Puikybę lydi gėda

„Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis“ (PATARLIŲ 11:2).

1, 2. Kas yra puikybė ir kaip ji veda į nelaimę?

PAVYDUSIS levitas kursto maištingą minią prieš Jehovos paskirtus atsakingus vyrus. Ambicingasis princas sumano klasta užgrobti tėvo sostą. Nekantrusis karalius nepaiso aiškių Dievo pranašo nurodymų. Visus tuos tris izraelitus vienijo bendras bruožas — puikybė.

² Kiekvienas žmogus savo širdyje gali lengvai pasiduoti puikybei (Psalmyno 19:13, vertė A. Jurėnas, 1972, išnaša). Išpuikėlis elgiasi beatodairiškai net neturėdamas jokių įgaliojimų veikti. Dažnai tai veda prie katastrofiškų pasekmių. Puikybė pražudė karalius, sugriovė imperijas (Jeremijo 50:29, 31, 32, Brb; Danieliaus 5:20). Net kai kurie Jehovos tarnai pakliuvo į puikybės spąstus ir nupuolė.

3. Kaip galime sužinoti, kokie pavojai tyko išpuikėlių?

³ Ne veltui Biblijoje sakoma: „Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2). Šių žodžių teisingumą patvirtina Rašto pavyzdžiai. Apsvarstę kai kuriuos iš jų, pamatysime, kaip pavojinga peržengti ribas. Atkreipkime dėmesį, kaip trys straipsnio pradžioje paminėti izraelitai, vejami pavydo, ambicijos arba nekantrumo, pasielgė išpuikėliškai ir užsitraukė gėdą.

Korachas — pavyduolis maištininkas

4. a) Kas buvo Korachas ir kokius istorinius įvykius jis, be abejo, matė? b) Kokia provokacija vėliau išgarsėjo Korachas?

⁴ Korachas buvo Kehato giminės levitas, Mozės ir Aarono pusbrolis. Matyt, daugelį dešimtmečių jis buvo ištikimas Jehovos tarnas. Drauge su kitais jam teko privilegija stebuklingai pereiti per Raudonąją jūrą; be to, jis tikriausiai buvo vienas iš Jehovos nuosprendžio vykdytojų tiems izraelitams, kurie ėmė garbinti veršį prie Sinajaus kalno (Išėjimo 32:26). Tačiau paskui Korachas sukilo prieš Mozę bei Aaroną ir tapo maištaujančių Rubeno palikuonių Datano, Abiramo, Ono bei 250 kitų įžymių izraelitų vadeiva.a „Per toli nuėjote! — tarė jie Mozei ir Aaronui. — Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir Viešpats yra tarp jų. Tad kodėl keliate save aukščiau už Viešpaties bendriją?“ (Skaičių 16:1-3)

5, 6. a) Kodėl Korachas sukilo prieš Mozę ir Aaroną? b) Kodėl galime tvirtinti, jog Korachas deramai nevertino savo padėties Dievo organizacijoje?

⁵ Kodėl ilgus metus ištikimai tarnavęs Korachas sukilo? Juk Mozės vadovaujami izraelitai nejautė priespaudos, nes jis buvo „romiausias iš visų žmonių žemėje“ (Skaičių 12:3, Brb). Matyt, Korachas pavydėjo Mozei su Aaronu jų įtakingumo, todėl neteisingai tvirtino, neva jiedu patys savanaudiškai pasikėlė aukščiau visų (Psalmyno 106:16).

⁶ Korachas klydo iš dalies todėl, kad, matyt, nevertino Dievo duotų savo paties privilegijų: nors Kehato giminės levitai nebuvo kunigai, tačiau jie mokė Dievo Įstatymo. Be to, kelionėje jie nešdavo padangtės daiktus. Ši užduotis buvo svarbi, nes šventus rykus galėjo nešti tik tie garbintojai, kurie buvo švarūs religiniu bei moraliniu požiūriu (Izaijo 52:11). Todėl Mozės, mėginusio sudrausti Korachą, žodžių esmė buvo tokia: ‛Negi manote savo užduotį esant tokią menką, jog reikalaujate ir kunigystės?’ (Skaičių 16:9, 10) Korachas nesuprato, kad garbingiausia yra ištikimai tarnauti Jehovai ten, kur jis paskyrė, o ne vaikytis kokios nors ypatingos padėties (Psalmyno 84:11 [84:10, Brb]).

7. a) Ką Mozė pasiūlė Korachui bei jo bendrams? b) Kaip maištaujantis Korachas užsitraukė pražūtį?

⁷ Mozė pasiūlė Korachui ir jo bendrams ateiti kitą rytą prie sueigų palapinės su smilkytuvais bei smilkalais. Šie izraelitai nebuvo kunigai ir negalėjo smilkyti. Jei jie ateitų su ugnimi smilkytuvuose bei smilkalais, būtų aišku, jog šie vyrai, galėję ištisą naktį mąstyti apie savo padėtį, nesuabejojo turį teisę daryti tai, kas leista tik kunigams. Rytmetį jiems pasirodžius, Jehova teisėtai išliejo savo rūstybę. Rubeno palikuonis ‛prarijo atsivėrusi žemė’. O kitus, tarp jų ir Korachą, sunaikino Dievo ugnis (Pakartoto Įstatymo 11:6; Skaičių 16:16-35; 26:10, NW). Dėl savo puikybės Korachas susilaukė visiškos gėdos — Dievo pasmerkimo!

Priešinkis ‛pavydulingumui’

8. Kaip gali krikščionys pasiduoti ‛pavydulingumui’?

⁸ Įvykis su Korachu yra įspėjimas mums. Netobulų žmonių savybė — ‛pavydulingumas’ gali pasireikšti net tarp krikščionių (Jokūbo 4:5). Pavyzdžiui, galbūt mes labai daug reikšmės teikiame padėčiai susirinkime ir pavyduliaujame kaip Korachas tiems, kurie apdovanoti mūsų taip trokštamomis privilegijomis. Galime netgi tapti tokie kaip pirmajame amžiuje gyvenęs krikščionis Diotrefas. Jis labai kritikuodavo vadovaujančius apaštalus, nes, matyt, pats geidė tokios privilegijos. Ir Jonas paminėjo, kad Diotrefas ‛mėgsta vadovauti’ (3 Jono 9).

9. a) Kokio požiūrio į atsakingas pareigas susirinkime turėtume vengti? b) Kaip dera žiūrėti į savo vietą Dievo organizacijoje?

⁹ Aišku, nėra nieko blogo, jei krikščionis siekia atsakingų pareigų susirinkime. Paulius netgi skatino tai daryti (1 Timotiejui 3:1). Vis dėlto nemanykime, kad tokios tarnybinės privilegijos yra mūsų nuopelnų ženklas ar paaukštinimas. Prisiminkime Jėzaus žodžius: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mato 20:26, 27). Be abejo, visai nederėtų pavydėti broliams atsakingesnių pareigų, nes ne pagal jas Dievas vertina savo organizacijos žmones. Jėzus pasakė: „Jūs visi esate broliai“ (Mato 23:8). Jehova brangina kiekvieną jam iš širdies tarnaujantį savo organizacijos narį — tiek skelbėją, tiek pionierių, tiek neseniai pasikrikštijusįjį, tiek ištikimą ilgametį tarną (Luko 10:27; 12:6, 7; Galatams 3:28; Hebrajams 6:10). Tikra palaima darbuotis petys į petį su milijonais bendratikių, besistengiančių klausyti Biblijos patarimo: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“ (1 Petro 5:5).

Abšalomas — ambicingas savanaudis

10. Kas buvo Abšalomas ir kaip jis stengėsi laimėti besikreipiančiųjų į karaliaus teismą palankumą?

¹⁰ Karaliaus Dovydo trečiojo sūnaus Abšalomo gyvensena yra įsimintina pamoka apie ambicingą žmogų. Šis klastingas savanaudis norėjo pelnyti į karaliaus teismą besikreipiančių izraelitų palankumą. Jiems Abšalomas užuominomis stengdavosi įteigti mintį, jog Dovydui nerūpi jų bylos, o paskui be užuolankų prabildavo apie savo kėslus. „Jei mane paskirtų krašto teisėju, — sakydavo jis, — tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises.“ Klastūnas siekė savo tikslo įvairiausiomis priemonėmis. „Kai tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbą, — rašoma Biblijoje, — Abšalomas ištiesdavo ranką, apkabindavo ir pabučiuodavo. Taip Abšalomas darydavo kiekvienam izraelitui, atėjusiam pas karalių į teismą.“ Ką jis pasiekė? „Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis“ (2 Samuelio 15:1-6; Brb).

11. Kaip Abšalomas mėgino užgrobti Dovydo sostą?

¹¹ Abšalomas buvo pasiryžęs užgrobti tėvo sostą. Prieš penketą metų jis liepė nužudyti vyriausiąjį Dovydo sūnų Amnoną neva keršydamas už savo sesers Tamaros išprievartavimą (2 Samuelio 13:28, 29). Matyt, jau tuomet Abšalomas dairėsi į sostą ir Amnono nužudymas jam buvo konkurento pašalinimas.b Sulaukęs tinkamo momento šis princas suskato veikti. Jis paskelbė apie savo karaliavimą visoje šalyje (2 Samuelio 15:10).

12. Paaiškink, kaip per puikybę Abšalomas susilaukė gėdos.

¹² Kurį laiką maištininkui sekėsi, nes „sąmokslas brendo, ir prie Abšalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių“. Karaliui Dovydui netgi teko gelbėti savo gyvybę ir bėgti (2 Samuelio 15:12-17). Tačiau veikiai Abšalomo užmačios žlugo: jis žuvo nuo Joabo rankos, buvo įmestas į duobę ir užverstas akmenimis. Pagalvok — ambicingas į karalius veržęsis vyras net nebuvo padoriai palaidotas!c Abšalomo puikybė baigėsi gėda (2 Samuelio 18:9-17).

Venk savanaudiškos ambicijos

13. Kaip ambicinga dvasia gali įleisti šaknis krikščionies širdyje?

¹³ Abšalomo veržimasis į valdžią ir žlugimas yra pamoka mums. Žiauriame nūdienos pasaulyje žmonės įpratę meilikauti ir pataikauti savo viršininkams tiesiog norėdami sudaryti gerą įspūdį ar galbūt laimėti paaukštinimą. Sykiu jie gali girtis savo pavaldiniams, kad pelnytų jų dėmesį bei pritarimą. Žiūrėkime, kad ir mūsų širdyse neįsišaknytų tokia dvasia. Matyt, taip atsitiko kai kuriems pirmojo amžiaus krikščionims, todėl apaštalai turėjo tokius griežtai įspėti (Galatams 4:17; 3 Jono 9, 10).

14. Kodėl turime vengti ambicingo aukštinimosi?

¹⁴ Jehovos organizacija — ne vieta išsiaukštinti ir „siekti sau šlovės“ (Patarlių 25:27, Brb). Biblija perspėja: „Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį“ (Psalmyno 12:3, Brb). Abšalomas pataikavo lūpomis — meilikavo tiems, iš kurių tikėjosi palankumo, kad tik gautų taip trokštamą valdžią. Kokia palaima, kad priklausome brolijai, klausančiai Pauliaus patarimo: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Filipiečiams 2:3, Brb).

Saulius — karalius, kuriam trūko kantrybės

15. Kaip iš pradžių Saulius parodė esąs kuklus?

¹⁵ Jaunystėje, prieš tapdamas Izraelio karaliumi, Saulius buvo kuklus. Iš Dievo pranašo Samuelio išgirdęs malonius žodžius, Saulius nuolankiai tarė: „Aš tik benjaminas iš vienos mažiausių Izraelio giminių, ir mano kiltis menkiausia tarp Benjamino giminės kilčių! Tad kodėl sakai man tokius dalykus?“ (1 Samuelio 9:9-21)

16. Kaip Sauliui pritrūko kantrybės?

¹⁶ Tačiau vėliau Saulių apleido kuklumas. Sykį kariaudamas su filistinais, jis atsitraukė į Gilgalą, kur turėjo laukti, kol ateis Samuelis melstis ir atnašauti. Samueliui nepasirodžius sutartu laiku, Saulius pasikėlė į puikybę ir pats ėmė atnašauti deginamąją auką. Jam baigus, atėjo Samuelis. „Ką tu padarei?“ — paklausė pranašas. Saulius atsakė: „Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku, ... įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką“ (1 Samuelio 13:8-12, Brb).

17. a) Kodėl Sauliaus poelgis iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti pateisinamas? b) Kodėl Jehova pasmerkė Sauliaus nekantrumą?

¹⁷ Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo, jog Sauliaus elgesį galima pateisinti: juk ‛priešo spaudžiamai’ Dievo tautai ‛grėsė pavojus’ ir žmonės, netekę vilties, drebėjo (1 Samuelio 13:6, 7, Brb). Aišku, kai kada aplinkybėms spaudžiant dera ryžtingai veikti.d Tačiau nepamirškime, jog Jehova įžvelgia širdį ir mūsų slapčiausias paskatas (1 Samuelio 16:7). Todėl Dievas žinojo apie Saulių tai, kas tiesiog nepaminėta Biblijoje. Pavyzdžiui, jo nekantrumą galbūt nulėmė puikybė, — kaipgi viso Izraelio karalius turi laukti kažkokio seno vėluojančio pranašo! Dėl Samuelio lėtumo Saulius tikriausiai manė turįs teisę tvarkyti reikalus pats ir nepaisyti jam duotų aiškių nurodymų. Kuo visa tai baigėsi? Samuelis Saulių už iniciatyvą ne pagyrė, o įspėjo: „Tavo karaliavimas neišliks..., nes tu nevykdei, ką Viešpats buvo tau įsakęs“ (1 Samuelio 13:13, 14). Taip dar vienas išpuikėlis užsitraukė gėdą.

Sergėkis nekantrumo

18, 19. a) Paaiškink, kaip nekantrumo vejamas šiuolaikinis Dievo tarnas gali pasielgti išpuikėliškai. b) Ko reikėtų neužmiršti apie krikščionių susirinkimą?

¹⁸ Pasakojimas apie išpuikėlišką Sauliaus poelgį užrašytas Dievo Žodyje mums pasimokyti (1 Korintiečiams 10:11). Kaip lengva pasipiktinti bendratikių netobulumu. Lengva kaip Sauliui netekti kantrybės ir manyti, jog viską tinkamai sutvarkyti galime tik patys. Pavyzdžiui, galbūt koks nors brolis yra puikus organizatorius — punktualus, laikosi naujausių susirinkimo priežiūros nurodymų, gabus oratorius bei mokytojas — ir mano, kad kiti nepakankamai kruopštūs ir prastai tvarko reikalus. Ar dėl to jis turėtų nekantrauti? Ar jis deramai elgsis, jei kritikuos brolius tarsi norėdamas pasakyti, kad be jo pastangų viskas stovėtų vietoje ir susirinkimas nusilptų? Tai būtų puikybė!

¹⁹ Kas gi krikščionių susirinkimo narius suburia draugėn? Kieno nors sugebėjimas vadovauti, stropumas, išsamios žinios? Visa tai, be abejo, naudinga susirinkimui (1 Korintiečiams 14:40; Filipiečiams 3:16; 2 Petro 3:18). Tačiau Jėzus pasakė, kad jo sekėjai pažįstami pirmiausia iš tarpusavio meilės (Jono 13:35). Todėl rūpestingi prižiūrėtojai, nors ir yra organizuoti, supranta, jog susirinkimas — ne verslo įmonė, vairuojama griežtų vadybininkų, o kaimenė, verta švelnios priežiūros (Izaijo 32:1, 2; 40:11). Jei kas nors, išdidumo vejamas, nepaiso šių principų, kyla nesutarimų, o jei laikomasi Dievo nustatytos tvarkos, susirinkime viešpatauja taika (1 Korintiečiams 14:33; Galatams 6:16).

20. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Biblijos pasakojimai apie Korachą, Abšalomą ir Saulių aiškiai liudija, kad puikybę lydi gėda; tai patvirtina žodžiai iš Patarlių 11:2. Toje pačioje eilutėje priduriama: „Pas kukliuosius ateina išmintis.“ Kas yra kuklumas? Kokie Biblijos pavyzdžiai padeda perprasti šią savybę ir kaip nūdien galime elgtis kukliai? Tie klausimai aptariami kitame straipsnyje.

[Išnašos]

‛Su kukliaisiais — išmintis’

„Ko iš tavęs reikalauja Viešpats: ... nuolankiai eiti su savo Dievu“ (MICHĖJO 6:8).

1, 2. Kas yra kuklumas ir kaip jis skiriasi nuo puikybės?

GARSUS apaštalas atsisako būti aukštinamas. Vienas narsus Izraelio teisėjas pavadina save mažiausiuoju tėvo namuose. Įžymiausias visų laikų žmogus prisipažįsta, kad jo valdžia yra ribota. Visi tie vyrai buvo kuklūs.

² Kuklumas — savybė, priešinga puikybei. Kuklus žmogus blaiviai vertina save, savo sugebėjimus ir nėra išpuikęs ar kupinas tuštybės. Jis suvokia savo ribotumą, todėl nesididžiuoja, nesigiria, nėra ambicingas, gerbia kitus, jų jausmus bei pažiūras.

3. Kaip „pas kukliuosius ateina išmintis“?

³ Ne veltui Biblijoje sakoma: „Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2). Kuklusis yra išmintingas, nes elgiasi kaip patinka Dievui: vengia puikybės, vedančios į apgėdinimą (Patarlių 8:13; 1 Petro 5:5). Daugelis Dievo tarnų pasižymėjo išmintingu kuklumu. Apžvelkime tris straipsnio pradžioje paminėtus pavyzdžius.

Paulius — ‛tarnas’ ir ‛prievaizdas’

4. Kokiomis ypatingomis privilegijomis buvo apdovanotas Paulius?

⁴ Nenuostabu, kodėl Paulius garsėjo tarp pirmojo amžiaus krikščionių. Apaštalas apkeliavo tūkstančius kilometrų jūra bei sausuma ir įkūrė daugybę susirinkimų. Be to, Jehova siuntė jam regėjimų ir svetimkalbystės dovaną (1 Korintiečiams 14:18; 2 Korintiečiams 12:1-5). Dievas taip pat įkvėpė Paulių parašyti 14 laiškų, dabar esančių Krikščionių graikiškuosiuose raštuose. Savo darbais Paulius tikrai pranoko visus apaštalus (1 Korintiečiams 15:10).

5. Kaip Paulius parodė, jog kukliai vertina save?

⁵ Kadangi Paulius buvo krikščionių veiklos priešakyje, kai kas galbūt mano, jog jis jautėsi esąs dėmesio centre, net puikavosi savo autoritetu. Visai ne — Paulius buvo kuklus vyras. Jis pavadino save „iš apaštalų mažiausiu“ ir pridūrė: „Nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo Bendriją“ (1 Korintiečiams 15:9, Jr). Buvęs krikščionių persekiotojas Paulius niekada nepamiršo, jog tik nepelnyta malone jis gali turėti ryšį su Dievu, juoba tarnybines privilegijas (Jono 6:44; Efeziečiams 2:8). Todėl apaštalas nemanė, kad puikūs laimėjimai tarnyboje iškelia jį aukščiau kitų (1 Korintiečiams 9:16).

6. Kaip kukliai Paulius elgėsi su korintiečiais?

⁶ Pauliaus kuklumas ypač akivaizdus iš jo elgesio su korintiečiais. Matyt, dalis jų žavėjosi kai kuriais asmenimis ir manė, kad Apolas, Kefas, Paulius bei kiti yra žymūs prižiūrėtojai (1 Korintiečiams 1:11-15). Paulius nesiprašė korintiečių giriamas ir nesinaudojo jų pagarba. Juos lankydamas, apaštalas prisistatė „ne iškilnia kalba ar išmintimi“, o pasakė apie save ir palydovus taip: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais“a (1 Korintiečiams 2:1-5; 4:1).

7. Kaip Paulius pasirodė esąs kuklus net duodamas patarimą?

⁷ Paulius neprarasdavo kuklumo net tada, kai reikėdavo duoti griežtų patarimų bei nurodymų. Jis tai darė maldaudamas bendratikius „dėl Dievo gailestingumo“ bei „meilės vardu“, o ne naudodamasis savo apaštališku autoritetu (Romiečiams 12:1, 2; Filemonui 8, 9). Kodėl Paulius taip elgėsi? Kadangi tikrai jautėsi esąs savo brolių ‛bendradarbis’, o ne ‛jų tikėjimo viešpats’ (2 Korintiečiams 1:24; NW). Be abejo, kaip tik dėl savo kuklumo Paulius buvo nepaprastai mylimas pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimuose (Apaštalų darbų 20:36-38).

Kuklus požiūris į savo privilegijas

8, 9. a) Kodėl derėtų save kukliai vertinti? b) Kaip gali kukliai elgtis krikščionys, turintys atsakingas pareigas?

⁸ Paulius paliko puikų pavyzdį dabartiniams krikščionims. Kad ir kokias pareigas turėtume, nė vienam iš mūsų nedera jaustis aukštesniam už kitus. „Kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, — rašė Paulius, — tas save apgaudinėja“ (Galatams 6:3). Kodėl? Kadangi „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23, kursyvas mūsų; 5:12). Niekada nepamirškime, kad visi paveldėjome iš Adomo nuodėmę bei mirtį ir atsakingos pareigos negali nė vieno išvaduoti iš žemos nuodėmingos padėties (Mokytojo 9:2). Kaip ir Paulius, žinokime, jog pats ryšys su Dievu, juolab tarnybinės privilegijos, įmanomi tik dėl neužtarnautos Kūrėjo malonės (Romiečiams 3:12, 24).

⁹ Tai suprasdamas, kuklus krikščionis nesigirs nei savo pareigomis, nei laimėjimais (1 Korintiečiams 4:7). Jis duos patarimą ar nurodymą kitam ne kaip viršininkas, o kaip bendradarbis. Būtų neteisinga, jei atsakingas brolis lauktų bendratikių pagyrų ar piktnaudžiautų jų pagarba (Patarlių 25:27; Mato 6:2-4). Vertingas yra neprašytas pagyrimas, tačiau ir jį pelnę neturėtume manyti apie save geriau nei dera (Patarlių 27:2; Romiečiams 12:3).

10. Paaiškink, kaip kai kurie nesantys dėmesio centre bendratikiai tikrai gali būti „turtingi tikėjimu“.

¹⁰ Jei mums patikėtos kokios nors pareigos, kuklumas padės nepervertinti savęs ir nesudaryti įspūdžio, kad susirinkimas klesti tik per mūsų triūsą bei sugebėjimus. Pavyzdžiui, gal esi gabus mokyti (Efeziečiams 4:11, 12). Vis dėlto kuklumas vers tave pripažinti, jog susirinkime kai kurios geriausios pamokos pateikiamos ne scenoje. Pavyzdžiui, ar tavęs neįkvepia vienišas tėvas arba motina, reguliariai ateinantys su vaikais į Karalystės salę? Arba prislėgtas bendratikis, ištikimai lankantis sueigas, nors jį nuolat persekioja bevertiškumo jausmas? Arba jaunuolis, kuris, nepaisydamas blogos įtakos mokykloje bei kitur, ryžtingai žengia dvasinio tobulėjimo keliu? (Psalmyno 84:11 [84:10, Brb]) Šitie krikščionys galbūt nėra dėmesio centre ir juos užklumpančių ištikimybės išbandymų daugelis nė nepastebi. Tačiau jie gali būti tokie pat „turtingi tikėjimu“ kaip ir autoritetingi broliai (Jokūbo 2:5, Brb). Juk Jehovos palankumą laimės tie, kurie bus ištikimi iki pabaigos (Mato 10:22; 1 Korintiečiams 4:2, Brb).

Gideonas — „mažiausias“ savo tėvo namuose

11. Kaip Gideonas parodė kuklumą kalbėdamas su Dievo angelu?

¹¹ Gideonas, jaunas Manaso giminės stipruolis, gyveno neramiais Izraelio istorijos laikais. Septynerius metus Dievo tauta kentė midjaniečių priespaudą. Tačiau metui atėjus Jehova nutarė išlaisvinti savo žmones. Angelas pasakė Gideonui: „Viešpats su tavimi, narsusis galiūne!“ Kuklus jaunuolis neapsalo nuo nelaukto pagyrimo, tik pagarbiai paklausė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet jei Viešpats su mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko?“ Angelas paaiškino ir tarė: „Išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos!“ Kaip reagavo Gideonas? Jis ne puolė pasinaudoti užduotimi kaip galimybe pasidaryti tautos didvyriu, o pasakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase“, „o aš pats mažiausias savo tėvo namuose.“ Koks kuklumas! (Teisėjų 6:11-15; Brb)

12. Kaip Gideonas buvo apdairus vykdydamas užduotį?

¹² Prieš pasiųsdamas Gideoną į kovą, Jehova jį išmėgino. Kaip? Jam buvo įsakyta sugriauti tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsti šalia stovintį šventąjį stulpą. Tą užduotį Gideonas įvykdė pasitelkęs drąsą, o sykiu ir kuklumą bei apdairumą. Jis padarė kas liepta ne visiems matant, o nakčia, matyt, niekieno nepastebėtas. Be to, Gideonas pasirūpino saugumu: pasiėmė drauge dešimt tarnų, iš kurių vieni, matyt, ėjo sargybą, o kiti griovė aukurą bei šventąjį stulpą.b Jehovos laiminamas, Gideonas atliko kas pavesta ir vėliau per jį Dievas išlaisvino Izraelį iš midjaniečių (Teisėjų 6:25-27).

Kuklus ir apdairus

13, 14. a) Kaip parodysime kuklumą, kai mums pasiūlomos tarnybinės pareigos? b) Kokį puikų kuklumo pavyzdį paliko brolis Makmilanas?

¹³ Daug ko galime pasimokyti iš kukliojo Gideono. Pavyzdžiui, kokios mintys kyla, kai mums pasiūlo atsakingas tarnybines pareigas? Gal pagalvojame apie savo autoritetą ir būsimą prestižą? O gal kukliai maldingai apsvarstome, ar pajėgūs imtis tų pareigų? Tokį puikų pavyzdį paliko brolis A. Makmilanas (mirė 1966 metais). Kartą pirmasis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Č. Raselas pasiteiravo Makmilano, kas galėtų būti prezidento pavaduotoju jam kur nors išvykus. Makmilanui buvo gera proga pasisiūlyti į šį postą, tačiau jis net nebandė ja pasinaudoti. Pokalbio pabaigoje brolis Raselas pats jo paprašė imtis šios užduoties. „Pasijutau kaip nesavas, — vėliau parašė brolis Makmilanas. — Daug kartų labai rimtai viską svarsčiau ir meldžiausi, kol pagaliau pasakiau, jog būsiu laimingas kiek galėdamas jam padėti.“

¹⁴ Po trumpo laiko brolis Raselas mirė ir reikėjo naujo Sargybos bokšto bendrijos prezidento. Kadangi paskutinės skelbimo kelionės metu Raselas vietoj savęs paliko Makmilaną, vienas brolis jam pasakė: „Labai galimas dalykas, kad tu tapsi prezidentu, nes Raselui išvykus buvai jo ypatingasis atstovas ir jis liepė mums klausyti tavo nurodymų. Tačiau jis iš tos kelionės negrįžo. Matyt, tau teks eiti šias pareigas.“ Makmilanas tarė: „Broli, taip nederėtų žiūrėti į šį reikalą. Tai Viešpaties darbas ir savo organizacijoje jis pats skiria kiekvienam tinkamiausias pareigas; esu tikras, jog ne man šis darbas.“ Paskui brolis Makmilanas rekomendavo kitą į šį postą. Kaip ir Gideonas, jis kukliai vertino save. Mums irgi derėtų perimti tokį požiūrį.

15. Kaip galime būti įžvalgūs skelbimo tarnyboje?

¹⁵ Elkimės kukliai, kai atliekame savo užduotis. Gideonas buvo apdairus ir nebandė be reikalo pykdyti savo priešininkų. Mes irgi turėtume skelbdami bei kalbėdamiesi su kitais būti kuklūs, taktiški. Aišku, dvasiniame kare tenka „griauti tvirtoves“ ir „samprotavimus“ (2 Korintiečiams 10:4, 5, Brb). Tačiau nevalia kalbėti su žmonėmis išdidžiai ir duoti jiems kokį nors svarų akstiną užsigauti dėl mūsų žinios. Turime gerbti jų pažiūras ir pabrėžti tai, kas mus sieja, o paskui sutelkti dėmesį į klausytojams priimtiną mūsų žinios aspektą (Apaštalų darbų 22:1-3; 1 Korintiečiams 9:22; Apreiškimo 21:4).

Jėzus — didžiausias kuklaus žmogaus pavyzdys

16. Kaip iš Jėzaus pavyzdžio aišku, kad jis kukliai vertino save?

¹⁶ Geriausias kuklumo pavyzdys yra Jėzus Kristus.c Nors jis buvo artimas su savo Tėvu, nesidrovėjo prisipažinti, jog ne viskas yra jo valdžioje (Jono 1:14). Pavyzdžiui, Jokūbo ir Jono motinai paprašius savo sūnums vietų šalia Jėzaus jo karalystėje, Kristus atsakė: „Sėdėti mano dešinėje ar kairėje — ne mano reikalas jums duoti“ (Mato 20:20-23). O kitą kartą Jėzus atvirai prisipažino: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. ... Aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jono 5:30; 14:28; Filipiečiams 2:5, 6).

17. Kaip Jėzaus kuklumas matomas iš jo elgesio su kitais?

¹⁷ Jėzus visur buvo pranašesnis už netobulus žmones ir iš savo Tėvo Jehovos gavo didžiausią valdžią. Tačiau jis kukliai elgėsi su savo sekėjais: nepriblokšdavo įspūdingomis žiniomis, buvo jautrus, gailestingas, rūpestingas kitiems (Mato 15:32; 26:40, 41; Morkaus 6:31). Būdamas tobulas, jis nesivaikė tobulybės ir niekada nereikalaudavo iš mokinių daugiau nei jie gali, neužkraudavo nepakeliamų naštų (Jono 16:12). Nenuostabu, jog daugelis žmonių semdavosi iš jo atgaivos! (Mato 11:29)

Sekite Jėzumi — būkite kuklūs

18, 19. Kaip galime sekti Jėzaus kuklumo pavyzdžiu a) vertindami save ir b) bendraudami su kitais?

¹⁸ Jei didžiausias visų laikų žmogus elgėsi kukliai, juolab mums taip reikėtų daryti. Netobuli žmonės dažniausiai tiesiog vengia prisipažinti nesą patys autoritetingiausi. O krikščionys seka Jėzumi ir stengiasi būti kuklūs. Jie nėra išdidūs, todėl dalijasi pareigomis su kitais kvalifikuotais bendratikiais, taip pat noriai klauso atsakingų brolių nurodymų. Jie mielai bendradarbiauja vienas su kitu susirinkime, kad viskas būtų daroma „padoriai ir tvarkingai“ (1 Korintiečiams 14:40).

¹⁹ Kuklumas padeda nuosaikiai viltis kitais ir skatina būti dėmesingiems jų poreikiams (Filipiečiams 4:5, NW). Galbūt esame kuo nors gabesni ar pranašesni už kitus, tačiau kuklumas padės niekada nesitikėti pernelyg daug iš žmonių. Žinodami, jog visų gebėjimai riboti, mes, kuklumo skatinami, būsime atlaidūs kitų trūkumams. Petras rašė: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:8).

20. Kaip galime įveikti polinkį elgtis nekukliai?

²⁰ Neabejotina, jog kukliuosius lydi išmintis. Tačiau ką daryti, jei esi linkęs būti nekuklus, pasipuikuoti? Nenusimink, o laikykis Dovydo požiūrio, išsakyto vienoje maldoje: „Gink taip pat nuo puikybės savo tarną, kad ji neviešpatautų manyje“ (Psalmyno 18:14, Skv [19:14, BD]). Sekdami Pauliaus, Gideono, o labiausiai Jėzaus Kristaus tikėjimo pavyzdžiais, įsitikinsime, kokie teisingi šie žodžiai: „Pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2).

[Išnašos]