Ar gali turtai padaryti tave laimingą?
Karalius Saliamonas žinojo pinigų vertę. Jis rašė: „Pasismaginimui keliama puotos, vynas linksmina gyvenimą, o pinigas patiekia viską“ (Ekleziasto 10:19). Vaišintis su draugais gali būti visų smagiausia, bet puotoms [„duonai“, NW] ir vynui reikia pinigų. Už pinigus galima įsigyti materialių vertybių — jie „patiekia viską“.
NORS Saliamonas buvo pasakiškai turtingas, žinojo, jog turtai ne viską gali. Jis matė, kad materialistinė gyvensena neatveria kelio į laimę. Saliamonas rašė: „Kas myli sidabrą, niekad nepasitenkins sidabru; kas myli turtus, nepasitenkins tuo, ką turi“ (Ekleziasto 5:9, Brb red.).
Tarkim, turtuolis dar labiau praturtėja. Saliamonas sako: „Kur daug gėrybių, ten daug ir valgančių“ (Ekleziasto 5:10, Brb red.). Kai žmogaus „gėrybių“, arba turtų, pagausėja, reikia ir daugiau žmonių jais rūpintis. Remontininkams, prižiūrėtojams, tarnams, saugotojams bei kitiems — visiems būtina mokėti už darbą. Todėl pinigų reikia vis daugiau.
Tokia turtinė padėtis tiesiogiai veikia žmogaus laimę. Graikų istorikas Ksenofontas, gyvenęs ketvirtame amžiuje p. m. e., citavo pralobusio beturčio žodžius.
„Štai tu, aišku, manai, ... kad kuo daugiau aš turiu, tuo mano gyvenimas laimingesnis? Net neįsivaizduoji, — tęsė jis, — kad dabar valgyti, gerti ir miegoti man nėra nė trupučio maloniau negu tada, kai buvau beturtis. Viena įsigijau tiek praturtėjęs: man tenka daugiau nei anksčiau rūpintis, skirstyti bei prižiūrėti. Nes dabar turiu pinigais remti daugelį namiškių, kuriems reikia pavalgyti, atsigerti, apsirėdyti, kartais pasigydyti; kas nors atėjęs pasako apie vilkų užpultas avis arba nuo skardžio nukritusius ir užsimušusius galvijus, arba apie bandoje plintančią ligą. Ir atrodo, ... kad pagausėję turtai dabar užkrovė man daugiau vargų nei tuomet, kai teturėjau mažai.“
Žmonės dar ir dėl to siekia vis daugiau turtų, kad juos apraizgo, pasak Jėzaus Kristaus, „turto apgaulė“ (Mato 13:22). Jie apsirinka todėl, kad taip atkakliai siekiami turtai niekada nesuteikia trokštamo pasitenkinimo ar laimės. Žmonės mano, kad didesniu turtu įgis tai, kas neprieinama turint mažiau. Todėl nuolat stengiamasi turtėti.
Meilė pinigams nesuteikia laimės
Rūpestis dėl sukaupto turto gali trikdyti turtuolio ramų nakties poilsį. Saliamonas rašė: „Darbininkas, daugiau ar mažiau pavalgęs, saldžiai miega, o turtuoliui jo turtai neleidžia užmigti“ (Ekleziasto 5:11, Brb red.).
Kuomet žmogus pernelyg nerimauja galįs ko nors netekti, praranda ne tik miegą. Saliamonas sako apie šykštuolį: „Per visas savo gyvenimo dienas jis valgė tamsoje ir turi daug skausmo, susigraužimo ir pykčio“ (Ekleziasto 5:16). Užuot buvęs laimingas savo turtais, jis valgo ‛turėdamas daug skausmo’ tartum gailėtųsi net tų pinigų, kuriuos išleido maistui. Toks nenormalus požiūris gali sugadinti sveikatą. O jai nusilpus šykštuolis dar labiau graužiasi, nes nebegali kaupti didesnio turto.
Galbūt tai primena apaštalo Pauliaus žodžius: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, ... patys save drasko aibe skausmų“ (1 Timotiejui 6:9; 6:10, Brb red.). Dėl pinigų žmonės apgaudinėja, meluoja, vagia, užsiiminėja prostitucija ir netgi žudo. Todėl toks žmogus yra plėšomas emocinių, fizinių bei dvasinių kančių. Argi tai — kelias į laimę? Aišku, ne!
Tenkintis tuo, ką turime
Saliamonas dar kai ką pasakė apie nuosaikų požiūrį į turtus. Jis rašė: „Kaip išėjo iš savo motinos įsčios, taip plikas grįš kaip atėjo ir nieko nepasiims iš savo vargo, ką neštųsi su savim. Štai ką aš supratau esant gera: yra naudinga, kad žmogus valgytų ir gertų, ir naudotųsi gėrybėmis visame savo varge, kurį vargsta po saule per nedaugelį savo gyvenimo dienų, kurias Dievas yra jam davęs, nes ta yra jo dalia“ (Ekleziasto 5:14, 17).
Šie žodžiai parodo, kad laimė nepriklauso nuo mūsų siekio susikrauti turtų tai dienai, kurią galbūt nebegyvensime. Daug geriau yra pasitenkinti ir džiaugtis savo sunkaus darbo vaisiais. Apaštalas Paulius panašiai rašė savo įkvėptame laiške Timotiejui: „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto, drabužį, pastogę, būkime patenkinti“ (1 Timotiejui 6:7, 8; palygink Luko 12:16-21).
Laimės raktas
Saliamonas turėjo gausybę turtų ir Dievo duotos išminties. Bet jis manė, kad laimė priklauso nuo išminties, o ne nuo turtų. Jis sakė: „Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį ir įgauna supratimo, nes ją įsigyti yra naudingiau, negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso. Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti. Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė. Jos keliai — malonės keliai, visi jos takai — ramybė. Ji yra gyvybės medis visiems, kurie ją pagauna, laimingi, kas ją išlaiko“ (Patarlių 3:13-18, Brb red.).
Kodėl išmintis vertingesnė už materialius turtus? Saliamonas rašė: „Išmintis yra tokia pat apsauga kaip pinigai, bet pažinimo pranašumas tas, kad išmintis suteikia gyvenimą tam, kuris ją turi“ (Ekleziasto 7:12, Brb red.). Pinigai gali kažkiek apsaugoti, nes už juos įsigyjama būtinų dalykų, o išmintimi žmogus apsisaugo nuo gyvybei gresiančių pavojų. Tikroji išmintis gali išgelbėti ne tik nuo ankstyvos mirties, bet pajėgi vesti į amžinąjį gyvenimą, nes yra pagrįsta derama Dievo baime.
Kodėl Dievui patinkanti išmintis veda į laimę? Kadangi tikrąją laimę gali suteikti tik Jehova Dievas. Patirtis rodo, kad tikroji laimė galima tik paklūstant Aukščiausiajam. Ilgalaikė laimė priklauso nuo geros reputacijos Dievo akyse (Mato 5:3-10). Jei taikysime, ką išmokstame studijuodami Bibliją, išsiugdysime „iš aukštybių kilusią išmintį“ (Jokūbo 3:17). Ji atneš tokią laimę, kokios turtai niekada negali duoti.
[Iliustracijos 4, 5 puslapiuose]
Karalius Saliamonas žinojo, kas padaro žmogų laimingą. O tu ar žinai?