Pagaliau — teisingumas visiems

„Mes stengsimės naujai įsiklausyti... į nuskriaustųjų balsus, sunerimusiųjų balsus, netekusiųjų vilties būti išgirstiems balsus... Belieka įgyvendinti įstatymą: pagaliau garantuoti, kad mes visi esame gimę lygūs orumu ir Dievo akyse, ir prieš kitą žmogų“ (iš JAV prezidento Ričardo Milhauso Niksono inauguracinės kalbos, pasakytos 1969 metų sausio 20 dieną).

PAPRASTAI karaliai, prezidentai bei premjerai pradėdami eiti savo pareigas kalba apie teisingumą. Taip darė ir buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas. Bet istoriniu požiūriu jo vaizdingos frazės nublanksta. Nors Niksonas įsipareigojo „įgyvendinti įstatymą“, vėliau buvo apkaltintas įstatymo laužymu ir priverstas palikti savo postą. Trečią dešimtmetį ‛nuskriaustųjų, sunerimusiųjų bei netekusiųjų vilties balsai’ tebesiprašo išklausomi.

Daugybė geranoriškų vadovų suprato, kad išgirsti tokius balsus bei nusiskundimus nėra lengva. ‛Teisingumas visiems’ pasirodė esąs nepasiekiamas tikslas. Tačiau prieš daugelį šimtmečių buvo duotas vertas dėmesio pažadas — ypatingas teisingumo pažadas.

Dievas per pranašą Izaiją garantavo savo tautai pasiųsiąs išrinktąjį „tarną“. „Apgaubiau jį savo dvasia, — pasakė jiems Jehova, — kad neštų tautoms teisingumą“ (Izaijo 42:1-3, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys). Joks žmonių valdovas negali taip ryžtingai pasakyti, kad bus amžinas teisingumas visoms tautoms. Ar galime pasitikėti šiuo pažadu? Ar gali toks nepaprastas siekis būti įgyvendintas?

Pažadas, kuriuo galime patikėti

Pažadas tik tada yra patikimas, jei jo davėjas patikimas. O jis šiuo atveju yra pats Visagalis Dievas, skelbiantis, kad jo „tarnas“ įgyvendins teisingumą visame pasaulyje. Priešingai politikams, Jehova nesišvaisto pažadais. ‛Neįmanoma, kad jis meluotų’, — laiduojama Biblijoje (Žydams 6:18). „Kaip nusprendžiau, taip ir bus“, — pabrėžia Dievas (Izaijo 14:24, Brb red.).

Mūsų tikėjimą tuo pažadu sustiprina ir faktai apie Dievo išrinktąjį „tarną“, Jėzų Kristų. Tas, kuris įves teisingumą, turi jį mylėti ir gyventi teisingai. Pranešimai rodo, kad Jėzus gyveno nepriekaištingai, ‛mylėjo teisybę ir neapkentė neteisybės’ (Žydams 1:9, ŠvR). Visa — jo žodžiai, gyvenimas ir net mirtis — įrodė, kad Jėzus tikrai buvo teisus vyras. Jėzui mirštant romėnų karininkas, turbūt matęs jo teismą ir egzekuciją, pasakė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ (Luko 23:47)

Jėzus ne tik pats gyveno teisingai, bet ir priešinosi tomis dienomis paplitusiai neteisybei. Jis tai darė ne griovimu ar revoliucija, o mokydamas tikrojo teisingumo kiekvieną, kuris buvo linkęs klausytis. Jo Kalno pamokslas yra puikus paaiškinimas, kaip reikia rodyti tikrąjį teisingumą bei teisumą (Mato 5—7 skyriai).

Jėzus gyveno taip, kaip mokė. Jis neniekino nelaimingų raupsuotųjų, žydų visuomenės „neliečiamųjų“. Priešingai, jis kalbėdavosi su jais, paliesdavo juos ir net išgydydavo (Morkaus 1:40-42). Visi jo sutikti žmonės, įskaitant vargšus bei prispaustuosius, buvo jam svarbūs (Mato 9:36). „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ — taip jis kalbėjo jiems (Mato 11:28).

Be to, Jėzus nesidavė sugadinamas ar suerzinamas aplink klestinčios neteisybės. Jis niekada neatsimokėjo piktu už pikta (1 Petro 2:22, 23). Net kentėdamas skausmą, jis meldė savo dangiškojo Tėvo už tuos pačius kareivius, kurie jį prikalė. „Tėve, atleisk jiems, — jis maldavo, — nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34). Tikrai Jėzus ‛skelbė tautoms teisingumą’ (Mato 12:18). Argi Dievo troškimą įkurti teisingą pasaulį kas nors patvirtino geriau negu jo paties Sūnus savo gyvenimu?

Neteisybė gali būti nugalėta

Yra ir šiandieninių pavyzdžių, kad galima nugalėti neteisybę. Jehovos Liudytojai asmeniškai ir kolektyviai stengiasi nebūti priešiški, šališki, rasistai, smurtininkai. Štai vienas pavyzdys.

Pedrasa tikėjo, kad savajame Ispanijos regione — baskų krašte teisingumą galima įgyvendinti tik niokojimu. Todėl jis įstojo į teroristų organizaciją ir buvo pasiųstas pasimokyti karybos į Prancūziją. Kai mokymas baigėsi, jam buvo liepta sudaryti teroristų būrį ir susprogdinti policijos gyvenamąjį būstą. Jo būriui jau baigiant ruoštis sprogdinimui, policija jį suėmė. Jis 18 mėnesių sėdėjo kalėjime, bet net ir ten tęsė savo politinę veiklą: dalyvavo bado streikuose, o vieną kartą persipjovė venas.

Pedras tikėjo, kad kovoja už teisingumą. Paskui jis sužinojo apie Jehovą bei jo tikslus. Jam sėdint kalėjime, žmona ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais, tad išėjusį laisvėn vyrą pakvietė apsilankyti vienoje jų sueigoje. Pedrui ten taip patiko, kad jis pasiprašė studijuoti Bibliją ir tai labai pakeitė jo požiūrį bei gyvenseną. Galop 1989 metais Pedras ir jo žmona pasikrikštijo.

„Esu dėkingas Jehovai, kad būdamas teroristu nenužudžiau nė vieno žmogaus, — sako Pedras. — Dabar aš apsiginklavęs Dievo dvasios kalaviju, Biblija, skelbiu žmonėms žinią apie tikrąją taiką ir teisingumą — gerąją Dievo Karalystės naujieną.“ Neseniai Pedras, tarnaujantis Jehovos Liudytojų vyresniuoju, apsilankė tame pačiame name, kurį norėjo sugriauti. Šįkart jis atėjo pranešti taikos žinią ten gyvenančioms šeimoms.

Jehovos Liudytojai taip pasikeičia todėl, kad trokšta teisingo pasaulio (2 Petro 3:13). Nors jie besąlygiškai tiki, jog Dievas įkurs jį, kaip pažadėjęs, tačiau suvokia ir savo pareigą — gyventi teisingai. Biblija aiškiai nurodo, kad Dievas to tikisi iš mūsų.

Sėti teisingumo sėklas

Žinoma, kai mus užklumpa neteisybė, galbūt kyla noras sušukti: „Kur yra teisingumo Dievas?“ Taip šaukė žydai Malachijo dienomis (Malachijo 2:17, Rub). Ar, Dievo požiūriu, jie skundėsi pagrįstai? Priešingai, tai ‛nuvargino’ jį, nes, be kita ko, jie patys klastingai elgėsi su savo pasenusiomis žmonomis: išsiskirdavo menkiausia dingstimi. Jehova nerimavo dėl ‛jų jaunystės žmonų, kurias jie paniekino, nors jos buvo jų draugės ir jų sandoros žmonos’ (Malachijo 2:14).

Ar teisėtas mūsų nusiskundimas neteisybe, jei patys elgiamės neteisingai? O jei stengsimės sekti Jėzumi ir išrausime iš savo širdžių nepalankumą bei rasizmą, nebūsime šališki ir mylėsime visus, neatmokėsime piktu už pikta, mes parodysime, kad tikrai mylime teisingumą.

Jei norime pjauti teisingumą, Biblija skatina mus ‛sėti teisumą’ (Ozėjo 10:12, Brb red.). Kiekviena asmeninė pergalė prieš neteisybę, kad ir kokia maža būtų, yra svarbi. „Neteisybė, daroma kažkur, kelia pavojų teisingumui visur“, — taip parašė Martinas Liuteris Kingas jaun. savo „Laiške iš Birmingemo kalėjimo“. Žmonės, kurie ‛ieško teisumo’, yra Dievo renkami paveldėti greit ateisiantį jo teisingą naująjį pasaulį (Sofonijo 2:3, Brb red.).

Mes negalime vi̇̀ltis teisingumu, stovinčiu ant žmogaus pažadų svyruojančio pamato, tačiau galime tikėti savo mylinčio Kūrėjo žodžiu. Todėl Jėzus liepė savo pasekėjams nepaliaujamai melsti, kad ateitų Dievo Karalystė (Mato 6:9, 10). Jėzus, paskirtasis tos Karalystės Karalius, „išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės“ (Psalmių 72:12, 13, Brb red.).

Aišku, kad neteisybė nėra amžina. Kristui valdant visą žemę, neteisybė bus nugalėta amžiams; tai Dievas laiduoja mums per savo pranašą Jeremiją: „Ateina laikas, kai aš įvykdysiu duotą pažadą... Tuomet aš išrinksiu karaliumi teisingą Dovydo palikuonį. Tas karalius visoje žemėje darys, kas teisu ir teisinga“ (Jeremijo 33:14, 15, Todays English Version).

[Išnaša]