. Tuos žodžius Jėzui sušukus, išsipildė, kas užrašyta Psalmyno 22:2 (22:1, Brb).
Jie rado Mesiją
13 Kad Mesijas bus užgauliojamas, pranašavo ir Dovydas. (Perskaityk Psalmyno 22:8, 9 [22:7, 8, Brb].) Evangelistas Matas pasakoja, jog iš Jėzaus, pakabinto ant kančių stulpo, tikrai buvo šaipomasi: „Praeiviai jį užgauliojo kraipydami galvas ir sakydami: ‘Ei tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai, gelbėk save! Jeigu tu Dievo sūnus, nuženk nuo stulpo!’“ Iš jo tyčiojosi ir aukštieji kunigai, Raštų žinovai bei vyresnieji: „Kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti! Jis Izraelio karalius, tad tenužengia dabar nuo stulpo ir mes juo tikėsime. Jis pasitikėjo Dievu, tai tegul dabar Dievas išgelbsti jį, jeigu Dievui jis brangus, nes jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’“ (Mt 27:39–43, NW). O Jėzus visa tai oriai iškentė. Koks sektinas pavyzdys!
Jie rado Mesiją
14 Dėl Mesijo drabužių turėjo būti metamas burtas. „Dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta kauliukus dėl mano apdaro“, – rašė psalmininkas (Ps 22:19 [22:18, Brb]). Taip ir įvyko. „Prikalę jį prie stulpo [romėnų kariai] pasidalijo [Jėzaus] drabužius mesdami burtą“ (Mt 27:35, NW; perskaityk Jono 19:23, 24).
Ką vertinga radome
Branginkime savo šventus sambūrius
7 Iš ko matyti, kad rodome pagarbą savo sambūriams? Viena, jei giedame su visais Karalystės giesmes. Dauguma jų yra kaip maldos, todėl turime jas giedoti pagarbiai. Štai apaštalas Paulius apie Jėzų rašė 22-os psalmės žodžiais: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme“ (Hebrajams 2:12). Tad laikykimės įpročio būti savo vietose dar prieš pirmininkaujančiajam pasakant giesmės pavadinimą, o paskui giedokime ją sutelkdami dėmesį į žodžių prasmę. Giedokime nusiteikę kaip psalmininkas: „Šlovinkite Viešpatį! Dėkosiu Viešpačiui visa širdimi dorųjų taryboje ir sueigoje“ (Psalmyno 111:1). Troškimas giedoti gyrių Jehovai teskatina mus atvykti į sueigas anksčiau ir pasilikti jose iki pabaigos.
Šlovink Jehovą sueigose
Šiandien, kaip ir anksčiau, mums sudarytos sąlygos viešai išreikšti tikėjimą susirinkime. Viena galimybė – atsakinėti į klausimus, auditorijai užduodamus sueigose. Niekada nemenkinkime tokių komentarų vertės. Pavyzdžiui, duodami pasiūlymų, kaip įveikti problemas arba jų išvengti, stipriname bendratikių ryžtą laikytis Biblijos principų. Paaiškindami nurodytas, bet nepacituotas Rašto eilutes arba išsakydami mintis, kurias įsidėmėjome tyrinėdami, paskatinsime kitus ugdytis gerus studijavimo įpročius.
BALANDŽIO 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 23–25 PSALMĖS
„Jehova – mano Ganytojas“
„Jehova – mano Ganytojas“
Jehova savo avis veda. Kai šalia nėra piemens, avys greitai pasiklysta. Mums irgi reikia pagalbos, kad rastume teisingą gyvenimo kelią (Jeremijo 10:23). Jehova, kaip rašo Dovydas, veda savo garbintojus į „žalias pievas“, „prie ramių vandenų“. Jis veda savuosius „teisumo takais“ (2 ir 3 eilutės). Ši pastoralė skatina mus visiškai pasitikėti Dievu. Leisdami Dievo dvasios įkvėptam Žodžiui mus vesti, rasime tikrą pasitenkinimą, atgaivą, ramybę.
„Jehova – mano Ganytojas“
Jehova savo avis saugo. Be piemens avys jaučiasi nesaugios, yra bejėgės. Jehova savo garbintojus patikina, kad net ir einant „per tamsiausią slėnį“, tai yra juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis, jiems nėra ko bijoti (4 eilutė). Dievas neišleidžia jų iš akių, visuomet yra pasiruošęs padėti. Savo tarnams jis duoda išminties ir jėgų, kad ištvertų įvairius sunkumus (Filipiečiams 4:13; Jokūbo 1:2–5).
„Jehova – mano Ganytojas“
Jehova savo avis maitina. Pačios avys maisto nesusirastų – joms reikia piemens pagalbos. Mes, žmonės, turime dvasinių poreikių ir be Dievo pagalbos jų nepatenkinsime (Mato 5:3, NW). O Jehova savo tarnams tikrai gero negaili – kviečia juos prie gausiai nukrauto stalo (5 eilutė). Biblija ir ja pagrįsti leidiniai, kaip, pavyzdžiui, šis žurnalas, yra maistas, patenkinantis mūsų dvasinius poreikius. Skaitydami juos sužinome, kokia gyvenimo prasmė, ką Dievas mums yra numatęs.
Ką vertinga radome
Visa širdimi branginkime, kas teisu
ĮKVĖPTUOJU Žodžiu ir šventąja dvasia Jehova veda savo garbintojus „teisumo takais“ (Ps 23:3). Bet mes netobuli, todėl esame linkę iš kelio išklysti. Kad vėl į tą kelią sugrįžtume ir darytume, kas teisu, reikia atkaklių pastangų. Kokia nuostata čia mums padėtų? Kaip ir Jėzui, daryti teisumo darbus mums turi patikti. (Perskaityk Psalmyno 45:8 [45:7, Brb].)
2 Kas vadinama „teisumo takais“? Hebrajų ir graikų kalboje „teisumo“ sąvoka suprantama kaip ištikimybė moralės principams. Taigi šie „takai“ yra gyvensena, grindžiama paties Dievo nustatytomis teisumo normomis. Jehovos garbintojai su pasitikėjimu žvelgia į savo Dievą, „teisumo buveinę“, – žino, kad tiktai jis nurodys, kokiu keliu dera eiti (Jer 50:7).
3 Jeigu visa širdimi stengsimės laikytis Dievo teisumo normų, jis tikrai mumis džiaugsis (Įst 32:4). Pirmiausia iš Biblijos, Dievo Žodžio, turime Jehovą kuo geriau pažinti. O kuo artimiau jį pažįstame, tuo glaudesnis su kiekviena diena darosi mūsų ryšys ir tuo labiau branginame jo teisumą (Jok 4:8). Į Dievo įkvėptą Žodį, be to, privalome įsiklausyti ir kai tenka dėl ko nors svarbaus apsispręsti.
BALANDŽIO 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 26–28 PSALMĖS
Kas padėjo Dovydui eiti dorumo keliu?
Elkis dorai
8 Dovydas meldė: „Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.“ (Psalmyno 26:2, Brb) Inkstai yra giliai mūsų organizme ir simbolizuoja slapčiausias žmogaus mintis bei jausmus. O simbolinė širdis – tai vidinis žmogus, jo motyvai, emocijos, intelektas. Dovydas, prašydamas Jehovą, kad jį išmėgintų, meldė ištirti ir patikrinti jo giliausias mintis ir jausmus.
9 Taigi Dovydas meldė, kad jo inkstai ir širdis būtų ištirti. Kaip Jehova įžvelgia, kas mūsų viduje? Dovydas giedojo: „Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį.“ (Psalmyno 16:7, Brb) Kaip tai suprasti? Ogi kad Dievo patarimai pasiekė Dovydo sielos gelmes ir pataisė jo slapčiausias mintis bei jausmus. Taip bus ir mums, jeigu su dėkingumu apmąstysime patarimus, gautus iš Dievo Žodžio, Jo atstovų bei organizacijos ir dėsimės giliai į širdį. Nuolat melsdami Jehovą šitaip mus ištirti, gebėsime eiti doros keliu.
Elkis dorai
12 Dovydas nurodė dar vieną priežastį, dėl kurios jo dorumas stiprėja: „Su nedorais žmonėmis nesusidedu, su veidmainiais nesimaišau. Piktadarių sambūrio nekenčiu, nedorų žmonių vengiu.“ (Psalmyno 26:4, 5) Dovydas tiesiog nesėsdavo draugėn su piktadariais ir blogų draugijų nekentė.
13 O kaip mes? Ar šalinamės neteisiųjų, kurių pilna televizijos programose, vaizdajuostėse, filmuose, interneto tinklalapiuose ir kitur? Mokykloje bei darbovietėje kai kas gali dėtis draugais turėdami klastingų tikslų. Ar norime būti artimi su tais, kurie nevaikšto Dievo tiesoje? Štai atskalūnai gali atrodyti nuoširdūs, bet sykiu slėpti savo kėslus – norą atitraukti mus nuo tarnystės Jehovai. O jeigu pasitaiko dvilypių krikščionių susirinkime? Jie irgi nutyli, kas esą iš tikrųjų. Džeisonas, tarnaujantis tarnybiniu padėjėju, jaunystėje turėjo tokių draugų. Apie juos pasakoja: „Kartą vienas jaunuolis pasakė: ‘Nesvarbu, kaip dabar elgiamės, nes naujajame pasaulyje būsime mirę. Juk nežinosime, ko netekome.’ Šie žodžiai privertė suklusti. Atėjus naujajai santvarkai noriu gyventi.“ Džeisonas pasielgė supratingai ir nutraukė ryšius su anais pažįstamais. „Neapsirikite, – perspėjo apaštalas Paulius. – ‘Blogos draugijos gadina gerus papročius!’“ (1 Korintiečiams 15:33) Būtina tokių draugijų vengti.
Elkis dorai
17 Izraelyje padangtė su aukuru atnašoms deginti buvo Jehovos garbinimo centras. Savo džiaugsmą šia vieta Dovydas išsakė maldoje: „Viešpatie, aš myliu Namus, kuriuose gyveni, tavo Šlovės buveinę.“ (Psalmyno 26:8)
18 Ar mėgstame rinktis ten, kur semiamės žinių apie Jehovą? Kiekviena Karalystės salė, kur nuolat vyksta dvasinio mokymo programa, yra teisingo garbinimo toje vietovėje centras. Be to, kasmet rengiami kongresai, rajono bei specialiosios vienadienės asamblėjos. Per tokias sueigas aptariami Jehovos priminimai. Jeigu ‘nepaprastai juos branginame’, noriai lankysime sueigas ir per jas būsime dėmesingi. (Psalmyno 119:167; NW) Kaip atsigauname būdami su bendratikiais, trokštančiais mums gerovės ir padedančiais eiti doros keliu! (Hebrajams 10:24, 25)
Ką vertinga radome
Jehova išgelbsti vargšą
15 Psalmininkas Dovydas giedojo: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Psalmyno 27:10). Gera žinoti, kad Jehova myli labiau nei gimdytojai savo vaikus! Kad ir kaip būtų skaudu, jeigu tėvai skriaudė ar paliko, nepamiršk, koks rūpestingas tau Jehova (Romiečiams 8:38, 39). Jis patraukia tuos, kuriuos myli (Jono 3:16; 6:44). Tad jei žmogus ir įskaudino, dangiškasis Tėvas tave brangina!
BALANDŽIO 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 29–31 PSALMĖS
Dievas drausmina, nes myli
it-1-E p. 802, pstr. 3
Veidas
Pasakymas „slėpti veidą“, priklausomai nuo konteksto, gali turėti skirtingą reikšmę. Kai kalbama, kad savo veidą paslėpė Jehova, tai dažniausiai reiškia, kad kas nors neteko jo malonės ir apsaugos. Taip atsitikti galėjo kokiam nors žmogui ar žmonių grupei, pavyzdžiui, Izraelio tautai, dėl neklusnumo (Job 34:29; Ps 30:5–8; Iz 54:8, išn.; 59:2). Arba tai gali reikšti, kad Jehova kol kas susilaiko nuo tam tikrų veiksmų ar atsako (Ps 13:1–3). Žodžiais „nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių“ Dovydas meldė Dievą atleisti jo prasikaltimus (Ps 51:9; palygink su Ps 10:11).
Džiugūs laukiame Jehovos
Kaip Jehovos drausminimas mums teikia naudą, galima palyginti su vaisiaus nokimu. Apie Dievo auklybą Biblijoje sakoma: „Ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Hebrajams 12:11). Praeina nemažai laiko, kol vaisius sunoksta. Taip ir pasikeisti pagal Dievo mokymą reikia laiko. Pavyzdžiui, jeigu nusižengtume ir netektume kai kurių pareigų bendruomenėje, noras laukti Jehovos padėtų nenusivilti ir nenuleisti rankų. Tokioje situacijoje padrąsintų įkvėpti Dovydo žodžiai: „Jo [Dievo] įniršis tęsiasi tik akimirką, o gerumas – visą gyvenimą. Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ (Psalmyno 30:6 [30:5, Brb]). Jeigu mokomės laukti Dievo ir taikome jo Žodžio bei organizacijos patarimus, ateis mums džiaugsmo metas.
Kas yra tikra atgaila?
18 Kaip atskirtas asmuo gali įrodyti, kad nuoširdžiai atgailauja? Viena, reguliariai lankydamas sueigas ir klausydamas vyresniųjų pamokymo nuolatos melstis ir studijuoti Dievo Žodį. Taip pat jis turi vengti aplinkybių, kurios anksčiau privedė prie nusižengimo. Jeigu visomis jėgomis stengsis pataisyti savo santykius su Jehova, tikrai susilauks jo atleidimo ir bus priimtas atgal į bendruomenę. Žinoma, kiekvieną atvejį vyresniesiems reikia vertinti individualiai ir su atskirtu asmeniu elgtis supratingai.
Ką vertinga radome
„Meskite ant jo visą savo nerimo naštą“
Meldžiantis stiprėja mūsų įsitikinimas, kad mes Dievui rūpime. Kad Dievas jį myli ir juo rūpinasi, buvo įsitikinęs ir vienas senovės rašytojas. Savo maldoje jis sakė: „Tu pažvelgei į mano vargą, mano skausmą permatei“ (Psalmyno 31:7). Jau vien žinojimas, kad Jehova mato, ką mums tenka patirti, padeda eiti į priekį. Bet jis ne tik mato, jis ir supranta, ką patiriame, taip pat guodžia ir stiprina mus per Biblijos puslapius.
BALANDŽIO 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 32–33 PSALMĖS
Kodėl savo nuodėmę turime išpažinti?
Jehovos gailestingumas gelbsti mus nuo nevilties
7 Rimtai nusižengus Dievo įstatymui, mums galbūt sunku prisipažinti dėl nuodėmių net Jehovai. Kas gali atsitikti esant tokioms aplinkybėms? Dovydas 31-ojoje psalmėje prisipažino: „Kolei aš tylėjau, mano kaulai džiūvo mano nuolatiniuose vaitojimuose. Nes dieną ir naktį sunki buvo ant manęs tavo [Jehovos] ranka, buvo eikvojama mano stiprybė kaip esant vasaros karščiams“ (3, 4 eilutės). Bandymas nuslėpti savo nuodėmę ir nuslopinti kaltą sąžinę išsekino neklusnųjį Dovydą. Sielvartas taip nusilpnino jo jėgas, kad jis buvo panašus į sausros iškankintą medį be gyvybę teikiančios drėgmės. Jis iš tikrųjų visapusiškai galėjo patirti tiek dvasines, tiek fizines blogio pasekmes. Kaip bebūtų, jis prarado džiaugsmą. Jei kuris iš mūsų pajuntame panašią būseną, ką turime daryti?
Dievas „pasiruošęs atleisti“
8 Atgailaudamas Dovydas pasakė: „Galiausiai savo nuodėmę tau išpažinau, savo kaltės nebeslėpiau. [...] Ir mano kaltę, mano nuodėmes tu atleidai“ (Psalmyno 32:5). Žodžiu „atleidai“ čia išverstas hebrajiškas veiksmažodis, kuris iš esmės reiškia „pakelti“ arba „nešti“. Taigi Jehova Dovydo kaltę, nuodėmę, vaizdžiai tariant, paėmė ir nunešė šalin. Dovydui, be abejonės, labai palengvėjo (Psalmyno 32:3). Galime būti visiškai tikri, kad Dievas paims ir nuneš šalin ir mūsų kaltes, jeigu tikėdami Jėzaus aukos išperkamąja galia prašysime jį atleidimo (Mato 20:28).
Prisipažindamas gali dvasiškai atsigauti
Prisipažinęs Dovydas nesijautė bevertis. Jo parašytos 51-osios ir kitų psalmių žodžiai apie prisipažinimą rodo, kokį didelį jis jautė palengvėjimą ir ryžtą tarnauti Dievui ištikimai. Pavyzdžiui, pažiūrėk į 32-ąją psalmę. 1-ojoje eilutėje rašoma: „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė.“ Kokia sunki bebūtų nuodėmė, atleidimas įmanomas, jei tik žmogus nuoširdžiai atgailaus. Tokį nuoširdumą jis gali parodyti prisiimdamas už savo veiksmus visą atsakomybę – kaip ir Dovydas (2 Samuelio 12:13). Šis nebandė pasiteisinti ar kaltę suversti kitiems. 5-ojoje eilutėje sakoma: „Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.“
Ką vertinga radome
Psalmyno pirmos knygos apžvalga
33:6. Kas yra Jehovos burnos „alsavimas“, arba „Dvasia“ (Vl)? Ši dvasia – tai Dievo veiklioji jėga, arba šventoji dvasia, kurią jis pasitelkė sukurti dangaus kūnams (Pradžios 1:1, 2). Ji vadinama jo burnos dvasia, nes kaip galingas alsavimas gali būti siunčiama atlikti ką nors per nuotolį.
BALANDŽIO 29–GEGUŽĖS 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 34–35 PSALMĖS
Jehovą šlovink visuomet
Aukštinkime Jehovos vardą drauge
11 „Visuomet Viešpatį garbinsiu, jo šlovė nuolat bus mano lūpose“ (Psalmyno 34:2 [34:1, Brb]). Būdamas benamis, Dovydas tikriausiai turėjo daug vargų, bet iš pacituotų žodžių matyti, jog kasdieniai rūpesčiai neužgožė jo ryžto šlovinti Jehovą. Koks puikus pavyzdys mums, kai slegia sunkumai! Ar esame mokykloje, ar darbe, ar su bendratikiais, ar skelbimo tarnyboje, labiausiai turėtume trokšti aukštinti Jehovą. Tik pagalvok apie visa, už ką dera jį girti. Kokią begalę dalykų sužinome iš jo nuostabios kūrinijos! O kiek jo padaryta per savo organizacijos žemiškuosius tarnus! Taip pat matome, kokius didžius darbus Jehova įgalina atlikti savo ištikimus garbintojus, nors šie ir netobuli. Argi tai ne pranašiau už pasaulio dievinamų žmonių darbus? Tikriausiai pritarsi Dovydo žodžiams: „Nėra tokio kaip tu tarp dievų, Viešpatie! Nė vienas nėra padaręs, ką tu padarei“ (Psalmyno 86:8).
Aukštinkime Jehovos vardą drauge
13 „Aš didžiuojuosi Viešpačiu; romieji girdės tai ir džiaugsis“ (Psalmyno 34:3 [34:2, Brb]). Dovydas jokiais savo laimėjimais nesididžiavo. Pavyzdžiui, nesigyrė, jog pergudravo Gato karalių, nes žinojo, kad buvo saugojamas Jehovos ir ištrūko jo padedamas (Patarlių 21:1). Taigi Dovydas didžiavosi ne savimi, o Jehova. Taip darydamas, patraukė romiuosius prie Dievo. Jėzus irgi aukštino savo dangiškojo Tėvo vardą ir tai skatino nuolankius, linkusius mokytis žmones glaustis prie Dievo. Šiandien visų tautų romiuosius traukte traukia įvairiatautė pateptųjų krikščionių bendruomenė, kuriai vadovauja Jėzus (Kolosiečiams 1:18). Tokių romiųjų širdys nelieka abejingos, kai girdi, kaip nuolankūs Dievo tarnai šlovina jo vardą ir klausosi Biblijos žinios, kurią šventoji dvasia padeda jiems perprasti (Jono 6:44; Apaštalų darbų 16:14).
Aukštinkime Jehovos vardą drauge
15 „Kreipiausi į Viešpatį, ir jis man atsakė, išgelbėjo iš visų mano baimių“ (Psalmyno 34:5 [34:4, Brb]). Kaip svarbu buvo Dovydui sulaukti atsakymo! Todėl toliau jis kalba: „Vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, iš visų vargų išgelbėjo“ (Psalmyno 34:7 [34:6, Brb]). Bendraudami su tikėjimo broliais ir sesėmis, galime papasakoti, kaip Jehova ne sykį padėjo ištverti sunkius mėginimus. Tai stiprina mūsų draugų tikėjimą, kaip kadaise Dovydo žodžiai jo šalininkų tikėjimą. Šie, pasak psalmininko, „žvelgė į [Jehovą] ir pralinksmėjo, jų veidai nebuvo sugėdinti“ (Psalmyno 34:5, Brb). Tiems nuo Sauliaus bėgusiems vyrams neteko kęsti gėdos. Jie neabejojo, kad Dievas remia Dovydą, todėl jų akys spindėjo. Taip ir šiandien tiek susidomėję tiesa žmonės, tiek seniai jos keliu žengiantys krikščionys viliasi Jehovos parama. Kadangi jauste jaučia Dievo petį, jų veidai švyti ir byloja apie ryžtą likti ištikimiems.
Ką vertinga radome
w06-E 5/15 p. 20, pstr. 2
Psalmyno pirmos knygos apžvalga
35:19 (išnaša). Ką Dovydas turėjo omenyje sakydamas „tegu nemerkia akies tie, kurie be priežasties manęs nekenčia“? Merkti akį reikštų džiaugtis, kad pikti planai pasisekė. Dovydas čia meldė, kad jo priešų kėslai sužlugtų.